Juozas Miltinis. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės–Bitės viešosios bibliotekos fondų nuotr.

Nepamirštamas Maestro – Panevėžio šlovė

Nepamirštamas Maestro – Panevėžio šlovė

Kiekvieno rugsėjo pradžioje Juozui Miltiniui teiktos, o dabar daug metų į kapines nešamos geltonos gėlės pažymi pagarbą garsiajam režisieriui jo gimimo dieną.

Paminėjus Panevėžį, kaip savotiškas jo simbolis iš karto šalia miesto vardo atsistoja ir kitas – Maestro Juozas Miltinis. Be jo šis miestas būtų kitoks – mažiau žinomas, mažiau išprusęs, žodžiu, mažiau – „miltiniškas“.

Panevėžio legendos, kurioje tilpo ir dievas, ir žvėris, J. Miltinio ankstyvoji gyvenimo dalis prabėgo toli nuo čia – Žemaitijoje, Mažeikių rajone.

Jaunystė, pirmieji brandos metai taip pat praleisti Kaune, Šiauliuose ir dar toliau – Paryžiuje.

Tik 1940-aisiais, kai režisieriui buvo jau per trisdešimt, jis persikėlė į jam nepažįstamą, svetimą Panevėžį.

Ir tai buvo lemtingas žmogaus ir miesto susitikimas, pirmajam suteikęs galimybę įsikurti, dirbti, kurti pagal savo gebėjimus, troškimus ir polėkius, o antrajam atnešęs šlovę ir žinomumą.

Buvo laikas, kai visoje didžiulėje Sovietų Sąjungoje ar Europos vadinamosiose socialistinės stovyklos šalyse ar netgi dar toliau ištarus Panevėžio vardą, dažnai sekdavo atsakymas: „A, ten, kur teatras“.

Panevėžio dramos teatro įkūrėjas, aktorius, režisierius J. Miltinis neabejotinai viena ryškiausių šiame mieste gyvenusių ir kūrusių asmenybių. Jis iki šiol tebėra šlovės viršūnėje.

Regis, apie šį menininką žinoma viskas – aprašyta jo biografija, išnagrinėta kūryba, knygose ir filmuose užfiksuota daugybė pokalbių su juo, užrašyti aktorių, kitų menininkų prisiminimai, Panevėžyje, Maestro bute Algirdo gatvėje veikia gausybę medžiagos sukaupęs J. Miltinio palikimo studijų centras.

Bet šio žmogaus asmenybė vis dar išlieka paslaptinga, nuolat dėmesį traukianti, apie ją norisi kalbėti, vertinti, stebėtis, prisiminti, pagerbti.

Šį rugsėjį paminėtas 114-as Maestro gimtadienis.

Panevėžio bei J. Miltinio dramos teatro vadovai, aktoriai rugsėjo 3-iąją dėjo gėles ant Panevėžio miesto Garbės piliečio kapo Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.

Miesto Garbės piliečio vardas J. Miltiniui suteiktas 1980 metais, vėliau, 1994-aisiais,

jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

O jau po mirties, 1995-aisiais, režisieriaus nuopelnai įvertinti Prancūzijos vyriausybės, jam suteiktas Meno ir literatūros ordino riterio vardas.

Aplinka – knygos

Kaip atsitiko, kad iš paprastos, skurdžiai gyvenusios šeimos kilęs lietuvis pasiekė tokias meno aukštumas, sugebėjo sukurti ypatingą teatrą, sutraukti minias žiūrovų į jo režisuojamus spektaklius, išugdyti daugybę talentingų aktorių?

Gali būti, kad viena iš J. Miltinio tikslaus gyvenimo bei meno suvokimo, ypatingų gebėjimų suklestėjimo paskatų buvo knygos.

Maestro buvo nepaprastai apsiskaitęs. Jis gebėjo skaityti septyniomis kalbomis.

O likus keletui metų iki išėjimo amžinybėn, J. Miltinis dar mokėsi ir graikų kalbos – jos pradmenis buvo gavęs Kauno jėzuitų gimnazijoje, vėliau tą kalbą buvo primiršęs.

Jo bute įsikūrusio J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė rodo didžiules, nuo grindų vos ne iki pat lubų lentynas, pilnas knygų. Jos visos skaitytos, iš jų semtasi išmintis.

Režisieriaus kauptoje kolekcijoje – tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų nerasime nė vienos atsitiktinės, menkavertės.

Kaip sako A. Mikelinskaitė, knygų jam atsiųsdavo draugai iš įvairių kraštų. Jie gaudavo tikslius Maestro nurodymus, kokios knygos, kuriais metais išleistos jam reikia. Draugai surasdavo tas knygas, siųsdavo, ant kai kurių savo ranka užrašydavo J. Miltiniui skirtus žodžius. Dėl to šios knygos dabar tapusios dar vertingesnės.

