-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors paties gyvenime, kaip prisipažįsta, netrūksta blaškymosi, vis dėlto netradicinės kelionės pavadinti savo kelio paieškomis jaunas vaikinas nenori.
„Nesimokiau, nedirbau ir nesugalvojau, ką turėčiau veikti. Todėl pamaniau, kad būtų puiki proga pakeliauti“, – mintį, esą jis leidęsis į savęs paieškas, atremia 29-erių iš Panevėžio kilęs Žygimantas.
Vaikinas prisimena, jog apie piligriminius žygius jau kurį laiką susimąstydavęs. Tik niekuomet negalvojęs, jog kada nors jo nedrąsūs pasvarstymai įgaus fizinį kūną.
„Nemaniau, jog kada nors turėsiu tiek laiko vaikščiojimams“, – linksmai prisipažįsta jis.
Lemtingu postūmiu tapo vienos ispanės draugės paskatinimas, jog savo laisvą laiką jis galėtų įprasminti eidamas Ispanijos Šv. Jokūbo keliu – Camino de Santiago.
Žygimantas sako iki šio pokalbio pažinojęs kelis žmones, kuriems jau buvo tekę keliauti minėtuoju keliu. Visi jie liko patenkinti, išbandyti savo jėgas rekomendavo ir panevėžiečiui. Pagalvojęs, jog tai būtų puikus laiko praleidimo būdas, Ž. Šimoliūnas bemaž po mėnesio leidosi į beveik du mėnesius trukusį nuotykį.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Savo kelionę Žygimantas gali suskirstyti į tris etapus: važiavimą autostopu, prasidėjusį jau Danijoje, įvairių vietovių lankymą ir keliavimą Šv. Jokūbo keliu.
Kuklindamasis šnekėti apie savo patirtį Ispanijoje, Ž. Šimoliūnas vis ginasi, jog šioji kelionė – niekuo neišsiskirianti iš kitų keliautojų patirčių.
Visgi ilgainiui jam tenka sutikti, jog noras Ispaniją pasiekti stabdant pakeleivingus automobilius, o ne renkantis kur kas patogesnį keliavimo būdą, yra ne toks jau ir įprastas.
„Nevertinu to kaip rizikos. Tai – nebūtinai pigesnis, bet laisvesnis keliavimo būdas: nereikia pirkti bilietų, rinktis konkrečios datos ar jausti stresą skubant į lėktuvą, kadangi aš ganėtinai dažnai pavėluoju. Tai – laisvės dalykas“, – su šypsena pasakoja pašnekovas.
Pirmą kartą stabdyti mašinas kelyje vaikinas išdrįso prieš aštuonerius metus. Tuo metu jam sėkmingai pavykę iš Lietuvos nukakti iki Olandijos, aplankyti Prancūziją.
Vėliau sekė netrumpa pertrauka ir tik 2017-aisiais jis vėl prisiminė malonumą nevaržomai keliauti. Į roko muzikos Vudstoko festivalį Lenkijoje turėjo susirinkti nemažai draugų iš įvairių pasaulio šalių. Tik štai iš Danijos Žygimantas turėjo vykti vienas – niekam nebuvo pakeliui.
„Pagalvojau, jog pirktis bilietus ir sėdėti autobuse arba lėktuve būtų labai nuobodu. Keliauti autostopu tiesiog smagiau, sutinki įvairių žmonių, o ir pati kelionė yra įdomesnė“, – paaiškina savo pasirinkimą.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Sėsdamas į pakeleivingus automobilius panevėžietis nesuka galvos, ar neprailgs pati kelionė, apie ką teks kalbėtis. Būna, sako, jog vairuotojai visai nerodo susidomėjimo į saloną įsėdusiu jaunuoliu, o būna, jog patys nori pasipasakoti, pasidalinti istorijomis.
„Nėra konkrečios tematikos, bet paprastai žmonės nori sužinoti, kur tu keliauji, kodėl važiuoji, ko lauki prie kelio.“
Žygimantas juokiasi, jog per paskutinę kelionę sulaukė pastabų, jog pakliuvo ne į tą laikmetį – prieš porą dešimtmečių buvę kur kas daugiau tranzuotojų nei dabar. Tačiau ir dabar susistabdyti automobilį nesunku, ypač Vokietijoje. Ten, sako jis, visi supranta tokių keliautojų motyvus ir užmojus, net pataria, kokį maršrutą rinktis, kur link tranzuoti.
Visai kitokia situacija yra Ispanijoje, kurioje jis ir praleido daugiausia laiko. Žmonės dėl kurį laiką padažnėjusių nusikaltimų ir užpuolimų kelionių metu nėra linkę pasitikėti šalikelėje stovinčiais neaiškiais turistais.
„Ispanijoje dažniau paveždavo ne vietiniai, o atvažiavę į šalį turistai arba tie ispanai, kurie jau yra buvę užsienio šalyse ir norint lavinti savo anglų kalbos įgūdžius“, – prisimena Žygimantas.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Nuo rugpjūčio 31 iki spalio 3 dienos Ž. Šimoliūnas savo pėdsakais margino Šv. Jokūbo kelią. Nors prieš tai ir Lietuvoje mielai leisdavosi į ilgesnius žygius, sako, jog patirtis Ispanijoje skiriasi nuo prieš tai įgytos gimtojoje šalyje – čia nebuvo organizuotų grupių, į kelionę teko leistis vienui vienam.
„Nėra taip sudėtinga vaikščioti. Sunkiausia buvo pasiimti būtiniausius daiktus, neprisikrauti jų per daug“, – prisipažįsta paklaustas, ar 1000 kilometrų kelionei prireikė ypatingo pasiruošimo.
Suprasdamas, jog kelionė truks ilgiau nei keturias savaites, Žygimantas pernuomavo ir savo kambarį. Dabar linksmai nusijuokia prisiminęs, jog nesant nustatytos konkrečios išvykimo datos, net ir daiktus, kuriuos būtina turėti kelionėje, vilkino atsirinkti.
Sukrovus visą reikalingą mantą, įskaitant vandenį ir maistą, Žygimanto kuprinė prisipildė dvidešimčia kilogramų įvairių daiktų.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Nors ir suprato, jog pečius veržia per didelis svoris, kūnas nusėtas pūslių, nusiųsti dalį daiktų į Santjagą jis nepanoro, nors tokią galimybę turėjo.
„Juk nežinojau, kurio daikto prireiks. Sprendimas pasirodė esąs teisingas, ką įsidėjau – viską panaudojau“, – paaiškina jis.
Kalbas, jog piligriminiame žygyje norisi net batraiščius išsiverti, kad taptų lengvesnė kelionė, Žygimantas laiko ne iš piršto laužtomis. Sako, jog nuolat esi apmąstymuose, kokio daikto atsikratyti. Naštą palengvina net ir per kelionę tuštinami vandens buteliai.
Nors pats pakelėje specialiai nieko nepaliko, vis dėlto atsisveikino su kelias asmeniniais daiktais. Buvo pametęs ir pokalbio metu ant riešo segimą laikrodį, rodantį nueitą atstumą, žingsnius. Tačiau nepabūgo palikti kuprinę kelio pakraštyje, sugrįžti bene tris kilometrus atgal ir jį susirasti.
Sako, jog vien rugsėjo mėnesį per dieną vidutiniškai nueidavo per 43 tūkst. žingsnių. Tiek niekada nenueidavęs gyvendamas mieste.
„Per pirmas dvi dienas kažkurioje mašinoje palikau akinius nuo saulės, kepurę, o belaukdamas, kol kas paveš, kažkur pakabinau ir pamiršau skėtį. Tikiuosi, daugiau nieko nepalikau“, – juokiasi vaikinas.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Visi į žygį pėsčiomis išėję keliautojai kelionėje, kaip sako Žygimantas, pasirinkdavę savo tempą, greitį. Ir nors negalima sakyti, jog keliauji drauge su kažkuo, kelyje neretai pasitaikydavę, jog nakvynės vietoje ar prisėdus pasistiprinti bare pavykdavo sutikti tai vieną, tai kitą pakeleivį.
Per bene penkias savaites Šv. Jokūbo kelyje Žygimantas sutiko daug tokių pat kaip jis keliautojų. Tarp jų vokiečiai, ispanai, italai, prancūzai, airiai, olandas. Jo akimis, kelyje buvo galima sutikti žmonių iš visų žemynų. Su kai kuriais jų panevėžietis iki šiol palaiko ryšį.
Žygimantas prisipažįsta, jog jo dienotvarkėje griežtų taisyklių ir tikslaus grafiko nebuvo. Į nakvynės vietas jis sako ateidavęs ganėtinai vėlai, nes ir ryte pakildavęs kur kas vėliau nei kiti.
Panevėžietis juokiasi, jog tokia strategija nebuvo pati protingiausia. Geriausia išeiti anksti, maždaug 6 valandą ryto, kai nėra visiškai prašvitę, ir savo dienos kelionę baigti iki pietų. Vėliau oras taip įkaisdavęs, jog tęsti ėjimą būdavo galima jau tik gerokai po 18 valandos.
„Pirmą dieną išėjau po dešimtos valandos: oras kaista, temperatūra apie 35 laipsnius, labai karšta, prakaitas visur bėga. O tu vis eini, greičiau pavargsti, reikia daugiau pertraukėlių, pavėsio nedaug – nėra smagu taip eiti“, – asmeniniais patyrimais dalijasi Ž. Šimoliūnas.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Tačiau alinantis karštis nebuvo vienintelis kelyje pasitaikęs sunkumas – likus kiek mažiau nei 400 kilometrų iki finišo, Žygimantas pradėjo šlubčioti viena koja. Apsilankęs pas vietinį gydytoją, jis išgirdo, jog jam „normali futbolininkų trauma“ – patemptas kojos raumuo. Teko ne tik pirkti gydytojo paskirtų vaistų ir tepalo, bet ir porai dienų visai pamiršti fizinį krūvį. Likusį kelią teko įveikti pasiramsčiuojant ramentais, kasdien nueinant vos po 3–5 kilometrus.
„Kelionę tai prailgino – ėjau daug lėčiau, pirmomis dienomis nepasiekiau nakvynės vietos, reikėjo miegoti pakeliui – buvo tikrai sudėtinga. Bet per dešimt dienų koja pasveiko ir baigėsi tie nepatogumai“, – prisimena Žygimantas.
Vaikinas prisipažįsta, jog įveikti Šv. Jokūbo kelią jis planavo per tris savaites ir visai nesitikėjo, jog kelionė išsitęs dvigubai. Juokiasi, jog po šešių savaičių eidamas su ramentais pagalvojęs, jog per ilgai jau atostogaujantis – užtektinai pailsėjęs.
„Aplankė jausmas, jog neplanuotai kažką veikiu ne visai toje Europos vietoje. Mano tikslas buvo nueiti iki Santjago, tad kol jis nebuvo įgyvendintas, nesinorėjo visko mesti, nors buvo nepatogumų dėl kojos ir galvojau, jog negalėsiu to padaryti.“
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Išdžiuvusios upės, dykumos, raudonas smėlis, kitokia, niekur neregėta augmenija traukė smalsaus vaikino akį. Sako, jog nebuvo nuobodu keliauti, nes šitaip besidairydamas net nepastebėdavo, kaip pasiekdavo suplanuotą tašką.
Tai buvo laikas, kada Žygimantas galėjo pasinerti į apmąstymus, susidėlioti mintis į reikiamas vietas. Ir nors sako, jog jokio ypatingo nušvitimo nepatyrė, ši kelionė jam paliko neblogą įspūdį visų pirma dėl to, jog pavyko atsigręžti į gamtą ir gerai pailsėti.
„Anksčiau galvojau, kaip trūksta iškylų į gamtą. Biure, namuose, mieste aplinka yra labai struktūruota. Tad keliaujant per laukus, miškus ir pievas smagu matyti daug gamtos. Tai atpalaiduoja, jautiesi daug laisvesnis, niekada neapibrėžtas – gali tiesiog griūti ir numigti pievoje“, – vardija pašnekovas.
Ši patirtis Ž. Šimoliūnui priminė, kaip svarbu keliauti, visa savo esybe pajusti aplinką. Kol kas panašūs keliavimo būdai panevėžiečiui yra kur kas priimtinesni nei pasyvus gulėjimas Turkijos viešbutyje prie baseino. Sako, nors prieš tokį poilsiavimo būdą neturi nieko prieš, visgi panašias atostogas nujaučia pasirinksiąs dar negreitai.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Viešėdamas Ispanijoje Žygimantas paplūdimyje lankėsi vos kelis kartus. Ir maudėsi vos kelis kartus, kartą – po linksmos paplūdimio tinklinio treniruotės.
„Tai turi daugiau prasmės nei degintis. Aš jautrus saulei, labai bijau nusvilti. Karštomis dienomis aš nebeatvirauju prieš saulę“, – šypteli keliautojas.
Dabar, kiek atslūgus kelionių įspūdžiams, lietuvis svarsto, jog negalėtų išskirti, kur – Lietuvoje ar užsienyje – jam labiau patinka keliauti.
„Svarbiausia yra atrasti kažką, dėl ko važiuoji. Norėjau nueiti Šv. Jokūbo kelią, dar vienas iš tikslų buvo aplankyti Ispaniją“, – mano jis.
Žygimantas prisipažįsta, jog eidamas piligrimų takais jis galvojęs ir apie panašią trasą Lietuvoje, tačiau neaišku, kaip pavyktų sužadinti keliautojų smalsumą lietuviškąja versija. Vaikinas svarsto, kad jeigu kelias netaptų populiarus, keliautojai, kurie nemėgsta eiti vieni, į jį tikrai neatkreiptų dėmesio.
Taip pat jis galėtų tapti finansiškai brangiu malonumu – keliaujant panevėžiečio dienos racioną svariai papildydavo natūraliai gamtoje augančios gėrybės. O Lietuvoje nėra patrauklių klimato sąlygų, kurios leistų augti saldiems vaisiams: bananams, apelsinams.
„Tie, kurie mėgsta bulves ar burokus, galėtų keliauti tokiu keliu. Bet reikia suprasti, jog ne visiems Europoje bulvės ir šaltibarščiai atrodo patraukliai“, – sako Ž. Šimoliūnas.
