-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Karolinai Motiejūnaitei pastarasis pusmetis tikrai nebuvo nei šviesus, nei lengvas.
Jai teko susidurti su sudėtingomis sveikatos problemomis, susitaikyti su gyvenimo pokyčiais.
„Teko daug išgyventi, tad dabar man svarbiausia išvysti geresnį rytojų. Pralaukti visas negandas ir kovoti už dar vieną dieną“, – sako Karolina.
Džiaugsmą jai žadina domėjimasis Azijos šalių kultūra – Pietų Korėjos, Japonijos ar Kinijos.
„Mane domina kalba, meno sričių pateikimas, jų šventės, interjeras, filmai, aprangos stilius, muzika, maistas, kasdienis žmonių gyvenimas, šou verslo gausa ir pateikimas bei daugybė kitų detalių“, – vardija K. Motiejūnaitė.
Asmeninio albumo nuotr.
Jaunųjų Panevėžio kūrėjų gretose pripažinimą pelniusi Karolina sako, jog jos istorija su literatūra yra kiek skurdoka. Visai nemėgo skaityti, tik pradinėse klasėse deklamavo eilėraščius. Visgi vėliau teko prie to sugrįžti.
„Turiu garsų balsą, išraiškingą tartį, įsijautimo ir emocijos perteikimo sugebėjimą, tik per mažai drąsos ir pasitikėjimo, – svarsto Karolina. – Progimnazijoje buvau užgožtas vaikas, bet perėjus į kitą mokyklą mano sugebėjimus rašyti pastebėjo mokytoja, kuriai tai rūpėjo.“
Savo kūriniuose K. Motiejūnaitė principingai niekada nieko nekeitė ir nekoregavo, todėl jos darbai ne visada buvo priimami, nes neatitikdavo nustatyto šablono.
„Rašydavau gausiai, tiesmukai, paprastai, aistringai, padrikai, automatiškai. Per daug negalvodama, paleisdama save nuo grandinės. Visiška jausmų, emocijų, minčių ir išgyvenimų laisvė buvo iliustruojama žodžiais“, – pasakoja Karolina.
Ji visuomet rašydavo tik ranka ant popieriaus ir tik juodu rašikliu. Tai jai buvo maloniausias ir gražiausias dalykas.
„Tai buvo lyg tiesioginis kontaktas tarp manęs kaip kūno ir manęs kaip išsprūstančios būtybės“, – svarsto jaunoji kūrėja.
Asmeninio albumo nuotr.
K. Motiejūnaitė svarsto nesanti apsiskaičiusi kūrėja.
„Man nereikėjo sakinio ar rašinio struktūros, didžiųjų raidžių, skyrybos ženklų, pradžios ar pabaigos. Norėjau išspjauti žodžius tokius, kokius aš suprantu, o skaitytojas tegul kapstosi baloje. Visa kūrinių lavina buvo publikuota man besimokant mokykloje, todėl mano lietuvių kalbos mokytoja Emilija buvo tas žmogus, kuris redagavo ir suteikė mano darbams deramą išvaizdą“, – pasakoja Karolina.
Kiekvienas kūrinys, anot K. Motiejūnaitės, yra gryniausias jos veidrodis.
„Parašyti darbai yra paremti tikrais įvykiais, išgyvenimais, situacijomis, tik perteikti per meninę saviraišką. Buvusios vizijos, sapnai, įsivaizdavimai, pasaulėžiūra, kasdienybė, svajonės, įsitikinimai – viskas absoliučiai tikra. Rašiau taip, kaip kalbu kiekvieną dieną. Kaip matau gyvenimą ir kaip jį gyvenu. Skaitytojo misija ir pasirinkimas, kiek susigretinti su istorija, ir kiek ja tikėti“, – sako panevėžietė.
Karolina sako kūrusi dėl to, kad taip išėjo natūraliai. Per daug neieškodama, negalvodama.
„Rašymas man buvo tokia kasdienė dalis kaip vandens gėrimas ar dantų valymas. Tai buvo savianalizės būdas“, – svarsto pašnekovė.
Pasak K. Motiejūnaitės, gryniausia tiesa, jog jaunam žmogui būti pastebėtam mokyklos ar miesto mastu yra didžiulis įvertinimas ir paskatinimas. O kuriančiam žmogui būti skaitomam, anot jos, yra svarbiausia.
„Man labiausiai norisi grįžtamojo ryšio iš skaitytojo. Žinoti, kokius jausmus mano žodžiai sukėlė kitiems. Man labiausiai norisi diskusijos ir bendros analizės su skaitytoju“, – teigia Karolina.
Anot jos, smagu, kai savo darbus siunti į konkursus, dalyvauji olimpiadose, kai jie yra spausdinami mokyklos ir miesto laikraščiuose, esi kviečiamas skaityti juos per renginius ar atsiimti gražių statulėlių ir diplomų.
Tik Karolinai norėtųsi garantijos, kad tikrai kūrėjas vertas tokio dėmesio.
„Visada kito bus platesnis, įdomesnis žodynas, sudėtingesnės mintys, kitoks rašymo stilius, kokybiškesnis darbas, prieš kuriuos nublanksi. Todėl į tai žiūriu labai šaltai ir kritiškai“, – atvira pašnekovė.
Asmeninio albumo nuotr.
K. Motiejūnaitės kūrybinė skrynia buvo pravira nuo vaikystės. Ji puikiai prisimena, kai dar net nemokėdama deramai rašyti, savais būdais kurdavo laiškus tėvams.
Mergina svarsto, jog tai galėtų būti ir paveldėtas dalykas.
„Nors mano šeima nėra meniška plačiąja prasme, bet tėtis buvo labai iškalbus, turėjo lakią vaizduotę, gerą humoro jausmą, mėgdavo perpasakoti istorijas, skaityti knygas, keisti balsus, savo supratimu dainuoti, buvo teatrališka, spalvinga asmenybė“, – prisimena Karolina.
Mama, anot jos, daug ramesnė ir rimtesnė, bet jaunystėje mėgo deklamuoti eiles ir kurti eilėraščius, buvo aktyvi visuomeninėje veikloje.
Jos rankomis puoselėjama sodyba išduoda šeimininkės kūrybiškumą: akį traukia gėlių, medžių, akmenų kompozicijos.
Karolina svarsto, jog didžiausią įtaką jos meniniam ugdymui darė didelis atvirumas, noras pasakyti kuo vaizdingiau ir įdomiau.
„Norėjosi išlaikyti savitą išskirtinumą. Kadangi dabar mano kūrybos skrynia yra užrakinta ir supančiota grandinėmis, vertėtų pastudijuoti rašytojo kelią. Pagilinti meninės raiškos žinias, praplėsti žodyną, daugiau pasidomėti rašytojų istorija“, – mano Karolina.
Asmeninio albumo nuotr.
K. Motiejūnaitė vaikystėje nemėgo piešti, skaityti, sėdėti namuose prie televizoriaus, ką darydavo dažnas vaikas. Jai nuolatos reikėjo bėgti iš paskos tėvų per laukus.
„Norėjau sėdėti traktoriuose ir padėti melžti karves, tampyti kates už uodegų. Dar labai mėgau kalti vinis, visur, kur įmanoma. Nelankiau darželio, todėl abu tėvai užsėmė mokymu namuose įvairiose srityse“, – pasakoja mergina.
K. Motiejūnaitei didžiausia aistra gyvenime buvo sunkus fizinis darbas ir sportas. Visada buvo fiziškai labai stipri.
„Gyvenu kaime, ūkininkų šeimoje. Šie įgūdžiai ten ir įgyti. Visa laiką save ir mačiau kaip aktyviai dirbantį žmogų prie ūkio. Liūdna, kad šį tikslą teks pakoreguoti. Dėl neseniai atliktos stuburo operacijos reikės atsakingai planuoti fizinę veiklą ateityje“, – rankų nenuleidžia Karolina.
Jai aktyvus gyvenimo būdas buvo didžiausias gyvenimo džiaugsmas, todėl sunku save įsivaizduoti kitaip.
K. Motiejūnaitė – žirgų sporto konkūrų jojikė, tačiau svajones tobulėti šioje srityje dėl sveikatos problemų kuriam laikui teks atidėti.
„Tikiuosi bent savo malonumui sugrįžti į balną. Vertėtų save drąsinti ir motyvuoti atverti duris kitokiems, saugesniems pomėgiams, bet pakeisti įprastą mąstymą sunku“, – sako Karolina.
Žirgai K. Motiejūnaitės gyvenime atsirado tėčio dėka. Nors nuo vaikystės ją žavėjo laukuose besiganantys arkliai, niekada neprašė nupirkti vieną ir jai.
Tačiau tėtis išpirko lenktyninį žirgą, pasmerktą pražūčiai – mėsai.
„Pas mus jis turėjo būti sodybos puošmena. Tokiomis pat aplinkybėmis mūsų namuose atsirado dar vienas“, – pasakoja Karolina.
Pirmiausia teko išmokti deramai ristūnus prižiūrėti, tada – pasiskaitinėti knygų apie žirgų psichologiją, anatomiją ir kitus svarbius dalykus. O tuomet beliko išmokti juo joti.
„Pradėjau joti dvylikos pas pažįstamus kaime. Supratusi, kad ne taip ir baisu, pradėjau mokytis jojimo žirgyne“, – pasakoja jojikė.
Vėliau Karolina pradėjo dalyvauti vietinėse varžybose, joti daugiau ir sudėtingesniu žirgu. Teko pakeisti ir kelias jojimo bazes, įsigyti dar vieną žirgą.
„Dar prireikė įgyti patirties savanoriaujant arklidėse, dirbant su pradedančiais raiteliais, jaunais ar mažai jodinėtais žirgais. Darbas su šiais gyvūnais yra nepaprastai sudėtingas menas ir mokslas“, – tvirtina Karolina.
Asmeninio albumo nuotr.
Anot K. Motiejūnaitės, žirgą reikia priimti ne kaip gyvūną, draugą, augintinį, o kaip lygų sau asmenį. Su jo emocijomis, nuotaikomis. Gražiausia kalba tarp žirgo ir žmogaus, anot Karolinos, yra tyla.
„Žmogus turi išmokti pajausti savo žirgą, jie turi tapti vienas kūnas. Jeigu duete nėra darnos, kontrolės ir nesugebama susikalbėti, rezultatai bus menkaverčiai. Dirbant su žirgais, išmoksti tikėtis absoliučiai visko. Turi gebėti numatyti kelis veiksmus į priekį, būti psichologiškai stiprus, šalto proto ir skleisti ramybę, gebėti greitai mąstyti ir priimti sprendimus“, – aiškina Karolina.
Taip pat darbas su žirgais, anot jos, moko didelės atsakomybės. Turi nepykti nesėkmės atveju, o ieškoti, kur pats padarei klaidą ir kaip ją pataisyti.
„Žirgas yra lyg suteikta supergalia ar duotas nepaprastai galingas ginklas. Žirgas spinduliuoja jėga, didybe, tvirtumu. Iš jo jaučiamas stiprus pagarbos jausmas ir dėkingumas“, – sako jojikė.
Šiuo metu K. Motiejūnaitė sako dažniau atkreipianti dėmesį į paprastus dalykus: skaniai išvirtą arbatą, išmoktą naują žodį svetima kalba, atėjusį ant krūtinės pamiegoti katiną, perskaitytą citatą, išgirstą mėgstamo komiko pasirodymą, sukauptas nuotraukas, atrastą seną dainą, išsaugotus laikraščius.
„Tai mano kasdieniai džiaugsmai. Labiausiai vertinu savo istoriją iki dabar. Nepadariau nieko reikšmingo plačiajam pasauliui, bet už visus atliktus savo darbus bet kurioje srityje jaučiu garbę. Jaučiuosi dėkinga už kiekvieną sutiktą žmogų, su kuriuo teko prasilenkti. Ar tai būtų treneriai, mokytojai, šeimos nariai, ar kiti sportininkai, draugai“, – teigia K. Motiejūnaitė.
Nors jos talentą įžvelgė ne tik mokytojai, bet ir jaunųjų kūrėjų almanacho „Nevėžis“ rengėjai, ji pati niekada nelaikė savęs talentinga.
Ji įsitikinusi: viskas, ką daro, yra tik sunkus darbas ir jo vaisiai.
„Kadangi kurį laiką teko gulėti lovoje, laiko neišnaudojau prasmingai, bet ir nesigailiu, kad nieko naudingo nenuveikiau. Laisvu laiku po reabilitacijų žiūrėdavau filmus, komedijos šou, klausydavau muzikos ar skaitydavau poeziją“, – įprastas veiklas vardija mergina.
Sustiprėjusi ji stengdavosi vaikščioti kuo daugiau. Dabar dienas leidžia stovėdama prie rašomojo stalo, skaitydama, klijuodama nuotraukas į albumus.
„Dar daug ko negaliu daryti, bet kiekvieną dieną aplankau žirgus, pasižvalgau po ūkį, einu pavedžioti šuns. Ligoninėse labiausiai trūko mylimų gyvūnų. Ypač kačių ir, žinoma, žirgų, todėl dabar esu jų apsupta kiekvieną dieną“, – šypteli Karolina.
Asmeninio albumo nuotr.
K. Motiejūnaitė pasvajoja įkurti žirgų pensioną. Nemylimiems, nuvarytiems, ligotiems ar pasenusiems žirgams ji norėtų suteikti paskutinius mylinčius namus.
„Mano tikslas ir didžiausias troškimas yra grįžti į žirgų sportą. To labiausiai pasiilgau. Jei sportuoti nepavyktų, planuoju būti grumu. Nesvarbu, Lietuvoje ar užsienyje, bet norėčiau išlaikyti ryšį su žirgais ir dalinti jiems meilę, jais rūpintis“, – sako Karolina.
Dar ji norėtų nuvykti ir į kelias pasaulio vietas. Aplankyti jų teatrus, muziejus, galerijas, parodas, tradicinius restoranus ir kitokias kultūrą atskleidžiančias vietas.
„Taip pat norėčiau išmokti korėjiečių ir gestų kalbas. Galvoje sukasi ir daugybė kitų smulkmenėlių, kurias norėtųsi išpildyti“, – šypteli K. Motiejūnaitė.
