-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžyje, Respublikos gatvėje, prie Juozo Balčikonio gimnazijos jau beveik pusę amžiaus stūkso skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės paminklinis biustas, pastatytas rašytojos ir pedagogės 110-ųjų gimimo metinių proga.
Nepaprasta G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos gerbėja, jos atminimo įamžinimo puoselėtoja, knygų leidėja panevėžietė Jerutė Vaičekauskienė pro šį biustą niekada nepraeina abejinga. Žvelgdama į garbios moters atvaizdą, dažniausiai prisimena jos kūrinių ištraukas, pasisakymus, gyvenimo ar veiklos detales.
Kartą, kai tuomet dar visai jauna Jerutė, ką tik perskaičiusi vieną Bitės kūrinį, ėjo Respublikos gatve, ji buvo tiesiog sužavėta atsivėrusio netikėto vaizdo: pro debesis prasiskverbę saulės spinduliai taip ryškiai ir gražiai apšvietė akmeninį rašytojos veidą, kad atmintyje iš karto iškilo pačios Bitės pasakojimas apie į arfos stygas panašius kylančios saulės spindulius, rytais švelniai paliečiančius žemę.
„Ir man tada tie ant Bitės nusileidę spinduliai atrodė tarsi stebuklingos arfos stygos. Įkvėpta to reginio mintyse pradėjau kurti eilėraštį apie arfos stygas primenančių spindulių ir rašytojos susitikimą“, – prisimena J. Vaičekauskienė ir prisipažįsta, jog eilėraščio sukurti jai taip ir nepavyko.
Užtat G. Petkevičaitė-Bitė niekada nesitraukė iš jos gyvenimo ir veiklos. Panevėžietė domėjosi šios garbingos moters gyvenimu, skaitė jos kūrinius.
Tačiau visu rimtumu šiai veiklai atsidavė prieš porą dešimtmečių, kai pasibaisėjusi vis didėjančia tuščios smurtą, seksą propaguojančios literatūros leidimo gausa panoro pati imtis leidybos ir pateikti skaitytojams daug vertingesnių, prasmingų kūrinių.
„Mokytojai kuria planus, ieško medžiagos pilietiniam jaunimo ugdymui. O aš sakau: duokit jiems paskaityti G. Petkevičaitę-Bitę – geresnio ugdytojo ir nerasite“, – kalba rašytojos kūrybą bei jos asmenybę tiesiog įsimylėjusi panevėžietė.
Jau du dešimtmečiai visa J. Vaičekauskienės veikla ir jos gyvenimas sukasi apie G. Petkevičaitę-Bitę. Leidžia jos knygas, rūpinasi atminimo išsaugojimu, įkūrė asociaciją „Bitės namai“, besirūpinančią rašytojos namo, jos muziejaus būkle.
Jerutei Vaičekauskienei buvo įteiktas garbingas apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.
Priartėjus ypatingai sukakčiai – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui visiems derėtų dar kartą susitikti su viena ryškiausių 19 amžiaus pabaigos – 20 amžiaus pirmosios pusės asmenybių – rašytoja bei visuomenininke Gabriele Petkevičaite-Bite.
Šios moters gyvenimas, kūryba, veikla verta daug daugiau dėmesio, nei iki šiol buvo skiriama. Tiesa, iškilioji Bitė nėra pamiršta – jos vardu pavadinta Panevėžio biblioteka, yra gatvė, Panevėžio miesto savivaldybė jai yra suteikusi miesto Garbės pilietės, o rajono valdžia – rajono Garbės pilietės vardus.
2011-aisiais, G. Petkevičaitės-Bitės 150 metų jubiliejaus metais, įsteigtas Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Yra šiai rašytojai pagerbti ir kitų ženklų.
Nors jos vardas minimas ne taip retai, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie šią moterį, kokius jos darbus galime paminėti, kokius kūrinius skaitėme, kokia jos veikla žavėjomės?
Dabar minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį reikėtų nepamiršti ir to, kad G. Petkevičaitė yra viena iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Jos žingsniai laisvės kelyje labai ryškūs ir reikšmingi.
G. Petkevičaitė-Bitė dar 1905 metais dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 metais pirmininkavo steigiamajam Lietuvių moterų sąjungos suvažiavimui.
