-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ten esančioje gyvūnų prieglaudoje ji kuopia, maitina, myluoja, jei reikia – paduoda vaistų 70-iai kačių ir vėl lekia namo. Šeimos name su Vaida, jos vyru ir sūnumi gyvena dar šešios katės ir du šunys. Pamaitinusi nemažą savo šeimyną, taip pat dar spėjusi palįsti po dušu, V. Zaleckienė skuba į darbą.
Pasibaigus darbo dienai, Vaida taip pat dažniausiai lekia į Kaimiškį, kur jos laukia paprastai žmonių išmestos, tapusios nebereikalingos, dėl to prieglaudoje apgyvendintos katės. Ir tik pasirūpinusi jomis, dažnai jau vėlyvą vakarą, moteris baigia savo darbus – grįžta namo.
„Ne vienas man ir į akis yra pasakęs, kad taip atsiduoti katėms nėra normalu. Neabejoju, kad už akių esu įvertinama dar nepakančiau. Be to, ir pati pripažįstu, kad būti taip prisirišusiai prie tokio būrio kačių ir tiek joms skirti laiko nėra įprasta, tad nėra ir normalu. Bet kitokia būti jau nebesugebėčiau. O ir nenorėčiau“, – tvirtina V. Zaleckienė.
Ji priduria, kad dažnas, išgirdęs apie jos rūpinimąsi katėmis, tiesiai šviesiai išrėžia, kad neturinti daugiau ko veikti. Tai girdėdama Vaida nesyk pasvarstė, kad turėdama darbą, šeimą, bet nesirūpindama katėmis gal ir tikrai nesumanytų, ką veikti. Bet tuomet tikrai jaustų rainių ilgesį, nuolat apie jas galvotų.
Vaida pasakoja nuo vaikystės esanti didelė kačių mylėtoja. Į tėvų namus nuolat parnešdavo po kokį paklydėlį varganą katinėlį. Jai, dar visai mažai, tėvai vis pabrėždavo, kad žmonės privalo rūpintis ir vieni kitais, ir mažaisiais bičiuliais – gyvūnais.
„Man būdavo sakoma, kad bėdos ištiktas žmogus gali ir pats pasiprašyti pagalbos, gali pasakyti, kas jam blogai, kur skauda, o štai gyvūnų bėdas ir nelaimes turime pamatyti mes patys. Pamatę – privalome pasirūpinti“, – kalba V. Zaleckienė.
Kadangi tėvai tokį rūpestingumą skatino, mergaitė namo nešdavo ne tik kačiukus, bet ir paukštukus, kaip mokėjo, gydė, globojo juos. Prie konteinerio rastą katiną Vaida priglaudė ir būdama studentė, gyvendama viename kambaryje su draugėmis. Šis murklys, dabar jau iškeliavęs į kačių rojų, buvo tapęs išbandymu ir Vaidos mylimajam, vėliau tapusiam sutuoktiniu. Prieš sutikdama už pamilto jaunuolio tekėti, mergina paprašiusi, kad šis į savo namus priimtų ir paaugintų jos katiną. Pamačiusi, kad katinui vyro namuose vietos atsirado, ir pati sutiko tapti tų namų šeimininke.
V. Zaleckienė džiaugiasi, kad sutuoktinis Edvardas, nors ir nėra kačių fanas, sutinka gyventi drauge su šešiomis rainėmis, nepyksta, kad žmona važinėja į prieglaudą rūpintis globotinėmis, negana to, ir pats yra nesyk pagelbėjęs žmonai jos savanorystėje. Sūnus Markas, kurio gimimo dieną hindi kalba Vaida išsitatuiravo ant rankos, mamos džiaugsmui, myli ir gyvūnus, ir pagalbos reikalingus žmones.
„Man džiugu, kad pamatęs elgetaujantį žmogų, Markas klausia, ar galima jį sušelpti. Visuomet leidžiu, o jis tą daro su džiaugsmu“, – dvylikamečio sūnaus poelgiu didžiuojasi mama.
Su retomis išimtimis į Kaimiškį Vaida kasdien skuba jau ketverius metus. O pirmąsyk čia atsidūrė atvežusi padovanoti ėdalo prieglaudos gyvūnams. Atvykusiai jai buvo užsiminta, gal galėtų kokį sykį užsukti pagloboti kačių ar šunų, pavedžioti juos, pažaisti, patalkinti kuopiant ir šeriant. Paprašyta – atėjo.
„Tiesą sakant, man tuomet nebuvo svarbu, ką kuopti ir maitinti, ar šunelius, ar kates. Bet tąsyk, kai atėjau, reikėjo pagalbos kaip tik kačių pusėje. Pasidarbavusi sykį, dirbu iki šiolei“, – pasakoja savanorė.
Ji tapo pagrindine prieglaudos kačių globėja, šiomis pareigomis besidalijanti su kitais savanoriais.
Į klausimą, kuo ją taip traukia katės, V. Zaleckienė neieško atsakymo. Traukia gal net ne pačios katės, o joms jaučiama atsakomybė. Taip pat – ir atsakomybė už tuos, kurie kada nors pasiėmė katę, prisijaukino ją, gal net ir globojo, o paskui lengva ranka gyvūnėlį išmetė.
„Gerai būtų, kad tik išmestų. O kiek randame sužalotų, sumuštų, suspardytų kačių, išspirtais dantimis, sulaužytais kaulais“, – baisisi moteris.
Iki šiol kraupu prisiminti išskirtinį atvejį, kai dvi suaugusios katės buvo rastos sugrūstos į kibirą, ant jų kūnų užpylus statybinio glaisto.
„Pagalvoji, kad taip su gyvūnais elgiasi tikrai nenormalūs žmonės. Tačiau jiems neabejotinai nenormali esu aš. Nenormali, nes rūpinuosi gyvūnais, kurie dažnai tampa žmonių žvėriškumo aukomis“, – sako panevėžietė.
Vaida yra žemaitė, gimusi Kelmėje ir svajojusi tapti interjero dizainere. O būti farmacininke ją paskatino mama. Pasak V. Zaleckienės, dirbdamas farmacijos srityje, kaip ir ėmęsis prižiūrėti kates, negali būti neatsakingas. Tad ir jos tiesioginis darbas, ir pamėgtoji veikla reikalauja ypatingo kruopštumo, atidos, atsakomybės. Po studijų Kaune Vaida dirbti atvyko į Panevėžį, dešimt metų ji vadovavo dabar jau uždarytai šiame mieste veikusiai vaistinei. Šiuo metu ji ir toliau dirba pagal specialybę, tik jau nebe vadovaujantį darbą.
Nors pati yra farmacininkė, V. Zaleckienė savo nuožiūra katėms niekuomet neduoda vaistų, gyvūnus gydo tik paskirtaisiais veterinarijos gydytojų.
„Iš tiesų ir mes, žmonės, ir katės dažnai sergame tomis pat ligomis, o ir vaistai mūsų dažnai tie patys, tik skiriami skirtingomis dozėmis“, – sako vaistininkė.
Ši gyvūnų prieglaudos savanorė itin stebisi ir net baisisi tais, kurie, augindami gyvūnus, jų negydo.
„Dažnai į prieglaudą patenka ne benamės, o žmonių augintos katės, sergančios daugybe ligų, dargi senokai lūžusiais kaulais. Žmonėms kažkodėl neatėjo į galvą padėti kenčiančiam gyvūnui“, – tokio žiaurumo nesuvokia V. Zaleckienė.
Kai į prieglaudą patenka sužalotos, labai sergančios katės ir kai jų nebepavyksta išgydyti, savanorė ir pati išgyvena nemažas kančias, jai tai būna liūdesio dienos. Tačiau linksma matyti sveikstančias kates, džiugu, kai atėję žmonės jas pasiima į savo namus.
„Iš atėjusių nesyk esu išgirdusi pasipiktinimo žodžius, kad katės prieglaudoje gyvena narvuose, kodėl nebėgioja laisvai“, – atkreipė dėmesį V. Zaleckienė.
Anot jos, narvai skirti ligotoms katėms. Tokios narvuose uždaromos, kad neplatintų ligų, neužkrėstų kitų murklių. Išgydytoms suteikiama laisvė. Į prieglaudos kiemą katės neišleidžiamos, tačiau jos turi dengtą terasą, išėjusios į ją, laiką leidžia gryname ore.
Kartą į prieglaudą patekusias pačias silpniausias ir ligočiausias kates Vaida parsivežė namo. Joms reikėjo ne kelių valandų, o ištisą parą teikiamos priežiūros. Per tą laiką, kol namuose gydė ir puoselėjo kates, taip prie jų prisirišo, kad nebesinorėjo skirtis. Tad katės taip ir liko jos šeimynykštėmis. Dėl jų pačių saugumo dabar gyvena name po stogu, į kiemą neišleidžiamos.
„Kiek sunkoka būna, kai tenka išvažiuoti ir reikia rasti, kas prižiūrėtų namuose likusius du šunis ir šešias kates“, – neslepia V. Zaleckienė.
Ji laiminga, kad tokį būrį keturkojų prižiūrėti imasi jų puikūs kaimynai.
Nors su vienomis katėmis gyvena, pas kitas važiuoja globoti, V. Zaleckienė teigia vienodai mylinti visas. Ne tik namų, bet ir prieglaudos kates ji vadina vardais, žino kiekvienos jų istoriją, ligas, gydymą, pomėgius. Vaida pabrėžia, kad kiekviena katė yra asmenybė: turi savitą charakterį, elgseną, netgi laikyseną. Anot jos, piktokos, žmonių neprisileidžiančios, dargi juos žeidžiančios yra tos katės, kurios gyveno nemylimos, galbūt netgi mušamos ir žalojamos, kurios privalėjo kovoti už būvį. Nėra meilios, glostomos nesileidžia, šnypščia ir rodo nagus įgąsdintos, išnervintos katės.
Pati Vaida džiaugiasi su tokiomis anksčiau ar vėliau susidraugaujanti, kantrybe, švelnumu ir meile pelnanti jų palankumą.
Kačių globa V. Zaleckienei tapo gyvenimo būdu. Tad renkantis tarp atostogų prie jūros ir savanorystės prieglaudoje paprastai nugali pastarasis užsiėmimas.
„Žinau, kad ilgesniam laikui išvažiavusi, nerimausiu, gal ligotos katės dar labiau įsisirgo, gal sveikstančios nepasveiko, man rūpės, ar jos turi apetitą, ir visi kiti dalykai“, – atsidūsta V. Zaleckienė.
Iš tiesų, anot jos, rūpeinimasis katėmis yra ir didžiulis stresas, baimė dėl jas kamuojančių ligų, o ir apskritai dėl gerovės.
„Jei kas norite sulieknėti, kviečiu ateiti į gyvūnų prieglaudą pasavanoriauti. Dailumą nuo įtampos dėl to, kad katėms būtų gerai, garantuoju“, – sako ši itin daili moteris.
Ji neslepia, kad prieš pradėdama savanoriškai darbuotis prieglaudoje atrodė irgi kitaip. Puikias linijas lėmė ir meilė katėms, nenuilstamas rūpinimasis jomis.
Didžiulį stresą V. Zaleckienė sako patirianti ir tuomet, kai tenka bendrauti su žmonėmis, į prieglaudą atnešančiais palikti kates. Ji sunkiai ištveria aiškinimus, kodėl kačių jiems nebereikia.
„Pats dažniausias paaiškinimas, kad atiduodame katę, nes rytoj išskrendame į užsienį“, – sako savanorė.
Ir prasitaria, kad tokiomis pasakomis niekada nėra patikėjusi. Dar tenka išgirsti, kad katės nereikia, nes ji šlapinasi kur pakliuvo ir teršia namus. Paklausti, ką apie tai sako veterinarai, katę atiduodantieji prisipažįsta, kad gyvūno daktarams nerodę.
„Dar girdėjau ir tokių paaiškinimų, jog katę atiduoda, nes nesutapo jos ir dukrelės biolaukai“, – apstulbusi Vaida.
Savanorė guodžiasi nors tuo, kad žmonės kates atneša į prieglaudą, ateina ir patys. Jai ypač skaudu dėl tų gyvūnų, kuriuos tiesiog paleidžia prie prieglaudos vartų.
„Buvo už prieglaudos tvoros dėžėje palikę mažyčius kačiukus, kurių dalį apėdė lapė“, – itin skaudų atvejį mena V. Zaleckienė.
Kačių globėja turi ir kitokių jai įdomių užsiėmimų. Vienas tokių – tortų gaminimas. Be to, Vaida dar ir mezga, neria, skaito, netgi gamina žaislus. Pernai prigaminusi kalėdinių žaisliukų, juos pardavinėjo, o gautus pinigus skyrė Kaimiškio gyvūnų prieglaudai. Šiemet, sako, irgi jau pradėjusi gaminti žaislus, tikisi, kad jie bus paklausūs ir taip papilnės prieglaudos iždas.
Paklausta, ar įsivaizduoja tokį gyvenimą, kad Panevėžyje, o gal ir visoje Lietuvoje gyvūnų prieglaudos taptų nebereikalingos, V. Zaleckienė svarsto, jog tai nėra neįmanoma. Pasak jos, tuomet visi turėtume pasirūpinti, kad gyvūnai, tarp jų laukinukės katės, būtų sterilizuojamos ir nebegalėtų daugintis. Ir imantieji į namus kates tą daryti turėtų itin atsakingai, įvertinę savo pačių savybes, finansines, sveikatos bei kitas galimybes. Nes turėti gyvūną – nemažas rūpestis, nors jis ir teikia džiaugsmą.
