Neišsemiami etninės kultūros aruodai

Neišsemiami etninės kultūros aruodai

Niekas taip nesuvienija kraštiečių kaip bendra kūrybinė veikla, praeities prisiminimai ir išsaugotos kultūros tradicijos.

Skambi daina, stebuklinė pasaka, moliniame dubenyje garuojantys virtiniai, margos juostos, armonikos melodija, žolelių arbata – visa tai ir, žinoma, dar daugiau, yra etninio paveldo dovanos.

Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė tikina, kad etninė kultūra – didžiulė vertybė, leidžianti prisiliesti prie pačių įvairiausių gyvenimo pusių.

Todėl užsiėmimams temų centre veikiančiai neformaliojo švietimo grupei „Esu etno“ toli ieškoti nereikia. Apranga, šukuosena, mityba, papročiai, elgesio taisyklės, dainos, muzika, tautodailė ir daugelis kitų kasdienių ar ne visai įprastų dalykų puikiai tinka „Esu etno“ veiklai.

Grupę lankančių dešimties–šešiolikos metų upytiečių patirtis, žinios ir net suvokimas ateityje, neabejotinai, gerokai skirsis nuo tokiuose užsiėmimuose nedalyvavusių bendraamžių.

Tradicinių amatų centre esančiomis staklėmis audžiamos spalvingos lietuviškos juostos.

Tradicinių amatų centre esančiomis staklėmis audžiamos spalvingos lietuviškos juostos.

Kaip sako būrelio vadovė A. Sidorovienė, šis projektas siekia kelių tikslų – organizuoti vaikams laisvalaikio užimtumą etninės kultūros pagrindu, perduoti tradicijas, ugdyti kūrybiškumą, išmokyti senųjų amatų. Vaikų įgytos žinios ateityje galės būti pritaikytos praktikoje, taigi kai kam jos galbūt taps pragyvenimo šaltiniu.

Daug dalykų apima grupės veikla – lankytojai skatinami domėtis krašto istorija, per kūrybinius užsiėmimus vaikai stebi gamtos grožį, mokosi jį vertinti ir tausoti.

„Džiaugiuosi, kad kelias į vaikų širdis eina per etnokultūrą“, – sako Tradicinių amatų centrui vadovaujanti moteris.

Be edukacinių programų ciklo, domimasi šeimos ir giminės tradicijomis, kalendorinėmis šventėmis ir papročiais, apeigomis, elgesio taisyklėmis ir kt.

„Ne vienas užsiėmimas buvo skirtas stalo kultūrai. Dabar dauguma įpratę valgyti kas sau. Kas pirmas pareina, tas ir pavalgo. Labai retai susėdama prie bendro pietų ar vakarienės stalo. Vaikai lyg ir nebesugeba tinkamai elgtis. Tad drauge mokomės, kad pirmiausia turi susėsti vyresni žmonės, kad nė vienas neturėtų pradėti valgyti, kol nesusės visi ir vyriausias nepasiūlys. Taip pat aiškinama, kad užsukusiesiems į svečius reikėtų pasiūlyti pasivaišinti“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Ji sako, kad ne vienas užsiėmimas buvo skirtas drabužių, avalynės, papuošalų temoms, kalbėta apie švarą, higieną, namų tvarkymą, nepamirštos ir šukuosenos. Ir visa tai siejama su senosiomis, iš amžių glūdumos atėjusiomis tradicijomis.

Vaikams būna įdomu. Kol mergaitės šukuojasi, pinasi kasas, berniukai gali jiems įdomesnės veiklos imtis – pavyzdžiui, mokytis inkilus daryti.

Jauni grupės dalyviai gilinasi ir į senųjų lietuviškų patiekalų gamybos paslaptis.

Ypač visiems patiko tradiciniai virtiniai su varške ir mėtomis, ne vieną dešimtį jų drauge suraitė. O dabar net ketinama tų virtinių gamybai paveldo sertifikatą išsiimti.

Po šiaudiniu stogu

„Sekundė“ savo skaitytojus jau ne kartą buvo pakvietusi į Upytės tradicinių amatų centrą. Ir tada, kai prieš keletą metų centro pastatas – iš molio ir šiaudų – dar tik buvo statomas, ir vėliau, kai čia prasidėjusi aktyvi veikla subūrė upytiečius ir aplinkinių kaimų gyventojus.

Dabar tos veiklos rezultatai dar matomesni – vis daugiau kraštiečių randa kelią į Tradicinių amatų centro organizuojamus renginius, užsiėmimus, pamokas.

