Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas. PB nuotr.

Neįveikę tautos tvirtybės

Neįveikę tautos tvirtybės

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Praslinkus Antrojo pasaulinio karo frontui, vienas svarbiausių sovietų tikslų buvo sunaikinti Lietuvoje kilusį ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau tikėjęsi tą padaryti greitai, atkando dantis…

Fronto linijai pasistūmus į Vakarus, su Raudonąja armija į Lietuvą vėl įžengė sovietų okupantai. Ir kone iš karto susidūrė su partizaniniu lietuvių pasipriešinimu.

Puoselėjo paskutinę viltį

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno pasakojimu, tai prasidėjo 1944 metų vasarą. Antrojo pasaulinio karo frontas po truputį slinko per Lietuvą link Klaipėdos krašto ir uostamiesčio, kol 1945-ųjų sausį šturmu buvo paimta Klaipėda. Teritorijose, kurias užimdavo Raudonoji armija, iš karto formavosi nemaži lietuvių partizanų būriai – kovai su naujais okupantais.

Tiesa, pasak D. Juzėno, stengtasi per daug nekliudyti reguliariosios – sovietų fronto kariuomenės. Iniciatyvos imtasi jau praslinkus frontui.

„Kol Antrasis pasaulinis karas nesibaigė, dar buvo tikimasi, kad Vakarų sąjungininkai, nugalėję Vokietiją, susidurs su sovietais – galbūt įvyks tarp jų karas. Arba, nugalėjus Vokietiją, taikos derybų metu Lietuvai bus suteikta nepriklausomybė“, – pasakoja apie tuo metu vyravusias viltis istorikas.

Tačiau kol reguliarioji sovietų kariuomenė kariavo su naciais, už fronto linijos veikė kiti karinių saugumo struktūrų daliniai. Šių užduotis buvo kovoti su ginkluotu antisovietiniu pasipriešinimu ir įtvirtinti sovietų valdžią.

D. Juzėno teigimu, nuo pat pradžių kovai su partizanais buvo pasitelkta NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas, nuo 1946 metų pervadintas į MVD – Vidaus reikalų ministerija) kariuomenė – vadinamosioms specialiosioms užduotims atlikti. Be rezistencinio judėjimo slopinimo, tos užduotys apėmė ir dalyvavimą vietos gyventojų trėmimuose.

1944-ųjų liepą Raudonosios armijos daliniai įžengia į Lietuvą. LYA nuotr.

1944-ųjų liepą Raudonosios armijos daliniai įžengia į Lietuvą. LYA nuotr.

Įsitvirtino ilgam

1944 metų rugpjūtį Lietuvoje buvo dislokuota NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vadovaujama generolo majoro Pavelo Vetrovo.

„Tais pačiais metais ši divizija dalyvavo Šiaurės Kaukazo tautų trėmimuose. Lietuvoje ji veikė visą ginkluoto pasipriešinimo kovų laikotarpį“, – sako D. Juzėnas.

Kol nebuvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, divizijai talkino ir kiti sovietų daliniai. Operacijas prieš ginkluotus partizanus vykdė ir NKVD pasienio kariuomenės pulkai, neturėję nuolatinės dislokacijos vietos ir metami ten, kur telkdavosi partizanų būriai. Slenkant frontui, kovose taip pat dalyvavo 1-ojo Pabaltijo ir 3-iojo Baltarusijos frontų užnugario apsaugos NKVD daliniai, sekę iš paskos reguliariajai kariuomenei. D. Juzėno duomenimis, jų užduotis buvo gaudyti dezertyrus, vokiečių šnipus, antisovietinius elementus.

Kartais kovai su partizanais buvo pasitelkiama net reguliarioji kariuomenė – daugiausia dar karo metais, tačiau tai, pasak istoriko, nebuvo masinis reiškinys.

Panevėžį sovietai užėmė 1944 metų liepos 22-ąją. Ir jau kitą dieną į miestą atvyko

NKVD ir NKGB operatyvinė grupė, pradėjo kurti apskrities skyrių. Jų funkcija buvo sovietų priešų paieška ir naikinimas. NKVD apskrities skyriuje veikė Kovos su banditizmu skyrius – OBB, buvęs atsakingas už kovą su partizanais.

