Pernai praūžusiuose Jaunimo apdovanojimuose M. Zimblienė antrą kartą išrinkta Metų jaunimo darbuotoja.

Nenuobodus gyvenimas tarp knygų

Nenuobodus gyvenimas tarp knygų

Panevėžietė Malvina Zimblienė, atrodytų, padarė tai, kas atrodė sunkiai įmanoma – biblioteką pavertė patrauklia, inovatyvia erdve kūrybingiems ir, svarbiausia, skaitantiems Panevėžio jaunuoliams. Tie, kas pažįsta Malviną, sutiks: išrinkta Metų jaunimo darbuotoja ji verta kiekvienos liaupsės.

Šiandien Malvinos Zimblienės gyvenimas sukasi aplink Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Ten ji dirba kultūrinės veiklos vadybininke ir darbą bando suderinti su vadybos magistro studijomis Kauno technologijos universitete.

Neseniai perkėlėme Atvirą jaunimo erdvę į bibliotekos centrinį pastatą ir šalia jos įkūrėme Virtualios grafikos studiją, todėl visos mintys sukasi apie tai, kaip padėti jaunimui pamatyti biblioteką kaip patrauklią vietą mieste“, – sako Malvina.

Biblioteka jos gyvenime užima išties didelę dalį. O viskas prasidėjo nuo to, kad į ją užsukus dar būdama 18-iolikos, panoro knygų šventovėje būti kasdien. Tėvai perdavė meilę knygoms, o įspūdinga ir savita G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos aplinka ją dar sustiprino. Malvina aštuonis mėnesius bibliotekoje dirbo kaip savanorė, kol galiausiai tapo kolektyvo dalimi ir čia skaičiuoja jau penktus metus.

Nors dirba bibliotekoje, M. Zimblienė pripažįsta ne visada buvusi aistringa knygų mylėtoja.

Daug raktų į širdis

M. Zimblienės nuomone, šiandienos jaunimas – savitas ir nuostabus, tik reikia jį geriau pažinti. Atviroje jaunimo erdvėje Malvina sutinka daugybę kuriančių jaunuolių, turinčių įvairiausių idėjų bei sumanymų. Čia pat renkasi jaunimas, tiesiog ieškantis patogios vietos praleisti laisvalaikį, pabendrauti, susipažinti. Pasak Malvinos, prieiti prie kiekvieno ir sukurti su juo ryšį nėra paprasta.

Jei prašote papasakoti apie stebuklingąjį raktą, atveriantį širdis, tai jų yra keletas. Svarbiausias vadinasi išklausymo raktu. Sakoma, juk ne šiaip sau turime dvi ausis ir vieną burną“, – šypteli bibliotekos darbuotoja.

Pasak jos, išklausymo raktas labai praverčia ne tik dirbant su jaunimu bet ir kasdieniniame gyvenime.

Tada dar yra priėmimo ir supratimo raktas. Neužtenka tik klausyti, reikia ir suprasti, kuo žmonės gyvena, kas jiems svarbu, – kalba Metų jaunimo darbuotoja pripažinta Malvina. – Yra daug raktų, bet visų paslapčių neatskleisiu. Kiekvienas juos galime atrasti patys, pasinaudoję noro raktu.“

Stumdo svarstykles

M. Zimblienė sako, jog darbas su jaunimu kasdien ją moko esminių gyvenimo dalykų. Jaučia, kad kasdien auga kartu su jais. Anot Malvinos, jauni žmonės puikiai valdo technologijas, žaibo greitumu bendrauja su visu pasauliu ir mato jį visą, o ne tik tai, kas dedasi po jų nosimi.

Jie sugeba greitai priimti pokyčius ir dažnai patys yra labai geranoriški. Tai liudija ir didelis savanorių skaičius Atviroje jaunimo erdvėje. Šiuo metu turime net 12 savanorių. Jie moko kitus groti gitara, naudotis grafinėmis planšetėmis, fotografuoti, išbandyti virtualios realybės įrangą ir dar daugelį kitų dalykų“, – pasakoja M. Zimblienė.

Darbe ji kasdien vykdo abipusius mainus: bando skaičiuoti, kiek pati davė kitam ir kiek kitas jai.

Kiekvieną dieną svarstyklės pasistuma tai į vieną, tai į kitą pusę. Savo gyvenimą įsivaizduoju visokį, galėčiau gyventi be šios veiklos, bet kol kas tiesiog nenoriu. Man patinka, ką darau“, – pabrėžia Malvina.

Paroda iš apdovanojimų

Pernai praūžusiuose Jaunimo apdovanojimuose M. Zimblienė antrą kartą išrinkta Metų jaunimo darbuotoja. Lyg to būtų maža, gavo net tris apdovanojimus už savo prasmingą veiklą.

Darbe net atidariau savo „(Ne)rimtų darbų (apdovanojimų) parodą“, kurioje puikuojasi ir 2017 metais gauta „Geriausio jaunimo darbuotojo“ statulėlė. Paroda yra kaip priminimas, kad prie tų apdovanojimų prisidėjęs kiekvienas, kuris prisijungia prie Atviros jaunimo erdvės veiklos ir klestėjimo“, – šypteli M. Zimblienė.

Tokie apdovanojimai ją išties džiugina, nes jie – labai nuoširdus padėkos ir įvertinimo ženklas.

Gera jausti, kad atliekami darbai yra pastebėti, matomi ir jaunimas jais džiaugiasi. Atsiperka ir nemiegotos naktys organizuojant „Hario Poterio naktis“ bibliotekoje, stresas rašant ir įgyvendinant projektus ar sprendžiant įvairias Jaunimo erdvėje kilusias problemas“, – sako Malvina.

M. Zimblienė sako, jog darbas su jaunimu kasdien ją moko esminių gyvenimo dalykų.

Vieta augti

Atvira jaunimo erdvė, pasak M. Zimblienės, keičia tarp jaunimo nusistovėjusius neigiamus stereotipus apie biblioteką, leidžia paversti ją lankoma vieta, padėti susikurti teigiamą santykį su knyga, literatūra ir įsitraukti į kultūrinį gyvenimą.

Džiaugiamės, kad mūsų pastangos atsiperka. Neseniai erdvėje pasiekėme naują rekordą – per dieną čia sulaukėme 137 lankytojų!“ – rezultatu patenkinta bibliotekos darbuotoja.

Anot M. Zimblienės, patirčių, atradimų ir nustebimų jos kasdienėje veikloje būna pačių įvairiausių. Anot jos, savianalizė, savirefleksija yra būtina dirbant su žmonėmis, tad tiek namuose, tiek darbe dažnai tenka į tai pasinerti. Kartais ir iš naujo pervertinti savo vertybes.

Kiekvienas esame kaip tuščias indas. Kad galėtume padėti kitiems, pirmiausia tuos indus reikia pripildyti. Nieko neįdėjus, nieko ir neištrauksi. Dažnai informacijos tenka ieškoti knygose, straipsniuose sprendžiant kasdien kylančias netikėčiausias problemas ir iššūkius“, – neslepia Panevėžio jaunimo numylėtinė.

Panevėžys baugino

Lyg žuvis vandenyje dabar Panevėžyje besijaučianti M. Zimblienė nėra grynakraujė panevėžietė. Iš Anykščių kilusi kultūrinės veiklos vadybininkė šypsosi, jog į Aukštaitijos sostinę ją atvedė gyvenimas.

Iš pradžių miestas jai atrodė gąsdinantis, buvo prisiklausiusi įvairiausių šiurpinančių pasakojimų apie jį. Malvina juokiasi, kad lyg tyčia sutapo, jos vos čia atvykus teko dalyvauti didelėje šventėje, kurioje dar išvydo ir muštynių, panevėžiečių vaizdžiai vadinamų tiesiog „drakėmis“.

Buvau nemažai įsibauginusi ir pirmąją dieną eidama į mokyklą drebėjau kaip epušės lapelis. Mano baimės išsisklaidė susipažinus su bendraklasiais. Jie pasirodė labai šilti ir draugiški žmonės. Nuo pirmosios dienos buvau supažindinta su Panevėžiu. Man iš karto paaiškino, kas yra „kėgliai“, „narvelis“, ir išsivežė paragauti milžiniškų cepelinų“, – pasakoja Malvina.

Pasak jos, visi čia sutikti žmonės pasirodė stipraus charakterio ir labai įdomūs. O ir šiurpios miesto legendos pasidarė dar įdomesnės.

Tos pirmosios kelios dienos ir mano aplinkoje sutikti draugiški žmonės padėjo pamatyti Panevėžį kitomis akimis ir jį pamilti. Šiandien čia mano namai“, – tvirtina M. Zimblienė.

Knygoms reikėjo pribręsti

Baigusi vidurinę mokyklą, Malvina Panevėžyje studijavo socialinį darbą. Įgytos žinios šiandien išties jai padeda kasdieniame darbe. O ir dėstytojų kadaise pasakyti žodžiai, jog socialinis darbuotojas turi mokėti pralįsti net ir pro rakto skylutę, pasitvirtino su kaupu.

Nors dirba bibliotekoje, M. Zimblienė pripažįsta ne visada buvusi aistringa knygų mylėtoja. Nors namuose matė skaitančius tėvus, jie sekdavo pasakas jai ir broliukui, visgi ilgą laiką Malvina nerado jai patinkančių knygų ir skaityti nemėgo.

Iš pradžių Panevėžys Malvinai atrodė gąsdinantis, buvo prisiklausiusi įvairiausių šiurpinančių pasakojimų apie jį.

Lietuvių kalba nebuvo mėgstamiausia pamoka, o privalomąja literatūra buvau nusivylusi. Ji neatitiko mano skonio. Ir skaitymas atrodydavo ilgas, nuobodus procesas“, – prisimena M. Zimblienė.

Tačiau Malviną prie skaitymo sugrąžino sesuo. Būtent ji rekomendavo knygas, kurias mergina kasdien tiesiog ryte rydavo.

Man tai buvo netikėta. Nemaniau, kad yra knygų, kurios gali būti įdomesnės už tuo metu dievinamus filmus. Kad jas galima perskaityti greitai, irgi suteikė daug malonumo. Kai esi jaunas, mėgsti greitai matyti rezultatus. Procesas įgauna malonumą jau pasiekus tam tikrą brandą“, – įsitikinusi bibliotekos darbuotoja, šiandien save vadinanti išrankia skaitytoja.

Atrasti skaitymo džiaugsmą

Malvina mano, jog didelė dalis jaunimo išgyveną tą patį, ką išgyvenusi ir ji pati. Daugelis nemėgsta knygų – vieni dėl to, kad privalomoji literatūra neatitinka jų skonio, kiti išvis nėra perskaitę nė vienos knygos ar pratę prie trumpų tekstų.

Nors jaunimas šiandien skaito ypač daug, palyginti su ankstesnėmis kartomis, tačiau skaitymo turinys dažnai nekokybiškas. Jiems reikia padėti atrasti skaitymo džiaugsmą, o Atviroje jaunimo erdvėje mes ieškome būdų, kaip tą padaryti“, – sako M. Zimblienė.

Pernai Malvina kartu su jaunimu subūrė Jaunimo knygų klubą, kvietė jaunuoliams įdomius, jaunosios kartos rašytojus. O dabar dar pradėjo organizuoti skaitymo sesijas pagal Pomodoro techniką ir ieško vis įvairesnių būdų, padedančių atrasti įdomias knygas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų