-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Septintą dešimtmetį, dar vadinamą hipių epochos pradžia, geriausiai gali apibūdinti tie, kurie patys dabar jau skaičiuoja savą septintą dešimtmetį.Romualdo Labanausko-Džagerio, Rimanto Bagdono, Valiaus Baublio-Saimono, Sauliaus Varno ir kitų pasakojimai apie save ir bendraminčius leis pajusti atmosferą, autentišką to meto dvasią, kurioje brendome su savita pasaulėžiūra, vertybėmis ir suprasti, kodėl tai tapo savotišku protestu prieš sovietinį režimą.
Gyvenant už „geležinės uždangos“, anaiptol netrūko jaunatviško maksimalizmo. Atsakymų į egzistencinius klausimus ieškojome teatre, literatūroje. Jau vien ką reiškė spektakliai A. Milerio „Komivojažerio mirtis“, F. Diurenmato „Fizikai“, „Frankas V“, S. Beketo „Lauke, už durų“, tai juk buvo tas pats septintasis dešimtmetis, Juozo Miltinio aukso metai Panevėžyje. Kaune – Modrio Tenisono pantomimos trupė ir maištingasis Jonas Jurašas. Jo legendinis spektaklis Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ buvo uždraustas po generalinės repeticijos, režisieriui nepaklusus cenzoriams, o premjera taip ir neįvyko. Gerai menu tą laiką, nes turėjau bilietą į premjerą. Atvykus į Kauną, prie teatro stoviniavo minia žmonių, tačiau teatro durys taip ir neatsivėrė.
Kad viskas čia ne taip, nei buvo kalbama iš oficialių tribūnų, perskaitydavome „tarp eilučių“ „Literatūroje ir mene“ ar žurnale „Nemunas“. O Vito Luckaus ar Romualdo Rakausko nuotraukos, publikuojamos „Nemune“, kartais buvo iškalbingesnės už bet kokį tekstą. Alberas Kamiu, Džeromas Deividas Selindžeris, Polas Vitmenas, lietuvių poetai Algimantas Mackus, Vytautas Mačernis, Henrikas Radauskas, Arvydas Ambrasas – labiausiai aptarinėjami, cituojami tuo metu autoriai.
Prieglobstis pas Tėvą Stanislovą Paberžėje buvo tikras išganymas. Ten sutikdavome ir savus, panevėžiečius, o laikas prie bendro stalo, kur visi buvo lygūs – be pavardžių ir titulų – yra nepamirštamas Čia pasijusdavai reikalingas, svarbus ir mylimas. Čia pirmą kartą pamatyta tikra Lietuvos trispalvė. Čia pirmą kartą išgirsta apie Aleksandrą Solženicyną. Tūnodavom turtingoj Tėvo bibliotekoj, vartėm žurnalų „Naujoji Romuva“, „Keleivis“ (kitur šie leidiniai be specialaus leidimo nebuvo prieinami) komplektus, klausydavomės paties Stanislovo deklamuojamos Rilkės poezijos ar giedamų senųjų grigališkų giesmių, o svarbiausia vertybė buvo Tėvo betarpiškas bendravimas su kiekvienu čia užklydusiu ir traukė sugrįžti labiau nei į tikruosius namus.
Autorė su Rubinu Vainu-Benu apie 1980 metus. N. SIMĖNIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Kad ir buvo tokių šviesos salelių, bendra sovietinio gyvenimo atmosfera buvo slogi, todėl 1967–1968 metais Lietuvą, kartu ir Panevėžį pasiekę pirmieji hipių filosofijos, gyvenimo būdo, stiliaus ženklai dalies jaunimo buvo sutikti labai palankiai. Vakaruose gimusi jaunimo kontrkultūra greitai prigijo, ji tapo simboliniu protestu prieš stagnaciją, suvaržymus, santvarką.
1969 metai. Pilkokos Panevėžio gatvės. Miesčioniško aprangos stiliaus, nuobodžių šukuosenų, vienodo kirpimo kostiumų ir kostiumėlių fone vis dažniau ima šmėžuoti linksmomis spalvomis apsirengę, neįprastai ilgais plaukais jaunuoliai.
„Mes norėjome gyventi, matyti pasaulį, o mums bruko ideologiją. Mūsų karta apdaužyta, bet nesudaužyta.“
V. Baublys-Saimonas
Valius Baublys-Saimonas: „Tvyranti atmosfera, kai viskas draudžiama, nesutarimai su tėvais, laisvės ilgesys subūrė į energetiškai artimų žmonių ratą. Hipių idėjos mus pasiekdavo per gerą imtuvą (jį turėti buvo be galo svarbu). Klausėmės Liuksemburgo radijo, „Amerikos balso“, „Nemeckaja Volna“. Muzika buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Hipiuojantys panevėžiečiai hierarchijos neturėjo. Vyravo bendruomeniškumas, demokratija. Visi buvo saviti, originalūs žmonės. Jei pasitaikydavo labai įkyrių, jų paprasčiausiai į savo būrį nepriimdavom. Nekreipdavom dėmesio ir į tėvų socialinį statusą […]. Iš mūsų visų tuo metu hipiuojančių nė vienas nesiekė karjeros.“
Tas neįprastas stilius, laisvos manieros, be abejo, jaukė tvarkingo, paklusnaus tarybinio žmogaus įvaizdį. Didžiąją dalį visuomenės tai šokiravo. Nevengdavo pasityčioti ar paniekinti, už menkiausią nusižengimą galėjo nukirpti plaukus. Tą darė ne tik milicija, bet ir specialios komjaunimo grupės.
Romualdas Labanauskas-Džageris, Jonas Kulikauskas-Džo ir Rimas Idzelis apie 1969 metus. R. LABANAUSKO-DŽAGERIO ASMENINIO ALBUMO nuotrauka
Tačiau ir iš priklausiusių ideologiškai svetimai komjaunimo organizacijai daugelis turėjo savo nuomonę apie ją ir dažnai atstovavo jai tik formaliai. Štai ką rašė šešiolikmetė Margarita Kosmauskaitė, aktorių Stepo Kosmausko ir Henrietos Hokušaitės dukra, savo dienoraštyje 1969 metais:
„Užvakar buvau komjaunimo plenume, kadangi nebuvo kam nueiti, surado tokį kvailį, kaip mane ir pasiuntė. […] Plenumas. Renkasi aktyviausi komjaunuoliai ir kiekvieno veide matosi kažkoks tingumas ir abejingumas. Ant sienos Leninas, ant stalo grafinas. Viskas paruošta ir apgalvota iš anksto. Aišku, kas sėdės prezidiume, aišku, apie ką ir kas kalbės. […]
Gerai dirbti, lenktyniauti, planas, įvykdyti anksčiau laiko, rinkti medžiagą apie revoliuciją, susitikinėti su revoliucionieriais. Žinom, girdėjom milijonus kartų, apie tai jau šnekama 25 metai, ir taip viskas įsiėdė, jog norisi nusišikt ant tos revoliucijos. Artėja Lenino 100-osios metinės, o apie jas jau pradedama kalbėti prieš porą metų ir kiekvienas padarytas niekam vertas darbas skirtas Lenino gimimui. […] Absurdas. […] Sėdi kažkoks tipelis su fotoaparatu. Nufotografuos kokį nors labai rimtą ir susikaupusį veidą (galvojantį visiškai ne apie tai, kas čia kalbama) ir įdės į „Panevėžio tiesą“ pirmame puslapyje su užrašu „Komjaunimas mūsų ateitis“.
Na kas gi tai? Kas atsakys? Ar pakeis kas nors visa tai ir kas?“
Komjaunimo organizacijoms, pedagogams kliūdavo nuo KGB, jei į jų akiratį pakliūdavo komjaunimo bilietą turintys jaunuoliai. 5-ojo KGB ideologinės žvalgybos skyriaus dokumentuose atkreipiamas ypatingas dėmesys, jei ideologiškai kenksmingus veiksmus atlikęs jaunuolis – komjaunuolis. Tada jau atlikdavo profilaktinį darbą ir su mokytojais, dėstytojais ar komjaunimo organizacijų sekretoriais. Štai vienoje pažymoje rašoma, kad 1973–1974 metais mieste išaiškintos 9 ideologiškai kenksmingos grupės, kurios vykdė kenksmingus veiksmus, bendras dalyvių skaičius 39, iš jų 24 komjaunuoliai.
Romualdas Labanauskas-Džageris ir Gita Idzelytė. Joninės. Apie 1972 metus. R. LABANAUSKO-DŽAGERIO ASMENINIO ALBUMO nuotr.
KGB dokumentuose prijaučiantys hipių pasaulėžiūrai įvardijami grupuotėmis. Bet tos jų vadinamosios grupuotės buvo kaip vanduo, natūraliai, be ypatingų pastangų, persipilantis iš indo į indą, raibuliuojantis, spalvingas ir vis besikeičiantis. Todėl iš šalies ir sunkiai suprantamas. Bet tai nebuvo organizacija.
Hipiuojančiųjų susirinkimų vietos Panevėžyje buvo kelios: Kauno gatvėje pas Juozą Aleksandravičių-Adomėlį, pas Gediminą Vilimą-Prancūzą, pas Joną Šapoką. Būdavo renkamasi ir kitur – dažniausiai pas tuos, kurie turėjo gerą aparatūrą. Buvo ir kultinis suoliukas Panevėžyje – miesto sode, prie Respublikos ir dabartinės A. Puzino gatvių sankirtos, kurį ir vadindavo „Hipių suoliuku“. Dabar jo jau nėra.
Tarpusavio pokalbiuose populiariausia tema buvo muzika. R. Labanauskas-Džageris: „ Muzika žadino aistras, kildavo diskusijos, kartais nutoldamos nuo atliekamo kūrinio, bet išvados visada būdavo tos pačios: gyvename iškreiptos tiesos pasaulyje. Mūsų protestas buvo primityviai paprastas: stengėmės išsiskirti iš mus supančios aplinkos, mandagiai ignoruoti kai kurias gyvenimo tėkmėje užstrigusias taisykles, reikšti meilės, gėrio, laisvės idėjas.“
Panevėžiečiai, kaip ir kituose miestuose, taip pat ėmėsi muzikavimo meno. Nors nebuvo instrumentų, aparatūros, patys konstruodavo elektrines gitaras, stiprintuvus. Keisdavosi įrašais, gaudė naujienas iš užsienio muzikos pasaulio, vertė mėgstamiausių kūrinių dainų tekstus, improvizavo jas atkuriant.
Rimantas Bagdonas, šviesios atminties džiazo muzikantas, iš anuomet muzikavusių panevėžiečių ir kaip neatsiejamą nuo hipių judėjimo išskyrė bosistą Rubiną Vainą-Beną, turėjusį dar vieną pravardę – Bacila.
„Benas Vainas mokėsi Jono Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, baigė fleitos klasę. […] Turėjo tobulą vidinę klausą, intuiciją. Pasak Petro Vyšniausko, „tai buvo žmogus su Dievo kibirkštimi“. Su Benu grodavom ir džiazą. Nustebau, kai kartą šokiuose jis man pasakė: „Aš sukūriau minorinį bliuzą.“ Tai nebuvo originalus kūrinys, bet mane suglumino, kad vienintelis iš hipiuojančių panevėžiečių šitaip veržiasi į bliuzą. Benas niekada nekeitė savo gyvenimo nuostatų, savaip kovojo prieš sistemą, gyveno savaip. Pvz., jei jam nepatikdavo ilgos rankovės, čia pat nukirpdavo.“
„Ar įmanoma dabartiniam jaunimui tai įsivaizduot? Aš buvau maikę su Džimio Hendrikso atvaizdu nusikopijavęs, bet nešioti negalėjau, ant sienos pas save namie laikiau. Su tokia maike išeisi, iš karto supakuos“. Audrius Zutkis prie savo paties tapyto Dž. Hendrikso portreto. Apie 1973 metus. A. ZUTKIO ASMENINIO ALBUMO nuotrauka
Kai daugelio dainų tekstuose pasigirdo magiškas žodis „road“(kelias), kai buvo išgirsta apie Amerikos bitnikų kartos Homero – Džeko Keruako romaną „Kelias“, jis tarsi ištraukė į užmiesčio šalikeles „tranzuoti“ – keliauti į dvasiškai artimus miestus: Vilnių, Kauną, Rygą, Taliną, Piterį (Sankt Peterburgas). Čia kažkokiu mistišku būdu sutikdavome į save panašius, lengvai užmegzdavome kontaktus. Vasaromis traukdavome į Palangą, gyvenome dažniausiai palapinėse, o pagrindinė susitikimo vieta buvo „ant akmenų“ (dabar šioje vietoje pardavinėjami suvenyrai).
Apie nuotykius Palangoje iš Audriaus Zutkio prisiminimų: „Ar įmanoma dabartiniam jaunimui tai įsivaizduot? Aš buvau maikę su Džimio Hendrikso atvaizdu nusikopijavęs, bet nešioti negalėjau, ant sienos pas save namie laikiau. Su tokia maike išeisi, iš karto supakuos. O ar įmanoma šiandien įsivaizduot, kad ne tik plaukus, bet ir kelnes karpydavo. Ypač Palangoj, ant akmenų kai sėdėdavom arba per šokius lauko estradoj, tuomet vadinamoj „plaščiadkėj“, „ablavos“ būdavo. Atvažiuoja „varanokas“, perkerpa su žirklėm nutvėrę kelnes pusiau vos ne iki klyno, ir viskas, eik kur nori. Plaukų juk irgi visų nenukirpdavo. Tiesiog gerą kuokštą iškirpdavo, ir vaikščiok, kad nori. O jeigu vaikščiodavo su iškirptu plaukų gabalu – tada užkliūdavo, kad netvarkingas, veždavo į kirpyklą ir visai nukirpdavo.“
O štai Romualdo Labanausko-Džagerio toks prisiminimas: „Nepakeliamas vasaros karštis pagaliau mus išprašė iš „Brodo“. Besistebint praeiviams mūsų spalvinga apranga ir vis dar neįprastomis plaukų kaugėmis ant galvos, netrukome pasiekti Vingio parką. Ten slampinėjančių irgi nestigo, bet visi laikėsi medžių paunksmės, o mus traukė estrada (ypač mane, dar gyvai nemačiusį šio statinio). Palypėjus keliolika eilių į viršų, mano bičiulis šūktelėjo kažkokią frazę angliškai. Pajutęs estrados akustinę galią, riktelėjau ir aš, bet visiems suprantamai: „Laisvę Lietuvai!“ Išgirdęs, kaip galingai nuskambėjo, pakartojau dar sykį, bet jau iš visų jėgų. Šūksnis nuskriejo per visą aikštę, atsimušė į pamiškę ir aidu grįžo atgal. Nuslopus pasididžiavimo jausmui, pamačiau susirūpinusių draugų žvilgsnius. Vengdami sutikti „neparankių smalsuolių“, sutartinai nėrėm į Nėries pakrantę. Ten pasisekė surasti žvejį, kuriam, matyt, tą dieną nekibo, todėl be ilgų prašymų sutiko valtimi mus perkelti į kitą upės krantą.
Jaunuoliai atsakymų į egzistencinius klausimus ieškojo teatre, literatūroje. Juozo Miltinio teatro studijoje buvo galimybė ne tik mokytis vaidybos meno, bet ir gilintis į egzistencinius klausimus. Čia nebuvo primetama sovietinė ideologija. Studijos auklėtiniai su Vaclovu Blėdžiu. Nomeda Simėnienė – antra iš kairės. Apie 1974 metus. N. SIMĖNIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Baigiantis 1971 metų vasarai, vieną rugpjūčio rytą, aidas, iš Vingio parko atlėkęs į Panevėžį, pavirto durų skambučiu. Apžvelgęs paprastai tokiu laiku tuščią gatvelę, pamačiau iš dešinės ir iš kairės besiartinančius „kostiumuotus vyrukus“. Visi susitikom tame pačiame taške, „susipažinom“. Darniai patraukėm į Valstybės saugumo komiteto Panevėžio skyrių. Pro duris įžengiau pirmas, iš paskos ėjęs į aršų brutalų milicininką panašus KGB-istas mestelėjo repliką: „Matyt, nebe pirmas kartas, kad taip drąsiai žengi…“ Besišnekučiuojant apie orą, baigiant rūkyti pirmąją cigaretę, „aršusis milicininkas“ vėl pasireiškė, užduodamas provokuojantį, lyg ir nereikalaujantį atsakymo, klausimą: ar esu buvęs dainų šventėje? Suglumau, nes nesupratau, kur čia sukama. Sumurmėjau, kad dainų šventėse aš nedalyvauju, bet KGB-istas neatlyžo pareikšdamas, kad aš esąs muzikos mėgėjas. „Milicininkas“ man priminė besidraskantį kiemsargį šunytį. Jaučiau, kad jis čia menkas lošėjas ir klausimą apie muzikinius pomėgius praleidau pro „šalį“. Pradėjau suvokti, kad čia kažkas siejama su pernykščiu mano „pasirodymu“ Vingio parke.“
Tai ne istorijos pabaiga, tik vieno iš Džagerio susitikimų su KGB istorijos pradžia.
O štai režisieriaus Sauliaus Varno patirtis su jėgos struktūromis šiandien kelianti šypseną, bet anuomet tikrai nebuvo juokinga:
„Su KGB esu susidūręs, kai dirbau vyr. režisieriumi Šiauliuose. Mane pakvietė į KGB perskaityti jų darbuotojams paskaitą apie šiuolaikinį teatrą. Paskaitą perskaičiau ne formaliai, o kalbėjau apie įvairias man žinomas teatro kryptis pasaulyje ir jiems tai padarė įspūdį. Po paskaitos pasikvietė į kabinetą išgerti kavos. Kėdė, kuri buvo skirta man, stovėjo kabineto centre, o jie trise sėdėjo kabineto pakraščiuose, apsupę mane iš visų pusių. Žinojau, kad jeigu siūlytų bendradarbiauti, pasakyčiau, kad aš garsiai kalbu miegodamas ir toks žmogus jiems nebūtų reikalingas, bet jie manęs „neverbavo“ tiesiogiai, o gal net ir minties tokios neturėjo – tiesiog norėjo suprasti – kas esu per žmogus.