1920 metais ji buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Buvo išrinkta į Laikinosios Valstybės Konstitucijos projekto komisiją, dalyvavo frakcijos ir Seimo posėdžiuose.
Panevėžyje ji dirbo įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje. Dalyvavo aštuntajame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje. Ji prisidėjo prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo.
J. Vaičekauskienė atkreipia dėmesį, kad daugelis kadaise G. Petkevičaitės-Bitės išsakytų minčių yra aktualios ir šiandien, o jos įžvalgos tiesiog stebina.
„Kultūros niekas negali kaip pirštinių per akimirksnį užsimauti. Kultūra – tai ilgų metų uolaus darbo, prityrimo ir galvojimo įgytas turtas“, – prieš daugiau kaip šimtą metų priminė Bitė. Ji itin daug
dėmesio skyrė švietimui, žmonių lavinimui, negailėjo gerų žodžių iškiliems, veikliems asmenims, kritikavo emigraciją, abejingumą, apsileidimą.
1915 metais jos dienoraštyje užrašyta: „Būtume juk seniai žuvusi tauta, jei nebūtumėm savo tarpe turėję kilnių žmonių, kurie silpnesniais broliais visada rūpinosi ir kėlė juos… Juk tik vieni kitus šelpdami, gyvos dvasios išlikome. Jei mūsų tautos ir geriausieji žmonės pasirodytų tik savanaudžiai, siauraširdžiai, tai mes visi nebūtum verti kitokio likimo, kaip būti nuo šio pasaulio nušluoti.“
Šiuos žodžius ji skyrė kitiems, gerokai anksčiau kovojusiems dėl Lietuvos laisvės. Bet šie žodžiai puikiai tinka ir jai pačiai – niekada nebuvusiai nei savanaude, nei siauraširde.
Knygą išleidusią Jerutę Vaičekauskienę sveikina anūkė Miglė. Asmeninio archyvo nuotr.
O štai 1926 metais viename laiške Bitė rašė: „Turiu tvirtą įsitikinimą, kad visi seimiečiai […] nelaiko rankos ant tautos pulso. […] Susipratusių inteligentų, atsidūrusių prie valstybės vairo, pareiga nesipūsti, tik imtis pedagogų darbo ir auklėtojo. Nesėdėti tiek kabinetuose, restoranuose, ložose, bet eiti į liaudį, kaip ėjo seniau, nebūdami ministeriais. Kitaip kelias prie žmogiškos kultūros ir valstybės sutvarkymo bus mums tolimas… Ypač tolimas, prigyvenus tokius laikus, kokius dabar turime.“
Žinių ir supratimo, kaip gyveno žmonės tais sudėtingais, o ypač itin sunkiais Pirmojo pasaulinio karo metais, kokia buvo tų žmonių kasdienybė, vargai ir džiaugsmai, mes turime labai mažai. O juk praėjo vos šimtas metų – tik labai trumpa žmonijos gyvavimo atkarpa.
Tais laikais gyvenusi G. Petkevičaitė-Bitė rašė dienoraščius ir įtaigiai pasakojo apie visus įvykius. Todėl dabar iš jo galima sužinoti labai daug. Tereikia atsiversti ir paskaityti – dienoraščiai tikrai nenuobodūs, juose nėra neįdomių pamokymų ar aprašinėjimų. Gyvenimas vaizduojamas toks, koks jis buvo.
Tie dienoraščiai buvo išleisti dar autorei gyvai esant. Pirmas tomas – 1925 metais, antras – 1932, o trečiojo išleisti ji taip ir nespėjo, nors intensyviai dirbo. Dienoraštis – patirti įspūdžiai, pastebėjimai, stokojant popieriaus buvo užrašinėjami ant įvairių lapelių, tad rengiant spaudai paskutinį tomą teko rankioti tuos lapelius, perrašinėti juos į surastus tuščius namų ūkio knygos lapus.
„Reikia dirbti iš paskutiniųjų, nes kas paskui turės kantrybės tuos mano užrašus suskaityti?“ – sakė Bitė. Tik, deja, trečiojo tomo parengti ji taip ir nespėjo.
Bet žmogus, kuriam užteko ir noro, ir laiko, ir kantrybės bei pasiryžimo surankioti užrašus, sutvarkyti juos ir beveik po šimto metų išleisti vis dėlto atsirado.
Panevėžietė J. Vaičekauskienė, Mokslų akademijos bibliotekoje aptikusi dienoraščių rankraščius, kantriai važinėjo į sostinę ne vienerius metus. Rankraščių išsinešti jai niekas nedavė, tad pačioje bibliotekoje ji skaitė, nagrinėjo, šifravo, perrašinėjo ir 2008 metais skaitytojus pirmą kartą pasiekė trečias „Karo meto dienoraščio“ tomas. Kitus – du pirmuosius, J. Vaičekauskienė 2011 metais taip pat perleido.
Pirmi du tomai buvo leisti ir sovietmečiu, tik labai jau iškarpyti, išbraukyti, sutrumpinti.
Dabar atkaklios ir darbščios panevėžietės dėka turime ir galime skaityti visus tris „Karo meto dienoraščio“ tomus – įdomias, vertingas knygas.
2014 metais E. Vaičekausko leidykla ir asociacija „Bitės namai“ išleido J. Vaičekauskienės sudarytą knygą „Gabrielė sielos, ne luomo bajorė“.
Knyga, kaip pasakoja autorė, sudaryta savotiška interviu su pačia G. Petkevičaite-Bite forma. Parinkus įdomiausias jos kūrinių citatas, buvo pritaikyti klausimai ir taip liejasi pasakojimai.
Rengiant knygą siekta priminti žmonėms asmenybę, į kurią būtų galima lygiuotis, mokytis panašiai dirbti, aukotis, matyti prasmę.
Knygoje atskleidžiamas trijų kartų – Bitės, dabartinės viduriniosios kartos ir jaunimo – pašnekesys apie dvasingumo ištakas, karą ir jo baisybes, tėvų meilės įtaką vaikams, meilę Tėvynei ir pilietiškumą, moterų teises, elgesio kultūrą, toleranciją. Bitės žodis toks stiprus, jos tekstai išmintingi, o mintis neprarandanti aktualumo.
Antrojoje knygos dalyje savo įžvalgomis apie Bitę, jos nuveiktus gerumo darbus dalijasi žinomi žmonės.
Tais pačiais metais buvo išleista poeto, vertėjo Petro Palilionio knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj“. Joje pasakojama apie G. Petkevičaitės-Bitės bei jos augintinio, pedagogu tapusio Antano Kasperavičiaus gyvenimus.
Poetui kūrybinį impulsą suteikė atsitiktinai rasti augintinio laiškai globėjai. Kūrinys atskleidžia rašytojos pasiaukojimą dėl vargstančiųjų bei sudėtingą A. Kasperavičiaus (1898–1963) gyvenimo kelią nuo vargšo alkano našlaičio iki mokytojo, visuomenininko.
J. Vaičekauskienei puikiai žinomas tas faktas, kaip į Bitės namus pateko suvargęs augintinis. Ji norėtų sukurti ir videospektaklį, skirtą Bitės – gailestingos, rūpestingos globėjos veiklai atskleisti. Juk ji rėmė ir daugiau neturtingų žmonių, užaugino keturis brolio vaikus.
„O Antanėlis Kasperavičius į Bitės globą pateko vos trejų metukų būdamas. Kai mirė abu skurstantys, gausų vaikų būrį auginę jo tėvai. Vyresniuosius vaikus žmonės paėmė, išsidalijo, prie darbų jie jau tiko. O štai šis mažylis, dar ir džiova sergantis, niekam nebuvo reikalingas. Vaikas tiesiog buvo paliktas vienas lūšnelėje. Laimė, gydytojas Petkevičius, netyčia sužinojęs, užsuko į apleistus namus ir rado po lovą pasislėpusį sušalusį, alkaną, utėlėtą vaikelį. Paėmė jį, parvežė dukrai Gabrielei ir pasakė: „Augink, dabar jis tavo.“ Berniukas rūpestingoje globoje pasveiko, sustiprėjo, augo guvus, protingas, buvo išleistas į mokslus. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, pasitraukė į Vakarus, tolesnis jo likimas nelabai žinomas“, – pasakoja J. Vaičekauskienė.