Ir pats J. Miltinis viename interviu yra sakęs: „Mano aplinka – knygos“.

Lentynose, tikino, jos sudėtos taip, kad būtų patogu.

Pagal gabaritus – ne pagal autorius, temas ar kokią kitą sistemą. Čia pat pacitavęs Nyčės pasakymą apie tai, jog visos sistemos miršta, režisierius net nežiūrėdamas tiesė ranką link lentynų: „Atbulas galiu surasti, žinau, kur kokia knyga padėta.“

Pokalbį su garbiuoju režisieriumi tarp jo knygų galima pamatyti panevėžiečio operatorius, filmų kūrėjo Alberto Petrausko filme „Svečiuose pas režisierių Juozą Miltinį“.

Nufilmuotoje medžiagoje trumpa Maestro gyvenimo saulėlydžio atkarpa – namuose jis kalba apie knygas, meną, atsako į klausimus.

Filmų apie J. Miltinį kūrėjas operatorius A. Petrauskas įsitikinęs: antro tokio žmogaus, koks buvo režisierius, daugiau nėra ir vargu ar kada bus. Tai nepaprasta asmenybė – jos suprasti iki galo neįmanoma.

Panevėžiečio operatoriaus filmas ne vienintelis, pasakojantis apie J. Miltinį.

2007 metais kartu su režisieriumi Antanu Maciulevičiumi sukurtas filmas „Labas vakaras, monsieur Miltini“ buvo skirtas 100-osioms režisieriaus gimimo metinėms.

Lemtingi pasirinkimai

„Režisierius J. Miltinis – neįmenamas, nenuspėjamas, nuolatos besikeičiantis, kandus ir negailestingas – traukė prie savęs žmones savo įtaiga, išmintingumu ir improvizuoto polėkio galia. Režisierius, kurio būties esmė – „būti kelyje“, tai reiškia, kad žmogui visas gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas, kad „ rytoj jis nebus jau toks, koks buvo šiandien“, – taip Maestro apibūdintas G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos renginių, skirtų J. Miltinio 110 gimimo metinių ciklui, pristatyme.

Iš tiesų juk dažnas girdėjo ar skaitė įvairiausių prisiminimų apie nepaprastą režisieriaus bendravimo būdą, jo keistus poelgius, išsišokimus, skatinimus, pomėgius, draudimus.

A. Mikelinskaitė akcentuoja, jog J. Miltinis tikrai buvo gaivališka asmenybė – visąlaik ieškanti, nuolat konfliktuojanti su aplinka.

Šio žmogaus gyvenime būta ir įvairių posūkių, kryžkelių, pasirinkimų. Nagrinėjant jo biografiją, kartais atrodo, kad tiek nedaug reikėjo ir lemtis būtų pasisukusi visai kitaip.

Štai kad ir Šiaulių periodas. Po studijų Kaune, Vaidybos mokykloje prie Valstybės teatro, J. Miltinis 1931–1932 m. dirbo Šiaulių dramos teatro aktoriumi.

Jo sprendimą trauktis iš šio teatro paskatino konfliktas su valdžia.

Kaip pasakoja A. Mikelinskaitė, tąsyk būsimasis režisierius, nesusitaikęs su rutina, paliko teatrą, o ant pastato durų užklijavo dešimt tezių, kaip pats įsivaizduoja vaidybą ir aktoriaus padėtį teatre. Po tokio maišto kelio atgal jis nematė.

Ir vėl reikėjo priimti sprendimą, kur sukti toliau. Pasirodo, jis ketino važiuoti tobulintis į Vokietiją, pas žinomą režisierių Maksą Reinhartą.

Tačiau keičiantis politinei situacijai, persigalvojo – nutarė vykti į Prancūziją.

Ir nepralošė, vėl atsivėrė kitos galimybės, įgytos naudingos žinios, patirtis.

Iš Paryžiaus J. Miltinis trumpam buvo parvykęs į Kauną, bet netrukus išvažiavo stažuotis į Londoną. Grįžęs iš ten, 1938 metais Kauno darbo rūmuose pradėjo neoficialiai vadovauti vietos trupei.

Kaip tyčia, tikrasis vadovas tuo metu buvo užimtas, tad menininkui buvo suteikta nauja galimybė – dirbti su aktoriais.

Sugrįžimas į teatrą

Ir štai 1940-ųjų pabaiga ir kelionė su grupe jaunų aktorių į Panevėžį. Kelionė su entuziazmu, įkvėpimu, gausybe minčių, vilčių ir sumanymų.

Ir netrukus sulauktas didžiulis pasisekimas.

Tačiau 1954 metais J. Miltinis buvo atleistas iš Panevėžio teatro neva už netinkamą vadovavimą, kaip tuomet pasirodė valdžiai. Jis buvo perkeltas į Lietuvos kino studiją dirbti dubliažo režisieriumi.

O grįžo į Panevėžio teatrą vėl susiklosčius palankioms aplinkybėms. 1958-aisiais į Sovietų Sąjungą buvo atvykusi žymi teatro trupė iš Prancūzijos.

Kaip šią istoriją yra pasakojusi teatrologė Irena Aleksaitė, trupės vadovas buvo J. Miltinio studijų laikų bičiulis Žanas Vilaras.

Tuometės Sovietų Sąjungos kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos jis ir pasiteiravo, kaip būtų galima susitikti su J. Miltiniu.

To pakako, kad ne tik prancūzo pageidavimas būtų įvykdytas, bet ir J. Miltinis sugrąžintas į teatrą.

Prasidėjo teatro pakilimas. To, ką maždaug porą dešimtmečių turėjo progą matyti žiūrovai, nemačiusieji gali tik pavydėti – spektakliai būdavo unikalūs, stebinantys, kartais iki širdies gelmių sukrečiantys.

Ne kiekvienam panevėžiečiui pavykdavo kada panorėjus gauti bilietų į teatrą – į Panevėžį riedėdavo pilnutėliai autobusai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų.

Tikslas vienas – pamatyti spektaklį.

Kelionė po Panevėžį

Dabar, kai nuo tų šlovingųjų dienų praeina vis daugiau metų, kiekvienas bent kiek miesto istorija bei jo kultūra besidomintis panevėžietis turėtų nors kartą apsilankyti Juozo Miltinio palikimo studijų centre.

Pamatyti čia esančius tūkstančius knygų, rankraščių, nuotraukų, daugybę paveikslų, asmeninių režisieriaus daiktų, surinktų prisiminimų.

Turtingame fonde – visą gyvenimą J. Miltinio kaupti kūrybos ir veiklos dokumentai, susiję su Panevėžio, Lietuvos ir Europos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiais ir kultūros veikėjais.

Į vidų kviesdama A. Mikelinskaitė primena: viskas, kas čia režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis.

Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius.

Jis ragino mokytis kalbų, daug skaityti, būti smalsius ir įtemptai dirbti. Sakydavo, jog iš karto atskirs tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.

Centre veikia moderni Juozo Miltinio gyvenimą ir kūrybą atspindinti ekspozicija, sukurianti teatro aplinkos įspūdį.

Geriau suprasti J. Miltinio sąsajas su Panevėžiu gali padėti virtualus žaidimas, prieš porą metų papildęs centro veiklas. Jis kviečia keliauti po Panevėžį ir čia ieškoti garsiojo režisieriaus bei jo teatro ženklų.

BIOGRAFIJA

Juozas Miltinis gimė 1907 m. rugsėjo 3 d. netoli Akmenės – Dabikinėje. 1913 m. šeima persikėlė gyventi į motinos gimtinę Ramoniškėje. Būsimojo režisieriaus vaikystės vasaros prabėgo piemenaujant. 1920 m. Gyvoliuose, Grybauskų dvare įsteigtoje mokykloje pradėjo lankyti ketvirtąjį skyrių. Vėliau mokėsi Viekšnių progimnazijoje, Kauno jėzuitų gimnazijoje. Grįžęs į Viekšnius, dirbo Viekšnių valsčiaus raštininku ir privačiai išėjo visą gimnazijos kursą. 1928 m. vėl išvyko į Kauną ir iki 1931 m. lankė Vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro. Čia prasidėjo pirmieji aktoriaus bandymai profesionalioje scenoje.

1931–1932 m. Šiaulių dramos teatro aktorius.

1932 m. birželį išvyko į Prancūziją. Paryžiuje lankė Luvro meno mokyklą, klausėsi paskaitų Sorbonos universitete, 1933–1936 m. mokėsi Šarlio Diuleno vaidybos studijoje, vaidino Pathé Nathan kino studijos sukurtuose filmuose, taip pat Kapucinų bulvaro teatre.

1937 m. trumpam sugrįžo į Kauną.

1938 m., remiamas privačių asmenų, išvyko į Londoną, kur lankė teatrus, mokėsi kalbos.

Grįžęs pradėjo dirbti su Kauno darbo rūmų teatro studiją lankiusiais jaunuoliais: Broniumi Babkausku, Vaclovu Blėdžiu ir kitais.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, gruodį paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi, su teise režisuoti“. Panevėžio dramos teatras buvo pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio teatras-studija Lietuvoje.

1959–1980 m. Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius.

1980 m. pastatęs A. de Miusė „Žibintą“, J. Miltinis atsisveikino su teatru.

Mirė 1994 metų liepos mėnesį. Palaidotas Panevėžio Ramygalos g. kapinėse. Antkapinis paminklas sukurtas Juozo Šlivinsko ir Algimanto Mikėno.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų