Nepasidalina pašalpų gavėjų

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• 2017.07.21 07:20

Jau trečiuosius metus socialines pašalpas gaunantys panevėžiečiai turi už jas atidirbti visuomenei naudingų darbų. Nors iš pradžių buvo baimintasi, kad iš tokių pagalbininkų bus daugiau vargo nei naudos, tačiau iniciatyva įdarbinti socialiai remtinuosius pasiteisino su kaupu. Darbdaviai išskėstomis rankomis laukia papildomų darbo rankų, tik bėda, kad paklausa gerokai viršija pasiūlą.

Panevėžio savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus socialinių išmokų specialistės Svajos Janulienės teigimu, šiemet padirbėti į miesto įstaigas išsiųsti 926 socialinių pašalpų gavėjai. Nemokamos darbo jėgos pageidavo per 70 įvairiausių įstaigų – nuo darželių bei mokyklų iki religinių bendrijų ir komunalinių paslaugų įmonių.

Laukia išskėstomis rankomis

Nors nuo pavasario pašalpų gavėjams jau reikia atidirbti ne  40, o 90 valandų per tris mėnesius, papildomų darbo rankų reikėtų gerokai daugiau. Kai kurioms įstaigoms pagalbininkų tenka ir palaukti.

„Iniciatyva gaunantiesiems socialines pašalpas atidirbti pasiteisino su kaupu. Miesto įstaigoms tai didžiulė paspirtis, o iš aktyvios darbo rinkos iškritusiems žmonėms – galimybė jaustis reikalingais visuomenės nariais. Nors iš pradžių būta nerimo, tačiau žmonės jiems paskirtus darbus atlieka noriai, nes jų veikla vertinama, jie jaučiasi laukiami, turi savo pareigas, gali pabendrauti su kitais kolektyvo nariais. Kol kas vieni pliusai“, – „Sekundei“ teigė S. Janulienė.

Dažniausiai pašalpų gavėjai tvarko aplinką, vidaus patalpas, atlieka ūkio darbus, padeda pedagogams, bibliotekininkams, renginių organizatoriams. Anot specialistės, patys žmonės gali pasirinkti, kuri veikla jiems artimesnė, ar yra tiesiog arčiau gyvenamosios vietos.

Atsisakiusieji atlikti visuomenei naudingus darbus, netenka pašalpų arba jos mokamos tik vaikams. Tačiau tokių bijančiųjų darbo – vienetai. Šiemet tik 29 panevėžiečiams neatvykus padirbėti vienam ar kitam terminui nutrauktos pašalpos, o 15 pašalpos skirtos tik vaikams.

„Vienetiniai atvejai, kai žmonės atsisako visuomenei naudingų darbų. Bet tikriausiai jie turi kitų pajamų, jeigu gali leisti sau nedirbti. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, kad turime ir tokių sėkmingų istorijų, kai pašalpų gavėjai būna vėliau įdarbinti toje pačioje įstaigoje. Darbdaviai mato, ar žmogus dirba gerai, tad atsiradus laisvai darbo vietai mielai įdarbina visam laikui“, – tvirtino S. Janulienė.

Gražina miestą

Šiuo metu net 14 talkininkų tvarko Marijonų mikrorajono bendruomenės teritoriją. Kaip teigė šios bendruomenės pirmininkė Enrika Vitonienė, jie vieni pirmųjų mieste, tik sužinoję apie galimybę gauti papildomų darbo rankų, pasinaudojo šia galimybe. Nors girdėjo iš aplinkinių priekaištų, kad sau užsikraus tik papildomo vargo, nė dienos nesigailėjo, kad į pagalbą pasitelkė pašalpų gavėjus. Per beveik trejus metus jų bendruomenėje padirbėjo net 90 žmonių.

„Tai milžiniška pagalba bendruomenei. Mūsų mikrorajonas vienas žaliausių, turime nuostabų skverą, rekreacinę zoną, net kelias vaikų žaidimo ir sporto aikšteles, tad darbo tikrai yra. Tai, kad mūsų teritorija viena tvarkingiausių mieste – ir šių žmonių nuopelnas“, – pagyrų savo talkininkams negailėjo bendruomenės pirmininkė.

Vasarą pagalbininkai dažniausiai grėbia žolę, sodina, laisto bei prižiūri gėlynus, tik pernai metais pasodintą serbentyną, renka šiukšles. Rudenį daugiausia darbo rankų reikia vaduoti iš krentančių lapų jūros, o žiemą – kasti sniegą. Su kiekvienu talkininku yra atskirai suderinamas darbo grafikas, sudaroma darbų saugos sutartis. Dirbančiuosius prižiūri ir darbus paskirsto bendruomenės savanorė. Ji taip pat išduoda darbo įrankius bei priemones.

„Vienintelis sunkumas buvo visus aprūpinti darbo priemonėmis ir įrankiais, nes bendruomenė gyvena tik iš aukų ir menko savivaldybės finansavimo, bet šį klausimą išsprendėme. Nors iš pradžių girdėjome atkalbinėjimų, kam mums tas vargas, bet galiu pasakyti, kad per visą šį laiką nebuvo pavogtas nė vienas įrankis“, – atviravo E. Vitonienė.

Pagalba silpnesniems

Jos teigimu, visi pas juos darbavęsi panevėžiečiai draugiški, paslaugūs ir darbštūs. Kai kurie jų dirba bendruomenėje jau ne pirmus metus. Tiesa, didesnioji jų dalis patys gyvena šioje bendruomenėje, tad ir nėra suinteresuoti tik imituoti darbo. O vienai moteriai jie padėjo net susikurti sau darbo vietą.

Poliklinikoje slaugytoja daug metų dirbusi moteris dėl sveikatos problemų nebegalėjo dirbti ir ne vienus metus gyveno iš socialinių pašalpų. Tačiau, padedama bendruomenės aktyvistų, išsiėmė individualios veiklos pažymą, įsigijo įrankių ir dabar prižiūri ne vieno daugiabučio gyvenamąją aplinką. Iš socialinės pašalpos gavėjos moteris tapo smulkiąja verslininke.

„Gaunantieji pašalpas gal iš pradžių jaučiasi nejaukiai, apima savotiškas gėdos jausmas, kai juos varsto svetimi žvilgsniai, tačiau vėliau pas mus eina kaip į darbą, čia randa bendraminčių. Tai yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir mes, tiesiog jiems reikia šiek tiek padėti gyvenime. Turėjome vyrą iš Nakvynės namų, kuris dirbdavo taip, tarsi sau – žiemą per kelias valandas nukasdavo visus šaligatvius, tarsi varikliuką buvo įsitaisęs“, – šypsojosi E. Vitonienė.

Svarbu nubrėžti ribas

„Maisto bankui“, dalinančiam maisto davinius iš Europos Sąjungos fondų, papildomų darbo rankų niekada nebūna per daug. Didesnioji dalis pagalbininkų – savanoriai, tačiau į pagalbą jau ne pirmus metus pasitelkiami ir gaunantieji socialines pašalpas.

Pasak „Maisto banko“ Panevėžio regiono padalinio vadovės Astos Čeponienės, dažniausiai pas juos savanoriauja vyresnio amžiaus moterys, tad jie prašantys išimtinai tik vyrų, galinčių dirbti sunkius fizinius darbus. Mat dalinant paramą tenka krauti sunkius maisto produktų padėklus, o tai gležniems moterų pečiams būna per sunkus darbas.

„Ypač pagalba reikalinga dalinant paramą maisto produktais, tuomet prašome skirti bent keturis vyrus, kurie nebijotų sunkių darbų. Ateina visokių žmonių, to neišvengsi, bet mes nuo pat pirmosios dienos apibrėžiame, kas yra galima, o kas ne. Būna, kad kai kurie po dienos nebegrįžta, bet iš esmės tokia pagalba esame labai patenkinti“, – „Sekundei“ sakė A. Čeponienė.

Kiekvieną mėnesį po vieną ar du pašalpos gavėjus ne pirmus metus darbuojasi ir Panevėžio butų ūkyje. Kaip teigė šios įstaigos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Žukauskas, pagalbininkai tvarko įstaigos aplinką, žiemą kasa sniegą, o rudenį grėbia lapus. Atsiradus galimybei pasitelkti nemokamus talkininkus, jie atsisakė vieno etato aplinkai tvarkyti. Armijos pagalbininkų jiems nereikia, nes nėra tiek darbų, tačiau keli žmonės per mėnesį poreikius tenkina visiškai.

„Mūsų atveju tokia pagalba puikiai pasiteisino. Džiaugiamės, kad ateina darbštūs, pareigingi žmonės, nors yra ir tokių, kurie visas tris valandas pravaikšto su pustuščiu kibiru, tik imituodami darbą. Tiesiog toks žmonių supratimas apie darbą, jiems svarbiausia „prastumti“ paskirtas valandas. Tad ir mums yra papildomo krūvio kontroliuoti ir stebėti tokius dirbančiuosius“, – sakė V. Žukauskas.

Linkę į velnio lašus

Tokie talkininkai – puiki paspirtis gražinant miestą, tačiau savivaldybės įmonė  Panevėžio specialusis autotransportas, tvarkantis miesto viešąsias erdves, pašalpų gavėjų kratosi. Direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Ališauskas teigia, kad iš pašalpų gavėjų nauda menka, o finansinių ir žmogiškųjų resursų reikalauja nemažai.

Anot pavaduotojo, kai talkininkai dirba seniūnijose ar nedidelėse bendruomenėse, kur  yra po padidinamuoju stiklu, jų darbo rezultatas matomas, o jų įmonė  neturi galimybių prie kiekvieno pastatyti po prižiūrėtoją. Be to, valymo darbai atliekami visame mieste, tad pašalpų gavėjus tektų vežioti po visą miestą.

„Reikalavimai tokie, kad darbuotojus turime aprūpinti tiek darbo drabužiais, tiek įrankiais. Bet kiek tai mums kainuos, jeigu žmonės keičiasi kas tris mėnesius ir dirba vos po tris valandas. Be to, turime juos nuvežti į darbo vietą ir vos po trijų valandų vėl važiuoti parsivežti. Tai visą dieną tektų pravažinėti“, – sunkumus vardijo K. Ališauskas.

Jo teigimu, jeigu dirbančiųjų niekas neprižiūrės, jie ir nedirbs. Žmogus, už savo darbą gaunantis atlygį, bent yra suinteresuotas dirbti, o pašalpų gavėjai – tik išbūti jiems skirtas valandas. Anksčiau jie įdarbindavo žmones ir pagal viešųjų darbų programą, tačiau patirtis dirbant su tokiais žmonėmis – labai karti.

„Anksčiau turėdavome darbuotojų, dirbančių ir pagal viešųjų darbų programą, tai iš dešimties žmonių tik vienas būdavo motyvuotas dirbti. Net 50 procentų iš jų atleisdavome už girtavimą darbe. Taip ir čia – jeigu nestovėsime už nugaros, dažnas jų darbo metu nueis į alaus barą ar net įrankius parduos. Mūsų meistrės ir taip prižiūri po keturiasdešimt nuolatinių darbuotojų, tad sugaudyti dar ir dirbančiuosius už pašalpas būtų be galo sunku, o naudos – jokios“, – įsitikinęs K. Ališauskas.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #darbas
• #Panevėžys
• #pašalpos