Šios moters pastangomis garsiąją kraštietę bei jos veiklą primena ne tik knygos. Netrukus panevėžiečiai pamatys ir G. Petkevičaitei-Bitei bei kitai garsiai ano meto lietuvei Julijai Žemaitei skirtą videospektaklį iš ciklo „Didžiosios moterys – nepriklausomybės šauklės“. Pirma dalis vadinasi „Graži prigimties daina“.
Filmuoto spektaklio apie mūsų valstybę kūrusias moteris premjera, skirta Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, įvyks sausio 22 dieną Lėlių vežimo teatre. Videospektaklio sumanytojos – dvi G. Petkevičaitės- Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanotos moterys – J. Vaičekauskienė bei Amerikos lietuvė, Vašingtono lietuvių bendruomenės pirmininkė Diana Bieliauskaitė-Vidutienė.
Spektaklio režisierė Eleonora Matulaitė. Ji, taip pat aktorė Eleonora Koriznaitė šiame spektaklyje ir vaidina.
Žinoma, kad Povilo Višinskio pastangomis 1898 metais prasidėjusi G. Petkevičaitės kūrybinė draugystė su Žemaite vėliau peraugo į asmeninę pažintį. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ jos abi rašė pjeses, komedijas.
Beje, 1899 metais G. Petkevičaitė-Bitė kartu su kitais inteligentais suorganizavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį Palangoje Keturakio „Amerika pirtyje“.
O Žemaitė kurį laiką net gyveno pas Bitę Puziniškyje ir ėjo ekonomės pareigas dvarelyje.
G. Petkevičaitės-Bitės vaidmuo Žemaitės kūrybos kelyje labai svarbus, neperdedamas. Dar Vaižgantas pabrėžė, kad Bitės dėka atsiskleidė Žemaitės talentas. „Lietuva yra skalna Bitei už Žemaitę“, – rašė Vaižgantas.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė 1861 metų kovo 18 dieną Puziniškyje Panevėžio rajone, inteligentų bajorų šeimoje. Jos tėvas Jonas Leonas Petkevičius, baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą, vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimnaziją.
Gabrielė buvo devynerių metų, kai užsikrėtusi nuo slaugomų ligonių šiltine mirė jos mama. Tėvas rūpinosi vaikų auklėjimu, jiems samdė namų mokytojus.
1873 m. Petkevičaitė įstojo į Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą. Asketiškos mokyklos sąlygos sukėlė sunkią ligą, kuri persekiojo Petkevičaitę visą gyvenimą. Tačiau nors ir silpnos sveikatos, Gabrielė mokyklą baigė ir įstojo į Mintaujos aukštesniąją mokyklą. 1878 metais išlaikė brandos egzaminus ir gavo namų mokytojos diplomą. Stengėsi toliau mokytis – 1885 m. baigė Deltuvos vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus, parašė lietuvišką knygelę apie bites.
1908 metais gavusi „Vilniaus žinių“ kvietimą tapti redaktore, persikraustė į Vilnių, dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje. Žurnalistinę veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia mokė kaimo vaikus, įsteigė šventadieninius kursus suaugusiesiems. Baigusi medicinos felčerių kursus Panevėžyje, gydė kaimo žmones, rašė „Karo meto dienoraštį“.
1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Nuo 1920 m. buvo renkama direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms. 1919 m. gimnazijoje įkūrė „Žiburėlio“ draugijos skyrių. Į šią veiklą įtraukė mokytojus, miesto visuomenę. 1921 metais Bitės iniciatyva gimnazijoje įkurta mokytojų savišalpos draugija „Atsarga“.
1924 m. buvo išrinkta į Panevėžio apskrities savivaldybę, aktyviai dalyvavo švietimo ir socialinės apsaugos komisijų darbe.1928 m. dar kartą buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke. Retkarčiais skaitydavo paskaitas Panevėžio liaudies universitete, prisidėjo prie Panevėžio miesto savivaldybės nepilnamečių reikalų komisijos darbo.
1929 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
Mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1943 metų birželio 14 dieną.