Pats centro pastatas traukia akis iš tolo – pagal aukštaitišką modelį buvusioje Upytės dvarvietėje tarp senų medžių pastatytas namas išsiskiria iš kitų. Statinys ekologiškas – sienos iš šiaudų ir molio, stogas – iš rugių šiaudų.

Viduje verda kasdienė veikla – vyksta keramikos, juostų audimo, muzikos, dainų pamokos, švenčiamos įvairios šventės, rengiami turgeliai, nuolat atvažiuoja svečiai, edukacinių programų dalyviai.

Ypač svarbu, kad prisiliesti prie etninės kultūros vertybių turi galimybę ir patys jauniausi krašto gyventojai.

Amatų centre galima susipažinti su įvairiomis keramikos technologijomis.

Kieme stovi ir raugo keramikai, ir juodajai keramikai degti skirtos krosnys.

Išdegti dirbiniai merkiami į duonos arba burokėlių raugą ir būna nepaprastai gražūs, spalvingi.

„Reikia savomis akimis pamatyti šį procesą, tada įsitikini, koks jis įdomus“, – aiškina A. Sidorovienė.

Karštas gaminys replėmis išimamas iš krosnies ir panardinamas į raugą. Gaminio spalva priklauso nuo raugo rūšies ir rūgštingumo, molio sandaros, temperatūros, merkimo technikos ir laiko, tačiau niekada neįmanoma išgauti dviejų vienodų raštų.

O juodoji keramika – pats seniausias molio degimo būdas. Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, išsaugojusi šį amatą.

Paprastas molis dirbant šia technika virsta į metalinį panašiu kūriniu. Šia technologija pagaminti indai tinka ir maistui gaminti, ir jam laikyti – taip apdirbtas molis nebijo aukštos temperatūros. Be to, juodoji keramika laikoma ekologiška, juk nenaudojami dažai, glazūra.

Vienas gražus juodosios keramikos kūrinys, sukurtas meistro Audriaus Goko, puošia ir Tradicinių amatų centro kiemą.

Į regioninį konkursą

Antradienį Upytės amatų centre įspūdingai buvo švęstos Užgavėnės. Su gausybe persirengėlių, dainomis, šokiais, blynais, kaukėmis, žiemos iš kiemo varymu, Morės deginimu ir kitais papročiais.

Tokios šventės dar labiau stiprina bendruomenę, vienija žmones.

Pamačiusi, kokio didelio susidomėjimo sulaukė ši šventė, A. Sidorovienė sako jau norinti pradėti kurti kitų metų Užgavėnių scenarijų. Kad būtų kuo linksmiau, išradingiau, svariau – juk Užgavėnes prikvietė į centrą net ir tuos, kurie niekada čia nesilankė, jo veikla nesidomėjo.

„Džiaugiuosi, kad kelias į vaikų širdis eina per etnokultūrą“.

A. Sidorovienė

Beje, tą pačią dieną, kai šurmuliavo Užgavėnės, Tradicinių amatų centre vyko dar vienas renginys – Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ rajoninės parodos uždarymas ir geriausių darbų rinkimas į regioninę parodą.

O po regioninės parodos bus dar viena atranka ir darbai keliaus į respublikinę parodą, kurioje bus išrinkti patys geriausieji šalyje.

A. Sidorovienė sako, kad „Sidabro vainikėliai“ teikiami patiems gabiausiems moksleiviams, savo rankomis kuriantiems tautodailės darbus.

Praėjusiais metais Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ apdovanojimai vyko Trakuose.

Geriausiais jaunaisiais meistrais pripažinti ir „Sidabro vainikėliais“ buvo apdovanoti šeši mokiniai, kūrę pagal liaudišką paveldą, savo regiono savitumą, sėkmingai interpretavę bei suderinę tradicijas ir šiuolaikinę pasaulėžiūrą.

Varžėsi įvairių žanrų atstovai – skulptoriai, taikomųjų medžio dirbinių meistrai, karpytojai, sodų ir verbų rišėjai, megztų, austų, siuvinėtų, veltų darbelių autoriai, keramikai.

Tarp keramikų žiestine, glazūruota puodynėlių kolekcija išsiskyrė Upytės tradicinių amatų centro auklėtinis Evaldas Mikelionis – keturiolikmetis buvo vienas iš šešių „Sidabro vainikėlio“ laimėtojų.

Šiemet regioninei parodai buvo atrinktos upytietės Akvilės Maženytės austos juostos, Luko Veckos žiestos puodynės, liūdynietės Kornelijos Židonytės karpinys „Gyvybės medis“, Ramunės Roščenkovaitės iš Tiltagalių augalų kompozicijos bei originalus muzikos instrumentas – ragas, dvylikamečio smilgiečio Haiko Šarlio Levero pagamintas iš beržo tošies.

Prie kruopštaus darbo

Tradicinių amatų centro direktorė A. Sidorovienė sako, kad sudominti vaikus tautodaile nėra lengva užduotis. Užsiėmimai reikalauja kruopštumo, susikaupimo, laiko – nuo kompiuterių ir mobiliųjų tenka atitrūkti ilgam.

Upytės tradicinių amatų centras įsikūręs ekologiškame, iš molio ir šiaudų pastatytame name.

Upytės tradicinių amatų centras įsikūręs ekologiškame, iš molio ir šiaudų pastatytame name.

„Aš lenkiu galvą prieš mokytojus, sugebančius sudominti, įkvėpti meilės kūrybai, paskatinti ilgas valandas praleisti prie kruopštaus darbo. Kartais rezultato greitai nepamatysi, pavyzdžiui, jeigu audi juostas – tenka ilgai sėdėti. Vis dėlto yra vaikų – nors ir nedaug, – visa galva neriančių į tautodailės pasaulį“, – džiaugiasi vadovė.

Tradicinių amatų centre vyksta ir edukaciniai užsiėmimai – trumpos pamokos, susitikimai su amato mokytojais, bandoma prisiliesti prie pasirinktos meno srities. Į užsiėmimus grupės atvyksta ne tik iš Panevėžio ar iš kitų artimesnių miestų. Dažni svečiai yra vilniečiai ir kauniečiai, jie mielai dalyvauja pamokose.

Vienas iš populiaresnių edukacinių užsiėmimų – „Molio draugystė“, kai supažindinama su puodžiaus amatu. Užsiėmimus veda Romas Galiauskas.

Išklausę pasakojimų, žmones sužino apie molio galimybes, patys bando kurti.

Edukacinių programų vedėjas R. Galiauskas pažymi, kad čia atsipalaiduoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Dar yra edukacinė programa „Audimo raštų kalba“. Joje pamokas veda tautodailininkė Irena Ona Vilienė.

Per metus įvairiose programose dalyvauja apie tris tūkstančius žmonių, visi jie gauna bent po trumpą tautodailės pamoką, susipažįsta nors su maža dalele turtingo paveldo palikimo.

Su muzika ir daina

Ketvirtadieniais į Tradicinių amatų centrą renkasi suaugę muzikos mylėtojai. Tradicinio muzikavimo puoselėtojo, muzikanto Stanislovo Sargauto vedami užsiėmimai sutraukia ir tuos, kurie nori išmokti groti kokiu nors instrumentu, ir tuos, kurie jau moka groti ir nori pasibūti, pasilinksminti bendraminčių būryje, ir tuos, kuriems maga padainuoti ar tiesiog muzikos pasiklausyti.

A. Sidorovienė sako, kad tarp tokių užsiėmimų lankytojų yra Krekenavos klebonas Gediminas Jankūnas. Muzikalus, balsingas, akordeonu grojantis dvasininkas dabar mokosi griežti armonika.

Pats užsiėmimų vadovas – ir armoniką, ir smuiką valdantis muzikantas, įdomus pasakotojas, pats dalyvaujantis folklorinio ansamblio veikloje.

Tradicinių amatų centro užsiėmimuose dalyvaujantys žmonės mokosi, kuria, o savo darbus pateikia parodose, pasiūlo jų įsigyti turgelyje.

Toks amatų turgelis, kieme įrengus stalus su stogeliais, yra pačiame Tradicinių amatų centre.

Praėjusiais metais pavasariniame renginyje „Turgus prieš Velykas“ dalyvavo krepšių pynėjai, medžio drožėjai, siuvėjai, keramikai, bitininkai, duonos kepėjai, sūrių, saldumynų gamintojai ir daugybė kitų Panevėžio regiono amatininkų.

Dvaro arbatinėje buvo galima sušilti, vaišintis žolynų arbata, naminiais kepiniais.

Tautodailininkė I. O. Vilienė kvietė mokytis Vilniaus krašto verbų rišimo, norintiesiems pažinti margučių magiją buvo parengta programa „Margučių raštų kalba“.

Šiemet pavasarinis amatų turgelis vyks balandžio 2 dieną. A. Sidorovienė sako, kad visi kūrėjai turgelyje laukiami su savo dirbiniais. Už dalyvavimą mokestis neimamas, tik reikėtų iš anksto pranešti.

Vykstant renginiui bus kuriama ir raugo degimo krosnis, dalyviai galės stebėti unikalų molio kūrinių gimimo procesą.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų