Genutė Rozenbergienė. P. Židonio nuotr.

Neištrinamas tremties įspaudas

„Jums, fašistams, taip ir reikia“, – baisūs žodžiai iki dabar skamba 85-erių panevėžietės Genės Rozenbergienės galvoje, kai ją, dar vienuolikametę, su šeima trėmė į amžinojo įšalo žemę, Irkutsko sritį.

Skaičiuojama, jog per sovietų vykdytas represijas nukentėjo daugiau nei 300 000 Lietuvos gyventojų, kurie patyrė tremtį ar kalinimus. Dalies tautiečių likimas nėra žinomas iki šiol.

Kasmet birželio 14-ąją minimą Gedulo ir vilties dieną Genė Rozenbergienė pasitinka su ašaromis, bet ir didžiuliu dėkingumu tiems, kurie nepabūgo kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Geradariams įrėmė ginklus

O šiandien karas Ukrainoje G. Rozenbergienę savotiškai nukelia į sunkią vaikystę, kai rusų kareiviai išplėšė daugiavaikę šeimą iš namų ir tėvynės.

Gimusi ir augusi Biržų krašte, Vabalninke, G. Rozenbergienė iki šiol mena, kaip su broliais ir seserimis ropšdavusi į kieme stovėjusio malūno viršų ir stebėdavo ugnies pašvaistes, kylančias nuo fronto linijos.

„Iki šiol prisimenu, kaip alkani rusų kareiviai Antrojo pasaulinio karo metais iš senelio sodinto sodo rinko pusžalius obuolius. Mama, gailėdama jų, atidavė kepalą duonos ir paltį lašinių. Iš gailesčio juos maitino, nors šie atėjo plėšti svetimų žemių“, – į vaiko atmintį įsirėžusius vaizdus iki šiol regi panevėžietė.

Jau po kelerių metų tie patys kareiviai įrėmę ginklus į pakaušį liepė gausiai šeimai ruoštis ilgai kelionei į tremtį.

Visą straipsnį skaitykite birželio 14 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje.