-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiemet, iškilmingai minėdami Lietuvos šimtmetį, vėl ir vėl gręžiamės atgal pažiūrėti, kokiu keliu iki tos garbingos sukakties ėjome, ką tame kelyje sutikome, ką sužinojome, ko išmokome.
Kiekvienas prisiminimų takeliais atgal grįžtantis neabejotinai pirmiausia skubės į savo vaikystę, kai medžiai buvo žalesni, pastatai aukštesni, svajonės neišsenkančios, o visos pasakos – tikros.
Trys, penkios ar septynios dešimtys metų žingsniuota, viskas, kas atsinešta iš vaikystės dienų, – iki šiol svarbu ir reikšminga.
Tarp gražiausių vaikystės prisiminimų ne vienas, be abejo, atras ir susitikimus su stebuklingu teatro pasauliu – pirmu pamatytu spektakliu, gyvai prakalbusiu mylimos pasakos herojumi, spalvų, muzikos, vaizdų ir jausmų švente.
Tokiais įspūdžiais, pasirodo, galėjo mėgautis ir mūsų seneliai bei proseneliai. Lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjas, aktorius, režisierius Juozas Vaičkus buvo subūręs „Skrajojančio teatro“ trupę, su kuria 1907–1914 metais arkliais traukiamais vežimais aplankė daugybę miestelių, kaimų ir suvaidino beveik du šimtus spektaklių. Anų laikų žiūrovams tai buvo didžiulis įvykis.
Praėjus ilgiems dešimtmečiams atsirado šios gražios tradicijos – keliauti su spektakliais po nuošaliausius Lietuvos kampelius tęsėjas – Panevėžio lėlių vežimo teatras.
Užaugo ir savus vaikus jau užaugino pirmieji šio teatro žiūrovai. Ir jiems, ir jų vaikams, anūkams teatro patalpose ar po atviru dangumi matyti spektakliai, iš lėlių gautos pamokos, be abejo, liks gražiausių ir vertingiausių vaikystės prisiminimų kraitelėje.
Lėlių vežimo teatro įkūrėjas bei jo vadovas Antanas Markuckis sako, kad teatras siekia būti gėrio ir grožio oaze ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. „Visa tai, kas gimsta iš gėrio ir grožio, lieka gėris, o tas, kuris kuria, ir pats nuo to gerėja“, – sako teatro vadovas.
Įkurtas 1986 metais tuometiame linų gamybos susivienijime „Linas“, vėliau įregistruotas kaip biudžetinė profesionalaus meno įstaiga, patalpas Respublikos gatvėje teatras gavo 1992-aisiais. Čia gyvuoja iki šiol.
Dabar Lėlių vežimo teatras – neatsiejama ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos teatro kultūros dalis, garsėjantis vasaros gastrolėmis arklių tempiamu vežimu.
Teatras, atgaivinęs režisieriaus J. Vaičkaus „Skrajojančio teatro“ tradicijas, pelnė šlovę ir pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Su arkliais apkeliauta beveik visa Lietuva, nuvažiuota tūkstančiai kilometrų.
Teatro vadovas A. Markuckis sako, kad šių metų vasara bus jau 32-oji, kai trupė leisis į kelionę. Lėlių teatro spektaklius vėl galės žiūrėti miestelių, kaimų žiūrovai. Šį kartą pasirodymai prasidės ne nuo Panevėžio.
Pirmasis spektaklis birželio pradžioje bus parodytas Kėdainių rajone, Krakėse, toliau kelias vingiuos link Tauragės, Šilalės.
Dabar Lėlių vežimo teatras – neatsiejama ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos teatrinės kultūros dalis, garsėjantis vasaros gastrolėmis arklių tempiamu vežimu.
Krakės lėlininkų kelyje – neatsitiktinė stotelė. Iš Krakių žemės ūkio bendrovės Lėlių vežimo teatras gauna du stiprius arklius – be jų nei kelionių, nei gastrolių nebūtų.
Birželio pradžioje, kaip ir praėjusiais metais, du Krakių žemės ūkio bendrovės arkliai, traukiantys ryškų pasakų vežimą, pajudės iš Lėlių vežimo teatro kiemo.
Aplankytuose kaimuose bus rodoma muzikinė komedija „Lietuviški perdainavimai“. Teatro vadovas džiaugiasi, kad kaimuose, miesteliuose bendruomenės neapsnūdusios, gražiai sutinka, priima teatralus.
Susitikimas su tokiais ypatingais svečiais, jų rodomi spektakliai šventė ir vaikams, ir visai kaimo bendruomenei.
Vasaros gastrolės su arkliais ir vežimu – ypatingas reiškinys. O teatralams – rimtas išbandymas. Vežimas, į kurį sudedamos ne tik lėlės, dekoracijos, bet ir visa gausi manta, pasidaro labai sunkus – jį patemps ne kiekvienas arklys.
Iš tikrųjų, kaip sako A. Markuckis, gauti Lietuvoje stiprų, sunkų vežimą galintį tempti arklį tampa vis sunkiau. Joti, pramogoms skirtų žirgų dar yra, tačiau jie vargiai su tokia užduotimi susidorotų, vežimui reikia darbinių arklių. O jie Lietuvoje – didelė retenybė.
Laimė, Krakių žemės ūkio bendrovė teatrą remia jau daug metų – duoda du tinkamus arklius, kinkyti reikalingą įrangą, dar ir avižų prideda. O pirmą kelionės dieną ir vadeliotojas kartu į kelionę leidžiasi, kad padėtų, pamokytų, kaip arklius valdyti, su jais tvarkytis.
Daug metų gastrolės prasidėdavo vidurvasarį – nuo liepos 6 dienos. Tuo metu pirmoji šienapjūtė būna baigta, o atolas – šviežia žolė, jau ataugęs, puikiai tinka arkliams rupšnoti. O ir šventė gastrolių pradžiai graži – Valstybės diena.
Tik bėda, dažnai gastroles pagadindavo liepos 10 dieną prasidedantys Septyni broliai miegantys, žiūrėk, ir atnešantys lietaus metą.
Dabar gastrolių laikas perkeltas į birželio pradžią. Ir šviežios žolės arkliai tuo metu jau turi, ir orai būna palankesni, be to, tuštėjant miesteliams ir kaimams vasaros pradžia – tinkamesnis metas. Vaikams atostogauti dar neišvažinėjus, žiūrovų susirenka daugiau.
Per dieną arklių traukiamu vežimu Lėlių vežimo teatro trupė nukeliauja apie 20–25 kilometrus ir kasdien parodo po du tris spektaklius.
Smagu ir bendruomenei spalvingų spektaklių savame kieme sulaukus, smagu ir lėlininkams, visai kitą gyvenimo ir kūrybos spalvą kelionėse randantiems.
Kaip sako A. Markuckis, per ilgus važinėjimo metus stebėta visa krašto evoliucija. Labai akivaizdžiai matyta, kaip Lietuva keitėsi, kokios permainos gamtą, aplinką, žmones palietė.
Pastaraisiais metais kaimai ir miesteliai atvykėlius pasitinka ištuštėję – tuščios gatvės, negyvenamos trobos, gerokai retesnės spektaklių žiūrovų gretos.
„Dar prieš kokius 15 metų visai kitoks gyvenimas virė – gausi publika į spektaklius rinkdavosi. Pasirodymą baigus prie artistų prieidavo ir vyresni vyrai, arkliais, ratais, pakinktais domėjosi, apie kelią klausinėjo. Vaikai taip pat nesiskirstydavo – laukdavo, kol į kelionę leisimės, o tada ilgai paskui vežimą bėgdavo. Dabar po spektaklio visi kaipmat išsiskirsto kas sau“, – prisimena A. Markuckis.
Nors susitikimų, pokalbių ir dabar užtenka. Kai kurie jų – nustebina, pradžiugina, kai kurie nuliūdina. Štai, prisimena režisierius, pokalbis su nelabai tolimame kaime gyvenančiu kokių dešimties metų žiūrovu. „Klausiu, ar jam patinka važiuoti į ekskursijas? Gal kur toliau buvo, ką įdomaus pamatė. O vaikas atsako: „Aš dar Panevėžyje nė karto nebuvau“, – pasakoja režisierius.
O buvo ir taip… Atvykę su spektakliu į mažą miestelį lėlininkai žinojo, kad viename daugiabutyje gyvena gausų vaikų būrį auginanti šeima, laukė tų vaikų į spektaklį ateinant. O jiems sako: „Nelaukit, tie vaikai neateis – jie neturi kuo apsirengti, švarių drabužių nėra.“ Teatralai patys važiavo į tuos namus, atsivežė mažuosius žiūrovus – iš tikrųjų murzinus ir suskretusius. Bet kaip blizgėjo jų akys spektaklį stebint.
Pasirodo, kokia skirtinga vaikų patirtis. „Lenkiuosi prieš tuos mokytojus, kurie stengiasi vaikams parodyti kuo daugiau – ne tik moko juos, bet ir į ekskursijas veža, į parodas, spektaklius, susitikimus veda“, – sako A. Markuckis.
Režisierius dažnai stebi lėlių spektaklius žiūrinčius vaikus, mato jų gana skirtingas reakcijas. Tie, kurie reginiais nelepinami, visa galva neria į paslaptingą ir magišką teatro pasaulį ir, matyti, randa jame daug naujo, įdomaus, prasmingo. Kuo daugiau vaikystėje žmogus pažins, atras, sužinos, tuo platesnis bus jo akiratis, turtingesnis vidinis pasaulis.
Ilgus metus kilnų darbą dirbantis lėlių teatro įkūrėjas neliko nepastebėtas. Prieš ketverius metus Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas A. Markuckis Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga buvo pakviestas apsilankyti prezidentūroje. Čia per iškilmingą ceremoniją prezidentė Dalia Grybauskaitė jam įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ – svarus valstybės apdovanojimas, teikiamas už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą įvairiose srityse.
Panevėžio lėlių vežimo teatras žinomas daugelyje šalių – pasirodo festivaliuose, gastrolėse. Aplankyti Nyderlandai, Danija, Rusija, Estija, dalyvauta tarptautiniuose festivaliuose Švedijoje, Vokietijoje, o Lenkijoje teatras net laureatu buvo tapęs.
A. Markuckio indėlis auklėjant, mokant, šviečiant mažuosius šalies piliečius neabejotinas. Jo pastatyti spektakliai, vežiojami po nuošaliausius kaimus ir rodomi vaikams, kurie iki tol gal nė karto nebuvo susidūrę su stebuklingu, gėrio ir šviesos kupinu teatro pasauliu, duoda daugiau nei bet koks pamokymas.
Atsiimdamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį, A. Markuckis sakė, jog medalis ne jam, o visam teatro kolektyvui skirtas. „Kas aš būčiau vienas be Lėlių vežimo teatro, be visų dvidešimt penkių žmonių kolektyvo?“ – svarstė menininkas.
Tarp gausybės įvertinimų ir kiek anksčiau pelnytas tarptautinis pripažinimas – Hanso Kristiano Anderseno premija, teikiama už kūrybą vaikams ir vertinama kaip mažoji Nobelio premija. Ja apdovanotųjų pasaulyje vienetai.
A. Markuckis už lietuvių dramaturgijos propagavimą apdovanotas Boriso Dauguviečio premija, be to, jam įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, skiriamas už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir švietimui, už vaikų meninį ir kultūrinį ugdymą, Panevėžio ir Lietuvos teigiamo įvaizdžio formavimą.
Per daugiau kaip trisdešimt metų Antanas Markuckis režisavo dešimtis pačių įvairiausių spektaklių vaikams ir suaugusiesiems.
Veiklus teatro kolektyvas per vieną kūrybinį sezoną parengia bent tris premjeras, suvaidina per 200 spektaklių, kuriuos pamato tūkstančiai žiūrovų.
Iš tokios gausybės žiūrovų ateityje, be abejo, atsiras ir tas, kuris pats panorės, lėlių padedamas, tapti mažiesiems Lietuvos piliečiams kelrode žvaigžde, burtininku, mokytoju.
O A. Markuckį, atrodo, lėlės pasirinko pačios – pašaukimo ieškoti nė nereikėjo. Dar vaikų darželyje, vėliau mokykloje vaidino su lėlėmis, būdamas aštuntokas jau buvo įkūręs lėlių teatro būrelį. Nuo mažens žengta link to tikslo, kuris dabar pasiektas, veikla toliau plėtojama.
Bene didžiausias stimulas kurti lėlininkų būrelį, kaip pasakoja režisierius, buvo pamatytas kino filmas „Buratino nuotykiai“. Didžiausią įspūdį tame filme vaikui padarė ne medinukas, o Karabaso Barabaso lėlių teatras bei jo vaidinimas. Filme yra tokia scena, kai lėlių teatras atvyksta į miestelį, visi ruošiasi vaidinimui – didžiulei šventei. Berniukas nuo tada ir pradėjo svajoti apie lėlių teatrą, kuriam jis pats kurtų lėles ir vaidintų. „O kodėl negalėčiau?“ – svarstė būsimasis teatro įkūrėjas.
Gausioje šeimoje – Antanas šeštas, mažiausias vaikas – augęs menininkas tarsi ieškojo atsvaros tam gana sudėtingam vaikystės gyvenimo tarpsniui. Bėgimas nuo buities skatino ieškoti stebuklų, kurti vaizduotėje spalvingą teatro pasaulį.
Vaikas buvo nuolatinis Panevėžyje veikusio stipraus lėlių teatro lankytojas. Šį teatrą 1966 metais kartu su vyru dailininku Albertu Stepanka buvo įkūrusi Julija Blėdytė-Stepankienė. Ji režisavo daugiau kaip 50 lėlių teatro spektaklių, pelniusių pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gastroliuota Čekijoje, Rusijoje, Estijoje, Švedijoje ir kitur.
Kultūros namuose rodomi spektakliai turėjo A. Markuckiui didžiulį poveikį, žavėjo jį, skatino rinktis menininko kelią. Todėl jis įstojo į kultūros mokyklą.
Ir dabar, daug metų mėgstamam pasirinkimui skyręs, jis sako, jog lėlių pasaulis iš tikrųjų magiškas – daug ką gali šie žmogaus rankomis sukurti ir jų įkūnijami stebuklai. Lėlės visada sako teisybę.
Gal todėl, kad iš lėlių mokėsi gyvenimo išminties, bendravimo, A. Markuckis sako ir blogų žmonių retai sutinkantis. Taip susiklostė, kad jis jaučiasi supamas tik gerų, supratingų žmonių.
Dėl teatro net tarnyba sovietinėje armijoje jam sako nebuvusi sunki. Tarnavo vyras Ukrainoje, aukštojoje lakūnų mokykloje. Dauguma karininkų buvo išsilavinę, apsiskaitę žmonės.
„Sužinoję, kad aš esu iš Panevėžio – tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje garsėjusio savo teatru ir aktoriais, ir dar pats teatralas, gana pagarbiai su manimi elgėsi.
Vis klausinėjo, o gal kartais net patį Donatą Banionį esu matęs. Išgirdus teigiamą atsakymą, mano autoritetas jų akyse dar labiau pakilo.
Domino karininkus ir kiti lietuvių aktoriai – Masiulis, Petronaitis, Babkauskas, tačiau Banionis buvo pati didžiausia žvaigždė“, – prisimena Lėlių vežimo teatro vadovas.
