-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Būtent jų – seserų Glemžaičių – prieš šimtmetį pradėta kaupti tautinių drabužių kolekcija išliko iki šiol ir yra iškalbinga praeities gyvenimo liudytoja.
Gimtoji kalba, dainos, sakmės, papročiai, tradicijos – tai vis unikalūs kiekvienos tautos tapatybės ženklai.
Prie jų neabejotinai prisideda ir tautai būdinga apranga – tautiniai drabužiai.
Kadaise lietuvė vilkdavosi baltus marškinius siuvinėtais raštais pamarginta apykakle ar
rankovėmis, juodą, gelsvą ar margą liemenę, segėdavo languotą ar dryžuotą vilnos ar pusvilnės sijoną, rišdavosi baltą, juodą, spalvotą ar pamargintą prijuostę.
Tačiau medžiagos, audiniai neilgaamžiai – sudrisko, sudūlėjo, sudilo senieji drabužiai ir jų, tikrųjų, jau niekas nebepamatys.
Nebent tik piešiniuose, paveiksluose ar kur muziejų fonduose saugomus.
Vienas iš tokį senųjų drabužių lobyną saugančių yra Kupiškio etnografijos muziejus, besididžiuojantis visoje Lietuvoje žinoma seserų Glemžaičių surinkta tautinių kostiumų kolekcija.
„Kupiškio moterys garsėjo ne tik dainomis, bet ir spalvingais audiniais, drabužiais, margomis kraičių skryniomis. Anksti tėviškės kultūros savitumą supratusios seserys Glemžaitės ir pradėjo ne tik tautosaką užrašinėti, bet ir tekstilės dirbinius rinkti“, – pasakoja Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė.
1961 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje vyko kupiškėnų etnografinė paroda, kurioje buvo eksponuojamas ir seserų Glemžaičių rinkinys – apie 6 000 eksponatų. Dalis jų tapo pagrindu atkurti Kupiškio muziejų. R. ANIKANOVO nuotr.
Kas gi buvo tos savo krašto palikimą puoselėjusios ir visuotinę pagarbą pelniusios seserys?
Vyriausioji jų – Stefanija Glemžaitė (1885–1974) – akušerė, taip pat žinoma kraštotyrininkė, sutartinių atlikėja.
Visą gyvenimą ji rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką, dainas, liaudies medicinos papročius. Kartu su jauniausia seserimi Elvyra Glemžaite-Dulaitiene (1893–1958), pedagoge, etnografe ir taip pat kraštotyrininke, surinko daug medžiagos, parašė straipsnių, nudirbo įvairių darbų.
Vidurinė sesuo Mikalina Glemžaitė (1891–1985) – garsi Lietuvos etnografė, pedagogė, kraštotyrininkė.
Tai ji sudarė etnografinį, tautosakinį rinkinį „Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka“, ji, greta tokių autoritetų, kaip Vydūnas, Vytautas Bičiūnas, Antanas Tamošaitis ir kiti, buvo lietuvių tautinių drabužių puoselėtoja bei kūrėja.
Tautinio kostiumo klausimams skirto leidinio įvade M. Glemžaitė rašė: ,,Juk tautinis rūbas turi būti toks tikra to žodžio prasme, bet nesukombinuotas kaip kam į galvą ateina, tik primetus jam ,,tautinio rūbo“ vardą.“
Kupiškyje gimusios visos trys seserys, nors ir gyvenusios įvairiose vietose, palaidotos savo gimtinėje.
1997 metais kraštotyrininkių seserų Glemžaičių kapas, esantis miesto kapinėse, bei išlikęs Glemžų šeimos namas Kupiškyje įtraukti į Kultūros vertybių registrą, o vėliau pripažinti valstybės saugoma kultūros vertybe.
R. ANIKANOVO nuotr.
Seserų surinkta gausi lietuviškų drabužių kolekcija – tarsi paminklas šioms darbščioms, gimtąjį kraštą mylėjusioms, jo paveldu besirūpinusioms moterims.
Tiesa, kaip sako muziejaus direktorės pavaduotoja, vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė, unikalią kolekciją sudaro ne sukomplektuoti tautiniai kostiumai, o tik atskiros jų detalės, surinktos įvairiais laikais ir iš įvairių vietų – sijonai, liemenės, juostos, karūnos ir pan.
Kaip pačius įdomiausius, unikaliausius eksponatus G. Zuozienė pamini nuo XIX amžiaus iki šių laikų išsaugotą liemenę, šienapjūtės marškinius, seną šilkinį karūnos kaspiną.
„Tiesą sakant, nuo to kaspino ir prasidėjo visa kolekcija, jis buvo pirmasis eksponatas“, – pasakoja direktorės pavaduotoja.
Muziejui 1962 metais perimant seserų surinktą kolekciją, visi jos eksponatai buvo surašyti į inventoriaus knygas. Taip išsaugoti duomenys apie drabužių medžiagas, sukirpimą, spalvas, dėvėjimo laikotarpį ir vietovę, jų buvusias savininkes.
Todėl informacijos apie marškinius, sijonus, prijuostes, liemenes, juostas, švarkelius-nažutkėles, įvairias galvos dangas, papuošalus, vieną kitą vyrišką drabužį dabar turima nemažai.
Štai užrašyta, kad per vidurį susiūtas šilkinis kaspinas –„kasnykas“, kurio baltas dugnas išmargintas gėlių puokštelėmis, gautas iš Vėžionių kaimo gyventojos Onos Vogulaitės motinos ir buvo nešiotas apie 1865 metus.
Iš Plundakų kaime gyvenusio K. Aleknos gauti jo senelio apie 1845 metus dėvėti perkeliu puošti drobiniai vestuviniai marškiniai, iš Byčių kaime gyvenusio Jono Plačenio – jo motinos apie 1860 metus austa vilnonė žalių ir vyšninių siūlų juosta puriais kutais ir kt.
Vienas iš seniausių muziejuje esančių drabužių – 1928 metais seserų iš Juodžiūnų kaimo gyventojos A. Poškienės gauti apie 1840 metus šios motinos austi šienapjūtei skirti marškiniai.
Visi šie eksponatai – XIX a. ir XX a. pirmosios pusės kultūros paveldas.
Elvyra Glemžaitė-Dulaitienė, 1948-ieji. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS nuotr.
Drabužių kolekciją seserys Glemžaitės pradėjo kaupti matydamos ir suprasdamos, kaip negrįžtamai nyksta praeities paveldas.
Pagrindinę drabužių kolekcijos sudarymo iniciatore būtų galima laikyti Stefaniją, turėjusią didelį potraukį prie kraštotyros.
Pirmieji eksponatai surinkti dar 1919 metais, kai S. Glemžaitė, pavasarį grįžusi iš Sankt Peterburgo, pradėjo dirbti akušere Kupiškyje.
Gilinantis į seserų nuveiktą darbą, aišku, jog jų kolekcionavimo pradžia reikėtų laikyti ankstesnius metus nei atneštas pirmasis eksponatas.
„Mikalinos Glemžaitės įtaka lietuvių tautinio kostiumo formavimuisi vis dar nėra išsamiau aptarta.“
A. Jonušytė
„Moteriškų drabužių kolekcijos pradžios galima ieškoti ir gimtuosiuose seserų Glemžaičių namuose. Daug informacijos apie senovinius drabužius jos galėjo gauti iš savo motinos“, – sako Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė A. Jonušytė.
Šalia Kupiškio esančiame Paketurių kaime 1858 metais gimusi seserų motina Ona Glemžienė (Simonavičiūtė) pati labai domėjosi senove, lietuvių, kupiškėnų papročiais ir su bendraminčiais buvo įkūrusi veiklų senovės papročių mylėtojų būrelį .
„Iš jaunų dienų Stefanija, Mikalina, Elvyra klausėsi tėvų namuose skambėdavusių dainų. Pavakariais susirinkę namiškiai, motinos draugės, kaimynai dainuodavo. Kupiškėnai tuomet kalbėjo, kad nebuvo tokios dainos, kokios Ona Glemžienė nebūtų mokėjusi“, – pasakoja istorikė.
KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS nuotr.
Seserys kolekcionavo ne tik Kupiškio, Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos tautinius drabužius. Kauno turguje iš suvalkiečių ir dzūkių yra pirkusios puošnių, daugiausia lelijomis išgražintų prijuosčių.
O iš Kupiškio krašto į kolekciją keliavo marškiniai, sijonai, skarytės, juostos, apykaklės, karūnos, šalikai, pirštinės, apavas, mezginiai patalynei puošti, kepurės ir kt.
Be to, seserys ir pačios audė, siuvo.
Štai Stefanija 1930 metais, sekdama XIX amžiaus drabužių pavyzdžiu, išsiaudė raštuotą pilką pusvilnonę liemenę su skverneliais, papuošė ją blizgančiom sagomis ir šilkiniu pamušalu. Elvyra nusiaudė medžiagos su įvairiaspalviais dryžiais baltam dugne rauktam pusvilnoniam sijonui.
Apie 1920 metus ji pagal senovinį pavyzdį pasisiūdino juodos gėlėtos pirktinės medžiagos švarkelį-nažutkėlę ilgomis rankovėmis, kirptu liemeniu, puoštą baltais rankogaliais ir apykakle.
Seserys ne tik sekė senove, bet kūrė ir pačios, tradiciniams drabužiams naudodamos mažai įprastas medžiagas, ornamentus.
R. ANIKANOVO nuotr.
Peržvelgiant ilgą Mikalinos Glemžaitės nuveiktų darbų sąrašą, nesunku pastebėti, kad bene ryškiausi jos veiklos pėdsakai palikti tautinio kostiumo kūrimo ir populiarinimo darbe.
Būtent tautiniam kostiumui skirtos net trys jos knygos
„Tačiau M. Glemžaitės įtaka lietuvių tautinio kostiumo formavimuisi vis dar nėra išsamiau aptarta“, – mano A. Jonušytė.
Pati M. Glemžaitė rašė, kad tautiniais drabužiais susidomėjo dar 1911 metais, mokytojaudama Papilėje, tačiau rimčiau prie jų dirbti pradėjo tik gyvendama Kaune, nuo 1930 metų.
1939 metais išleista M. Glemžaitės knyga, ,,Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“, tapusi tikra patarėja to meto Lietuvos moterims, norėjusioms pasipuošti gražiais ir teisingais tautiniais drabužiais.
Knygos įvade M. Glemžaitė aiškino, koks turėtų būti ,,teisingas“ tautinis kostiumas, ir griežtai reikalavo, kad būtų išlaikomi regioniniai bruožai – kostiumas gali būti aukštaičių, žemaičių, klaipėdiečių ar suvalkiečių.
Kostiumai negali suvienodėti, nes, kaip teigė M. Glemžaitė, ,,ir kiekvienos apylinkės drabužiai yra labai įvairūs“.
Tautinės aprangos kūrėja atkreipia dėmesį ir savo knygos įvade net pajuodintu šriftu išskiria sakinį: ,,Būdingi tautiniai drabužiai turi būti daromi iš savo krašto medžiagos, savo darbo, savo tautos raštais puošti.“
Stefanija (sėdi), Elvyra (kairėje) ir Mikalina Glemžaitės Kaune. 1953 metai. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS nuotr.
Istorikė A. Jonušytė pasakoja, kad Kupiškio muziejus vienintelis toks Lietuvoje įkurtas Antrojo pasaulinio karo metais – 1943-iaisiais.
Tačiau jo atsiradimui mieste ruoštasi ir anksčiau, dar 1935 metais rugpjūčio mėnesį sudaryta komisija muziejui Kupiškyje steigti. Į jos sudėtį įėjo ir akušerė Stefanija Glemžaitė.
Sumanymą įgyvendinti sutrukdė lėšų stygius, tačiau kupiškėnų noras turėti savo muziejų nebuvo pamirštas.
1941 metais spalio 24 dieną į Kupiškio pradžios mokyklą vėl susirinko gausi šviesuolių grupė. Į naujos organizacinės komisijos sudėtį taip pat išrinkta S. Glemžaitė.
1943 metų pradžioje Kupiškio muziejus pagaliau įkurtas. Deja, neilgam.
Po karo, 1946 metais muziejaus veikla nutrūko, nes sovietinė valdžia patalpas atėmė ir pavertė jas grūdų sandėliu.
„Eksponatai tiesiog buvo išmesti į gatvę. Daug jų išgrobstyta. Tik dalį daiktų pavyko sukrauti į sandėlį, kitus priglaudė S. Glemžaitė, dalis perduota Panevėžio kraštotyros muziejui“, – pasakoja muziejininkė.
Kurį laiką pastangos atgauti patalpas baigdavosi nesėkme.
Svarbia paskata atkurti muziejų tapo 1961 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje surengta seserų Stefanijos, Elvyros ir Mikalinos Glemžaičių surinktos etnografinių eksponatų kolekcijos paroda.
Ji sulaukė didelio pasisekimo, o Kultūros ministerija tuomet įsigijo nemažai eksponatų, tapusių atkurto muziejaus rinkinių pagrindu.
M. Glemžaitė perdavė naujam muziejui ir kitus gausius kraštotyros rinkinius: 15 albumų su 2448 tekstilės pavyzdžiais, įvairią dokumentinę medžiagą.
Kadangi tekstilės dirbiniai neilgaamžiai ir išsaugoti senųjų drabužių nepavyksta, dabar apie juos daug gali papasakoti surinktos audinių, medžiagų skiautės.
O pats seniausias išlikęs – 1946 metais kartu su seserimi Stefanija M. Glemžaitės sudarytas „Kupiškio apylinkės kaimiečių drabužių, vilkėtų XIX a. II pusėje, medžiagų pavyzdžių albumas“.