„Nors kuriant apskrities skyrių tiek Panevėžyje, tiek kitų apskričių centruose sovietams trūko kompetentingų žmonių, techninio aprūpinimo ir panašiai. Vyko Antrasis pasaulinis karas ir visi resursai buvo metami kovai su naciais“, – primena istorikas.

NKVD ir giminingų saugumo struktūrų teroras Lietuvoje tęsėsi iki pat Stalino mirties. PB archyvų nuotr.

NKVD ir giminingų saugumo struktūrų teroras Lietuvoje tęsėsi iki pat Stalino mirties. PB archyvų nuotr.

Keli laikotarpiai

NKVD kariuomenė per visą ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo laikotarpį buvo pagrindinė sovietų karinė jėga, kuri kovojo su partizanais.

D. Juzėno aiškinimu, jos veiklą, kaip ir lietuvių partizaninį judėjimą, galima suskaidyti į keletą laikotarpių.

1944–1945 metais Lietuvos partizanų būriai buvo gana dideli – po 100 ar 150 žmonių. Tokie telkėsi ir Panevėžio krašte. Jie aktyviau veikdavo, stodavo į ginkluotą kovą su sovietų vidaus kariuomenės būriais, nevengdavo kautynių.

Sovietų vidaus kariuomenės daliniai tuo laikotarpiu, ypač kol dar vyko karas, nebuvo dislokuojami ilgam laikui vienoje vietoje. Tik sužinojus apie partizanų pasirodymą konkrečioje vietovėje daliniai buvo metami ten. Ir jais, D. Juzėno teigimu, naudotasi ne tik prieš ginkluotus pasipriešinimo dalyvius, bet ir prieš civilius, įtartus parama partizanams.

Sovietų metodai išsiskyrė ypatingu brutalumu. Gyventojų sodybos, kuriose aptikdavo partizanų ar bent įtardavo juos ten slepiantis, būdavo deginamos.

„Sovietai terorą užnugaryje vykdė visose užimtose teritorijose“, – sako D. Juzėnas.

Antro kovos etapo metu – 1946–1949 metais – stambesni rezistentų būriai išsiskaidė į mažesnius ir stengėsi nestoti į atvirą kovą su okupantais. Tuo metu formavosi partizanų apygardos, stengtasi įkurti vadovavimo centrą. Ir sovietai, istoriko teigimu, suprato, jog taip greitai, kaip iš pradžių tikėjosi, pasipriešinimo nesunaikins. Dabar jau niekas nebenumanė, kiek užtruks ši kova, todėl valsčiuose pradėjo kurtis MVD kariuomenės įgulos, skyriai.

„Nuo 1946 metų pavasario Lietuvos teritorijoje buvo įkurta daugiau nei 200 nuolatinių įgulų“, – skaičiuoja jis.

Nuo 1949 metų prasidėjo trečiasis, galutinis etapas. Dėl žūčių partizanų mažėjo. Sovietai kovai su jais taikė jau kitą strategiją, naudodami nedidelius būrius: vienas nuolatinis būrys, operatyvininkų grupė, o šalia dar agentai, smogikai, šnipai ir panašiai. Jie būdavo priskiriami kovoti su konkrečiu būriu konkrečioje vietovėje tol, kol ten būdavo sunaikinamas partizanų būrys.

Šiame pastate A. Smetonos gatvėje nuo 1944 metų veikė Panevėžio apskrities NKVD–MVD–MGB KPZ – laikinojo sulaikymo kamera. PB nuotr.

Šiame pastate A. Smetonos gatvėje nuo 1944 metų veikė Panevėžio apskrities NKVD–MVD–MGB KPZ – laikinojo sulaikymo kamera. PB nuotr.

Viliojo svarbi sąlyga

Slopinant partizaninį pasipriešinimą svarbūs, pasak D. Juzėno, buvo ir stribų būriai.