Arbatos gėrimo pabaigoje vienas iš jų paklausė: „Ar jūs žinote, kad esate užsienio agentas.“ Tai mane, žinoma, nustebino ir prajuokino, bet buvau visokiems netikėtumams nusiteikęs. Atsakiau, kad nežinojau, bet dabar žinosiu ir paklausiau, ar galėčiau sužinoti, kokios valstybės? Po ilgos nejaukios pauzės pridūriau – nejaugi JAV? Ir jie tai patvirtino. Pasakiau, kad bent jau dabar žinosiu. Atrodo, kad prieš išeidamas dar paklausiau jų, ką gi dabar turėčiau daryti? Jie pasakė, kad nieko, bet jeigu pastebėčiau ką nors keista, įtartina, praneščiau jiems.“
Po 1972-ųjų metų, kai Kaune susidegino Romas Kalanta ir įvyko masinės jaunimo manifestacijos, prasidėjo draudimų ir persekiojimų vajus. Romas apie 1970 metus. N. SIMĖNIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Hipius ir juos palaikančius stebėjo milicija ir KGB. Pradžioje per daug nesureikšmindami. Viskas pasikeitė po 1972-ųjų metų, kai Kaune susidegino Romas Kalanta ir įvyko masinės jaunimo manifestacijos. Tada prasidėjo draudimų ir persekiojimų vajus.
KGB archyvuose, kai kurie iš jų dabar prieinami ir internete, panevėžiečių pavardės, už kiekvienos iš jų – skaudžios istorijos. Norint jas papasakoti, reikia laiko ir išsamaus atskiro tyrimo. Todėl pacituosiu tik truputį statistikos, kuri pateikiama 5 KGB ideloginės žvalgybos skyriaus dokumentuose.
Pažymose akcentuojama, kad po R. Kalantos susideginimo 1972 metų gegužę Panevėžyje padaugėjo antitarybinio ir nacionalistinio pobūdžio įvykių.
Pateikiami tokie skaičiai: 1970 metais KGB buvo užfiksavusi 3 įvykius, 1971 metais – 4, o antai 1972 metais kagėbistai fiksavo 17, 1973 metais – 13, jų terminologija, „priešiškų santvarkai įvykių“.
Tačiau vieno KGB veikėjo Kontrimo personažas nepamirštamas nuo 1972 metų, kai ant Panevėžio dramos teatro sienos iš po nakties atsirado didelėmis raidėmis, gerai matomoje vietoje užrašas „Laisvę Lietuvai!“
Romualdas Labanauskas-Džageris: „Vieną gražų vasaros rytą pas mus į dirbtuvę įplaukė pilkas kaip debesis, mandagus kaip anglų džentelmenas KGB karininkas Kontrimas su beveidžiu parankiniu. „Džentelmenas“ pasiteiravo, ar mes turime baltų dažų? Žinoma – atsakėm, visiškai nesuprasdami, kur čia sukama. Antras klausimas, ar kas prašė, ar kam davėm, padvelkė šaltu vėjeliu – KGB tvorų nedažo. Įdienojus jau žinojau, kur šuo pakastas. Dar vėliau apie liūdną baigtį.“
Kaip prisimena ir kiti to laiko amžininkai, KGB tarnybos ieškojo ir surado kaltininkus. Iš lūpų į lūpas sklido vardai žmonių, kurie tąkart nukentėjo. Garsiai apie tai niekas nekalbėjo. Viskas vyko tyliai ir paslaptingai. Kokia buvo ta liūdna baigtis, neturėdama pačių nukentėjusių byloje liudijimų, tik galimas iš lūpų į lūpas aptarinėjamas versijas, jų nekomentuosiu.
Kartu su septintąjį dešimtmetį išgyvenusiais pabandėm atkurti to ypatingo mums laikmečio atmosferą. „Mes norėjome gyventi, matyti pasaulį, o mums bruko ideologiją. Mūsų karta apdaužyta, bet nesudaužyta“, – sako V. Baublys-Saimonas, iki dabar nepamiršęs hipiško stiliaus.
