-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prisiminkime Algirdą Romualdą Paulavičių. Aktorių, su kuriuo dar taip nesenai atsisveikinome, iš Juozo Miltinio dramos teatro scenos urną su jo pelenais išlydėjome į paskutinę kelionę, kalbėjome, rašėme apie jį, gaivinome mintyse jo personažus, suvaidintus teatre bei kine.
A. R. Paulavičius į Amžinybę išėjo praėjusių metų lapkričio 23-iąją, nepraėjus nė mėnesiui po jo paskutinio – 77-ojo gimtadienio, minėto spalio 27-ąją.
Nebuvo linksmas tas gimtadienis. Aktorius po sudėtingos širdies operacijos jau ne vieną mėnesį gulėjo ligoninėje Vilniuje ir jautėsi gana prastai.
Gimtadienio dieną vyrą aplankiusi Irena Paulavičienė rado jį miegantį.
„Visada buvau laimingas. Be perdėto kuklumo ir pasididžiuodamas galiu pasakyti, kad mano gyvenimo žmonės – ir artimi, ir ne tokie artimi – buvo geri ir ypatingi.“
A. R. Paulavičius
Pabudęs ligonis pasidžiaugė žmonos atvežta geltona rože, avietėmis iš jų sodo, suvalgė dvi uogas, apžiūrėjo kitas dovanas ir prasitarė: „Gal ir be reikalo sutikau operacijai. Be jos gal ir būčiau numiręs, bet nors nebūtų reikėję tiek kentėti.“
Niekada savijauta nesiskundęs, nesiekęs savo išgyvenimų perkelti ant kitų pečių, aktorius daugiau apie tai nekalbėjo, neišsitardavo, kančias slėpė.
Dažniausi atsakymai į klausimus, kaip jaučiasi, būdavo tie patys: „Per viduriuką“ arba „Galėtų būti ir geriau“.
Jis visada prisimindavo J. Miltinio raginimus daug skaityti, keliauti, mokytis kalbų, stengtis pažinti žmones ir daug dirbti.
Stipriam, energingam vyrui liga pirmuosius išbandymus pasiuntė likus aštuoneriems metams iki mirties. Prikibo ir jau nebepaleido.
Trys insultai, po kurių padėdavo atsigauti ilgas gydymas, sanatorijos ir galiausiai – infarktas, pareikalavęs sudėtingos operacijos.
Vis dėlto paskutinė operacija į gyvenimą jau nebesugrąžino – apie keturis mėnesius gydytas nebeatsikėlė. Praėjus lygiai mėnesiui po gimtadienio, lapkričio 27-ąją jo kūnas buvo atiduotas ugniai.
Palaikai urnoje laukė palankaus laidotuvių meto – įsisiautėjusi pandemija buvo atėmusi visas galimybes iškilmingai, pagarbiai palaidoti. Taip, kaip visų mylimas aktorius nusipelnęs.
Tik šių metų rugpjūčio 7-ąją į J. Miltinio dramos teatro sceną atnešta urna su A. R. Paulavičiaus pelenais.
Aplink ją atgimė teatro gyvenimas – sudėtos dekoracijos, drabužiai iš spektaklių, skambėjo aktoriui mielos melodijos, taip pat buvo rodomos spektaklių, kuriuose vaidino velionis, ištraukos.
Paskutinė scena – skambant mirusiojo monologo įrašui užuolaidos užsivėrė ir salėje suskambėjo žiūrovų plojimai.
I. Paulavičienė gyveno tikėjimu, kad vyras iš ligoninės sugrįš į namus.
„Algirdas labai norėjo sugrįžti į Panevėžį, dar nors kartą ateiti į teatrą. Ir mes abu tikėjome, kad taip dar bus“, – sako našlė.
Panevėžys A. R. Paulavičiui buvo labai svarbus miestas. Ir ne tik dėl to, jog aktorius 2013 metais išrinktas labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu kultūros srityje – už indėlį į Panevėžio teatro meno kultūrą, visos Lietuvos teatro simboliais tapusius vaidmenis bei miesto garsinimą.
Net ligoninėse gulėdamas, sanatorijose būdamas, kol galėjo, jis dirbo tvarkydamas teatro archyvą, kuriame kaupė medžiagą – prisiminimus apie žymius Panevėžio teatralus Gediminą Karką, Bronių Babkauską, Kazį Vitkų, Stepą Kosmauską ir daug kitų. Ir, žinoma, apie savo didįjį mokytoją, vieną svarbiausių žmonių A. R. Paulavičiaus gyvenime – režisierių Juozą Miltinį.
Visiems, kam buvo įdomu, jis mielai pasakodavo savo teatrinio kelio pradžią, stojimą į J. Miltinio teatro studiją.
A. R. Paulavičiaus kūrybinėje biografijoje – daugiau kaip šimtas vaidmenų teatre ir kine, stulbinusių ir žiūrovus, ir kolegas, ir kritikus.
Panevėžio dramos teatro istorijai skirtą pasakojimą A. R. Paulavičius pradėdavo nuo savo pirmųjų patirčių, nuo pačios pradžių pradžios, kai likimas jį atvedė į tuomet dar Respublikos gatvėje buvusį teatrą.
Buvo taip, kad jis, neseniai dvidešimties sulaukęs kėdainiškis, Kauno geležinkelio stotyje susitikęs kraštietę, stabtelėjo su ja pasikalbėti ir sužinojo, jog Panevėžio teatre Juozas Miltinis renka savo studijai grupę būsimų aktorių.
Ilgai nelaukęs A. R. Paulavičius, paskatintas sutiktosios kaimynės Gražinos Urbonavičiūtės, vėliau taip pat tapusios žymia aktore, iš gimtųjų Kėdainių išvyko į Panevėžį pabandyti įstoti į tuo metu jau garsią J. Miltinio studiją.
O teatras viliojo daugelį – į priėmimą suvažiavo keli šimtai jaunuolių iš visos šalies. Prieš garbingą komisiją jiems teko deklamuoti po eilėraštį ir pasakėčią, atlikti etiudą su penkiais pojūčiais – be žodžių tuos pojūčius įtikinamai perteikti. Kompozitorius Antanas Belazaras tikrino stojančiųjų klausą, ritmo jausmą, o galiausiai laukė pokalbis su pačiu Maestro J. Miltiniu.
Po tokio egzaminavimo iš maždaug keturių šimtų žmonių atrinkta vos 10 būsimųjų studentų bei dar 6 kandidatai. Jie, vienas po kito nubyrėdami, pradėjo ir tęsė mokslus.
Prasidėjus mokslams, dirbti teko nuo ryto iki nakties – užsiėmimai, grimo, kalbos pamokos, šokiai, fechtavimas ir kita. Taip pat buvo privaloma žiūrėti visus spektaklius, dalyvauti repeticijose.
A. R. Paulavičiui atėjus į J. Miltinio studiją, Panevėžio teatras gyvavo daugiau kaip du dešimtmečius ir jau buvo spėjęs išgarsėti. Savo šlovę buvo pasiekę pirmieji, režisieriaus vyriausiosios kartos mokiniai – Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Kazimieras Vitkus ir daugelis kitų.
1966 metais A. R. Paulavičius baigė J. Miltinio teatro studiją ir pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre.
„J. Miltinis, garsėjęs savo įžvalgomis, sakė, kad mums gali būti iš visų sunkiausia, sudėtingiausia. Greičiausiai atsidursime tarp kūjo ir priekalo. Pirmieji, vyriausieji – tie, kurie atėjo prieš mus, jau savo kelią, savo vietą suradę, įsitvirtinę, o tie, kurie ateis po mūsų, bus kitokie, su visai kitokiu požiūriu “, – kalbėjęs A. R. Paulavičius.
J. Miltinio mokiniams visam gyvenimui išliko Maestro įdiegtas požiūris, kad scena yra šventa. Ji tarsi altorius, o žiūrovai ateina į teatrą kaip į pamaldas. Tad aktoriai turi išlikti švarūs, dori, be jokių blogų minčių. Visus rūpesčius, buities dalykus būtina palikti prieš teatro slenkstį.
„J. Miltinis mus rengė ne tik kaip aktorius, bet augino kaip žmones, asmenybes. Jis mums buvo viskuo: mokytoju, patarėju, auklėtoju. Jis turėjo labai daug žinių, nepaprastą atmintį, mokėjo išreikalauti iš mokinių to, ką sumanęs, įvairiais būdais – ir peikdamas, ir girdamas“, – pasakojo A. R. Paulavičius.
Siekdamas suburti darnų kolektyvą, režisierius dažnai sakydavo, jog žmonių grupė – tai dar ne kolektyvas. Tokia grupė gali būti tiesiog minia ar gauja. Iš tikrųjų kiekvienas kolektyvo narys turi būti vertybė, o tų vertybių kolekcija ir yra kolektyvas.
Visada buvęs energingas, pilnas sumanymų, planų A. R. Paulavičius ir ligai neleido savęs palaužti. Visą laiką, namuose ar ligoninėje, ką nors veikė – skaitė, rašė, ieškojo naujos informacijos, klausėsi muzikos, žiūrėjo gerus filmus.
Jis visada prisimindavo J. Miltinio raginimus daug skaityti, keliauti, mokytis kalbų, stengtis pažinti žmones ir daug dirbti.
Mokytojas sakydavo, kad talentas yra Dievo dovana, bet be darbo dažnai talentingi žmonės prapuola, susinaikina.
Po operacijos gulėdamas ligoninėje ir jau nebeturėdamas jėgų veiklai, A. R. Paulavičius labai ilgėjosi namų, artimųjų, teatro ir savo katino Miko.
Algirdo ir Irenos Paulavičių namuose visada gyvendavo katinas. Vieną keisdavo kitas, bet visų jų vardai būdavo vienodi – Mikas.
Paskutinis draugas – Mikas ketvirtasis labai gražiai sugyveno su šeimininku. Kaip pasakoja I. Paulavičienė, Algirdui skaitant knygą ar dirbant prie kompiuterio, katinas dažniausiai susirangydavo jam ant kelių.
Netekęs šeimininko, Mikas išgyveno vos du mėnesius – užklupus ligoms ir jo nebeliko.
Prisimindama metus, kai visi dar buvo kartu, ponia Irena pabrėžia, jog Algirdas, nors ir meno žmogus, puikiai tvarkėsi buityje, buvo labai rūpestingas.
„Kartais net kvapą užgniauždavo nuo to jo rūpestingumo“, – pasakoja aktoriaus žmona.
Net po vyro mirties juto jo rūpestį. Pasirodo, Algirdas draugo buvo prašęs, kad jeigu jam kas nutiktų, nepalikti vienos Irenos, pagloboti, pasirūpinti ja.
Tą rūpestį juto ne tik ji pati. A. R. Paulavičius buvo dėmesingas visiems žmonėms, visų pirma artimiesiems, savo vaikams. Iš pirmos santuokos su šviesaus atminimo aktore Danutė Vidugiryte jis susilaukė sūnaus Roko ir dukros Martos.
„Algirdas mokėjo gerbti visus žmones, suprasdavo juos. Niekada nieko nesmerkdavo, neišjuokdavo. Pats būdamas reto talento, niekada nesijautė išskirtinis, nekeldavo savęs į žvaigždes“, – prisimena beveik 40 metų su aktoriumi kartu buvusi I. Paulavičienė.
Ji pati taip pat meno žmogus – dailininkė, tapytoja ir taip pat, kaip pati sako, knygų vergė.
Knygos Paulavičių namuose užima ypatingą vietą – lentynos nuo lubų iki grindų pilnos geriausių, vertingiausių leidinių. Ir visi jie ne dėl gražumo – skaitomi.
Visada buvęs energingas, pilnas sumanymų, planų A. R. Paulavičius ir ligai neleido savęs palaužti.
Kalbant apie aktorius, dažniausiai akyse iškyla jų suvaidinti personažai – vieni mažiau, kiti daugiau įsiminę, sujaudinę.
A. R. Paulavičiaus kūrybinėje biografijoje daugiau kaip šimtas vaidmenų teatre ir kine.
Jam pačiam buvo nepamirštamas pirmasis pagrindinis vaidmuo – Feliksas Viktoro Miliūno pjesėje „Karuselė“.
Šioje pjesėje A. R. Paulavičius vaidino kartu su Dalia Melėnaite, Stasiu Petronaičiu, Gediminu Karka, Regina Zdanavičiūte.
O iš dešimčių kitų personažų jam ir, be abejo, žiūrovui bene įsimintiniausias pagrindinis Edgaro vaidmuo A. Strindbergo pjesėje „Mirties šokis“.
J. Miltinis tą pjesę pastatė 1973 metais. Su šiuo sėkmingu pastatymu išvažinėta visa buvusi Sovietų Sąjunga, jis rodytas garsiausiuose Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) teatruose. Ir visur salės buvo pilnutėlės, spektaklis sulaukdavo puikaus įvertinimo. Panevėžio aktoriai su spektakliu „Mirties šokis“ buvo kviesti vaidinti ir užsienyje, bet į Vakarus taip ir nebuvo išleisti.
Spektaklis „Mirties šokis“ vėliau buvo nufilmuotas, rodytas per televiziją, tad jį galėjo pamatyti ir platesnis žiūrovų ratas. Juk patekti į Panevėžio dramos teatro spektaklius, o ypač į tokius garsius, nebuvo taip paprasta. Beje, ir dabar spektaklis „Mirties šokis“ yra Lietuvos televizijos mediatekoje.
Nepamirštami, žiūrovų pamėgti buvo ir kiti A. Paulavičiaus vaidmenys: Figaro – P. Bomaršė „Sevilijos kirpėjuje“, Frilis – R. Bredberio „Pienių vyne“, Kreontas – Sofoklio „Karaliuje Edipe“, Jajičnica – N. Gogolio „Vedybose“ ir kiti.
O Juozo Hananos vaidmuo G. Grekovo pjesėje „Hanana, kelkis ir eik“ atskleidė visą aktoriaus talento jėgą, apstulbino ne tik žiūrovus, bet ir kolegas bei kritikus. Už šį vaidmenį 2011 metais D. Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalyje A. Paulavičius buvo nominuotas geriausiu personažo be žodžių atlikėju.
Apie šį vaidmenį kritikai rašė: „Į užguitą ir bebalsį vyrą stulbinamai įsikūnijo aktorius Algirdas Paulavičius. Vos porą frazių per spektaklį sumurmėjęs aktorius vienas įdomiausių veikėjų, įrodančių, kad personažo svarba priklauso ne nuo scenoje praleisto laiko. Savo kūnu ir veidu jis atskleidė daugiau, nei galima pasakyti žodžiais.“
Net po vyro mirties I. Paulavičienė juto jo rūpestį. Aktorius draugo buvo prašęs, kad jeigu jam kas nutiktų, nepalikti vienos Irenos, pagloboti, pasirūpinti ja. P. Židonio nuotr.
Pats A. R. Paulavičius apie save yra sakęs: „Visada buvau laimingas. Be perdėto kuklumo ir pasididžiuodamas galiu pasakyti, kad mano gyvenimo žmonės – ir artimi, ir ne tokie artimi – buvo geri ir ypatingi.“
Jis niekada nepamiršdavo tarp mylimiausių savo gyvenimo žmonių paminėti ir mylinčios bei labai mylimos žmonos Irenos.
Iš jo kadaise pasakytų žodžių nesunku suprasti, jog šis žmogus iš tikrųjų buvo laimingas:
„O kiek nuostabių dalykų mano gyvenime! Turiu mėgstamą darbą, suvaidinau apie šimtą vaidmenų teatre, per trisdešimt kine. Visą gyvenimą mane lydėjo ištikimiausios bičiulės knygos, atskleidusios ištisus nežinomus pasaulius, kiek jų dar laukia neskaitytų. Kiek dar muzikos įrašų reikia išklausyti, kino filmų pamatyti. O kur dar žvejyba – užsiėmimas, nuo kurio sąla širdis.“
Prie pačių liūdniausių savo gyvenimo akimirkų A. R. Paulavičius priskirdavo tas, kurios atnešdavo žinias apie pažįstamo ar žinomo žmogaus mirtį.
Prieš porą metų aktorius sakė, jog pastaruoju metu tokios žinios jį vis dažniau aplanko:
„Gaila, kad daugelio iš man artimų žmonių nebėra tarp gyvųjų – ir ne tik vyresnių, bet ir gerokai už mane jaunesnių. Lemtis daug kam buvo negailestinga.“
A. R. Paulavičius ne tik teatro, bet ir kino aktorius. Panevėžietis vaidino tokiuose žinomuose filmuose, kaip „Žaizdos žemės mūsų“, „Turtuolis, vargšas…“, „Svetimos aistros“, „Skrydis per Atlantą“, „Savaitgalis pragare“, „Šešiolikmečiai“, „Mirtis užkulisiuose“, „Pilotas“, „Tadas Blinda“, „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir kituose. Iš viso kine sukurta per 30 vaidmenų.
1984 metais VII kino festivalio Kijeve (Ukraina) vertinimo komisijos apdovanotas diplomu už pagrindinį vaidmenį Rygos kino studijos filme „Svetimos aistros“.