Jie pradėti kurti iš karto nugriaudėjus frontui – maždaug nuo 1944 metų rugpjūčio. Panevėžio kraštas nebuvo išimtis.

Kol vyko Antrasis pasaulinis karas, miesteliuose, valsčių centruose nuolatinių kariuomenės įgulų, istoriko teigimu, nebuvo, tad vietose organizuotos stribų rinktinės buvo viena svarbių ginkluotų jėgų. Panevėžyje irgi veikė apskrities, rajono stribų būstinės – jų pastatai iki šiol išlikę A. Smetonos ir Smėlynės gatvėse.

„Iki 1944 metų pabaigos Panevėžio krašte veikė 16 stribų būrių, kuriems priklausė 572 kovotojai“, – sako istorikas ir priduria, jog laikui bėgant būrių skaičius kito.

Esminis faktas, pašnekovo vertinimu, buvo tai, kad stribus atleisdavo nuo tarnybos sovietų kariuomenėje. Todėl dalis vyrų stojo į jų gretas nenorėdami būti mobilizuoti į Raudonąją armiją.

Į stribų būrius, pasak D. Juzėno, rašytasi ir dar dėl vienos priežasties – galimybės gauti ginklą.

Partizaninio karo pradžioje visoje Lietuvoje būta nemažai atvejų, kai stribai net informuodavo partizanus apie planuojamas akcijas prieš juos arba, gavę ginklą, patys pasitraukdavo į miškus. Tokios tendencijos stebėtos maždaug nuo 1944-ųjų pradžios iki 1945 metų vidurio. Vėliau to nebeliko, nes vengusieji mobilizacijos arba pasitraukė pas partizanus, arba išėjo iš stribų.

Vyčio apygardos partizanai 5-ajame dešimtmetyje. Ketvirtas iš kairės – Danielius Vaitelis-Briedis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Vyčio apygardos partizanai 5-ajame dešimtmetyje. Ketvirtas iš kairės – Danielius Vaitelis-Briedis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Liko plėšikai ir sadistai

Vienu ryškesnių to pavyzdžių istorikas įvardija įvykį 1945 metų balandį Vyčio apygardoje, kuomet 23 Pagirių stribai naktį su ginklais perėjo į partizanų pusę. Prie to prisidėjo Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, slapta vedęs derybas su stribais.

D. Juzėno pasakojimu, ir patys partizanai kreipdavosi į stribus, rašydavo laiškus ragindami nekovoti prieš savus arba pereiti į jų pusę. Būdavo ir griežtesnių įspėjimų: jeigu nenutrauks kovos ir nepereis pas partizanus, pasigailėjimo nebus.

„Matyt, partizanų pozicija irgi darė įtaką tam, kad iš stribų gretų pasitraukė tie vyrai, kurie čia buvo tik norėdami išvengti mobilizacijos į sovietų kariuomenę“, – svarsto istorikas.

Liko daugiausia ne itin aukštos moralės žmonės, mažaraščiai, asmenys su sadistiniais polinkiais, lengvo gyvenimo mėgėjai, alkoholikai, vagys ir panašaus plauko individai.

„Tarnavimas stribų būriuose jiems teikė galimybę tenkinti sadistinius polinkius, plėšikauti ir šiaip rodyti savo valdžią“, – sako D. Juzėnas, anot kurio, stribų būriai kovingumu nepasižymėjo.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio vado Antano Žilio-Žaibo laidotuvės. LGGRTC rinkinių nuotr.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio vado Antano Žilio-Žaibo laidotuvės. LGGRTC rinkinių nuotr.

Neištverdavo kankinimų

Pasak D. Juzėno, sovietų saugumas, vos įžengęs į Lietuvą, pirmiausia bandė atkurti agentūrinį tinklą, nes per karą ne visi agentai – o 1941 metais iki karo saugumo sąrašuose jų būta apie 8 000 – žuvo ar pasitraukė.

Siekta pritraukti ir naujų agentų partizanų būriams sekti, labai reikalingi buvo ir informatoriai. Kita grupė iš saugumo gaudavo užduotis sekti konkrečius asmenis ar atlikti tam tikras užduotis.

Saugumo agentai, anot istoriko, būdavo verbuojami įvairiais būdais, tad ne visi dirbo nuoširdžiai.

Vienus sovietai įtraukdavo šantažu, pasitelkę kompromituojančią medžiagą, ir neturėdami kur dingti, žmonės sutikdavo bendradarbiauti su okupantais. Vildamiesi, jog to pakaks, kad saugumas paliktų ramybėje, ir niekas tikros veiklos iš jų nereikalaus.

Tokių agentų, iš kurių saugumas negaudavo jokios naudos, pasitaikydavo, ir kartais juos tikrai galiausiai palikdavo ramybėje. Kitus gi ištremdavo į Sibirą.

Paversti agentais bandydavo ir suimtus partizanus, jų rėmėjus.

„Kuo ilgiau partizaninis karas tęsėsi, tuo daugėjo išdavysčių, nes vis daugiau partizanų pakliūdavo į saugumo nagus ir, neištvėrę kankinimų, sutikdavo bendradarbiauti. Tikrai ne visi, bet tokių atvejų buvo nemažai“, – pripažįsta D. Juzėnas.

„Sovietai terorą užnugaryje vykdė visose užimtose teritorijose.“

D. Juzėnas

Pakartojo Ukrainoje išbandytą strategiją

Taikė sovietai ir dar vieną priemonę pasipriešinimui slopinti – MVD agentų smogikų būrius. Į juos būdavo įtraukiami ir priešo pusėn perėję buvę partizanai.

„Jie žinojo, kaip elgiasi partizanai, kaip reaguoja į tam tikrus dalykus“, – sako D. Juzėnas, bet priduria, jog verbuojami tokie asmenys būdavo ne tik dėl vertingos vidinės informacijos apie pasipriešinimo judėjimą. Jie suteikdavo saugumo operacijoms autentiškumo. Mat smogikų būrių tikslas buvo apsimetus partizanais ieškoti ryšių su miško broliais bei rėmėjais, ir, atsiradus galimybei, fiziškai juos sunaikinti.

Terorizuodavo tokie būriai ir vietos gyventojus. Partizanų uniformomis vilkintys smogikai sudarydavo įspūdį, jog akcijas prieš civilius vykdo savi, o ne sovietų provokatoriai.

Tokių atvejų, anot istoriko, antrame kovos etape ir iki pat jos pabaigos buvo, deja, daug.

Idėja rengti provokacijas priskiriama saugumo majorui Aleksejui Sokolovui. Tokias grupes jis, D. Juzėno duomenimis, 1944–1945 metais sėkmingai naudojo ir kovoje prieš partizanus Vakarų Ukrainoje: demoralizuojant žmones, dar labiau prastinant psichologinę gyventojų būklę.

Lietuvos laisvės armijos štabo įspėjimas šnipams (1944–1945 metai). LYA nuotr.

Lietuvos laisvės armijos štabo įspėjimas šnipams (1944–1945 metai). LYA nuotr.

Nusitaikė į vadus

Maždaug nuo 1950-ųjų saugumo strategija ėmė keistis. Tuo metu partizanų gretos išretėjo, tad agentai smogikai ėmėsi naujos misijos – sunaikinti pasipriešinimo judėjimo „smegenų centrus“: partizanų štabus, vadus, aukščiausią partizanų vadovybę.

D. Juzėno pasakojimu, tais metais Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministras Viktoras Abakumovas sovietinės Lietuvos saugumo vadovybei įsakė „panaudoti visas galimybes sprendžiant pagrindinį uždavinį per agentūrą įsiskverbti į banditinių nacionalistinių formuočių centrus, štabus ir kitas vadovaujančias grandis, išsiaiškinti jų sudėtį, slapstymosi vietas ir sulaikyti visus dalyvius arba fiziškai juos sunaikinti“. Pavyzdžių, kokiomis priemonėmis šį įsakymą siekta įvykdyti, yra ne vienas. Tarp jų, sako istorikas, negalima nepaminėti Šiaurės Rytų Lietuvos srities partizanų štabo sunaikinimo.

1952 metų rugpjūtį Šimonių miške partizanai tapę agentais smogikais padėjo suimti srities vadą Joną Kimštą-Žygūną. Šis neatlaikė kankinimų ir palūžęs nurodė keletą partizanų bunkerių. Vieną – ir Raguvos miške.

Bunkeriuose žuvo ir Šiaurės Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininkas poetas Bronius Krivickas-Vilnius, ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos visuomeninės dalies vadas Mykolas Blinkevičius-Nemunas.

1952–1953 metais panašių operacijų saugumas įvykdė daug. Po vienos 1953-iaisiais liovėsi gyvuoti Vyčio apygarda: Šilagalio kaime saugumas sunaikino paskutinį šios apygardos vadą Bronių Karbočių-Bitę.

1933-iaisiais Smėlynės gatvėje iškilęs Panevėžio valsčiaus pastatas. Per Antrąjį pasaulinį karą ir dar ilgą laiką po jo čia buvo įsikūręs naikinamųjų batalionų – vadinamųjų stribų štabas. PB ARCHYVŲ nuotr.

1933-iaisiais Smėlynės gatvėje iškilęs Panevėžio valsčiaus pastatas. Per Antrąjį pasaulinį karą ir dar ilgą laiką po jo čia buvo įsikūręs naikinamųjų batalionų – vadinamųjų stribų štabas. PB ARCHYVŲ nuotr.

Žadėjo neliečiamybę

Dar vienas sovietų naudotas metodas, naudotas slopinant partizaninį pasipriešinimą, buvo siūlymas legalizuotis. Ypač dažnai jis skambėjo pasipriešinimo judėjimo pradžioje, tačiau galiojo ir vėlesniais metais.

„1944 metų pabaigoje – 1945 metais ir vėliau partizanai ne kartą buvo raginami išeiti iš miško, atiduoti ginklus. Jiems buvo žadama neliečiamybė. Aišku, sovietai ne visada ištesėdavo tuos pažadus“, – sako D. Juzėnas.

Dalis legalizavusių partizanų būdavo priversti slapstytis arba ištremiami, verbuojami saugumo. Be to, ne visi partizanų vadai sutikdavo, kad jų kovotojai legalizuotųsi. Istoriko teigimu, nors ir nedaug, būta atvejų, kai legalizuotis norėjusį bendražygį sušaudydavo.

Kiti vadai panašioje situacijoje neprieštaraudavo. Tarkime, Antanas Žilys-Žaibas savo būrio kovotojams leido legalizuotis.

„Sovietų legalizacija gal šiek tiek veikė pačioje pradžioje, kol dar nebuvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, – svarsto istorikas. – Tuo metu nemažai žmonių buvo išėję į mišką vengdami mobilizacijos, ir jie legalizacija pasinaudojo. Vėliau šis būdas didelio efekto nedavė.“

Išlikome tautinė valstybė

D. Juzėno teigimu, sovietai Lietuvoje susidūrė su daug kuo, ko nesitikėjo. Partizaninį ginkluotą pasipriešinimą siekę sunaikinti per kelias savaites, vėliau dar vylėsi tą padaryti per keletą mėnesių, tačiau nesugebėjo ir per tiek. Rezistencinis judėjimas buvo pernelyg stiprus, turėjo daug rėmėjų, tad kova užsitęsė beveik dešimtmetį. O pavienių partizanų dar būta ir po 1953-iųjų.

„Palyginus su Latvija ir Estija, kuriose pokario pasipriešinimas buvo sunaikintas per gana trumpą laiką, Lietuva išskirtinė“, – pabrėžia istorikas.

Ir rusų kolonistų Lietuvoje buvo santykinai mažiau, nes gandas apie miškuose besislapstančius vadinamuosius buržuazinius nacionalistus ir banditus Sovietų Sąjungoje plito iš lūpų į lūpas.

„Tad kai kurie istorikai ir teigia, jog ilgai trukusi partizaninė kova turėjo reikšmės vėlesniam laikotarpiui, nes išlikome tautinė valstybė“, – apibendrina D. Juzėnas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų