-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jas nuo pat pavasario be jokio atlygio dienos centrui ruošiantis į devintą dešimtį įžengęs panevėžietis Alfonsas Kukenys tik numoja ranka: „Turime gi padėti vieni kitiems.“ Dabar jis ruošia malkas iš geradarių dovanotos nusikelti trobos.
Kita šių namų savanorė, buvusi pareigūnė Regina Adomaitienė tvirtina, kad padėti tiems, kuriems pagalbos ypač reikia, pačiai ne tik malonumas, bet ir palaima.
„Visiems, kas nejaučia gyvenimo pilnatvės, siūlau įsitraukti į savanorišką veiklą. Ir pasitenkinimą, ir džiaugsmą garantuoju“, – smagiai kalba daug metų policijoje ištarnavusi moteris.
Dienos centro „Vilties sodas“ vadovė Rasa Remeikienė pasakoja, kad nemažai savanorių – jos draugai. Šie į pagalbą neįgaliesiems pakvietė savo bičiulius ar pažįstamus. Kuriant rajono neįgaliųjų dienos centrą žmonės prisidėjo ir darbu, ir dovanodami įvairių daiktų.
„Visiems, kas nejaučia gyvenimo pilnatvės, siūlau įsitraukti į savanorišką veiklą. Ir pasitenkinimą, ir džiaugsmą garantuoju.“
R. Adomaitienė
„Mes įsikūrę buvusios mokyklos pastate, jį juosia didžiulis keturių hektarų sklypas. Kiek pajėgiame, teritoriją bandome tvarkyti ir puoselėti, tačiau bėda, kad nėra žoliapjovės. Jei kas turi nereikalingą žoliapjovę ar vadinamąjį trimerį, ar šienavimo traktoriuką ir mums dovanotų, būtų neįkainojama įkurtuvių dovana“, – prasitaria R. Remeikienė.
„Vilties sodo“ darbuotojai turi nuotraukų, kaip atrodė prieš penkerius metus uždarytos Kurganavos mokyklos pastatas. O atrodė jis liūdnai. Laimė, statinys nebuvo tapęs vandalų taikiniu. Tačiau baltomis plastikinėmis lentelėmis iškaltos išorinės pastato sienos juodavo, tad savanoriai įnirtingai ėmėsi jas šveisti, kad vėl šviestų baltumu. Vos atidarius ūkinių pastatų duris, iš jų tiesiog virto tai, kas paprastai išvežama į sąvartynus.
Netoli Panevėžio, Kurganavoje, prieš penkerius metus uždarytos mokyklos pastate dabar dienas leidžia devyni sunkios negalios paliesti žmonės. P. Židonio nuotr.
„Rūšiavom, gabenom, utilizavom palikimą, o mūsų auksinių rankų savanoris A. Kukenys iš sandėliuose paliktų senų mokyklinių suolų bei spintų, jas deramai supjaustęs, sudėjo ūkinių pastatų grindis. Dabar tos grindys – kaip parketas, čia bet ką pasidėti švaru, saugu, sausa“, – džiaugėsi neįgaliųjų dienos centre savanoriaujanti Dalia Oniūnienė.
Ji čia atvyksta su 16-mete neįgalia anūke Serena, būsima „Vilties sodo“ lankytoja. Ši tėvų netekusi paauglė lanko Panevėžyje esantį neįgaliems vaikams skirtą abilitacinį centrą, tačiau močiutė teigia pamačiusi, kad gamtoje, ramybėje mergina jaučiasi geriau.
„Plušu ir aš centre. Va, šiandien krauname akmenis, jais grįsime kiemą“, – rodo D. Oniūnienė.
Dienos centro kolektyvas jai ypač dėkingas už apsėtą didžiulį daržą, augintas ir puoselėtas daržoves. O gėrybių priaugo sočiai. Be to, iš „Vilties sodą“ supančio miško ši moteris kasdien pareina su krepšiais grybų. Tad grybienė šiuose namuose – dažnas patiekalas, grybų atsargų jau pasirūpinta ir žiemai. Daržovių žiemai taip pat bus, vaistažolių – irgi.
Neįgaliųjų centre plušanti – akmenis tampanti, grybaujanti ir kitaip įstaigai padedanti savanorė D. Oniūnienė čia atvyksta su neįgalia anūke. P. Židonio nuotr.
Iš devynių „Vilties sodą“ lankančių neįgaliųjų šiuo metu jauniausias 20-metis Vidas, vyriausias – 47-erių Artūras. Čia jie suvežami iš įvairių rajono vietų – Ėriškių, Dembavos, Molainių, Velželio, o toliausias kaimas, iš kur tenka pasiimti neįgalųjį, – Linkaučiai. Kol visus juos surenka, autobusiukas kiekvienos darbo dienos rytą nuvažiuoja 150 kilometrų. Vakarais, po darbo, tą patį atstumą jis vėl įveikia. Su neįgaliaisiais visuomet važiuoja ir centro darbuotojas.
„Dauguma šių žmonių iki įkuriant mūsų centrą dienas leisdavo namuose. Užsibuvus namie, dabar kiekviena kelionė į centrą ir atgal jiems tampa kone švente“, – dėmesį atkreipė R. Remeikienė.
„Vilties sodas“ lankytojus priima tik dienomis, jame nenakvojama. Pasak šio centro vadovės, visi jie turėtų teisę būti apgyvendinti stacionariuose globos namuose, tačiau gyvena su tėvais, artimaisiais. O dienas leisdami centre, kuria rankdarbius, piešia, mankštinasi, drauge gamina valgį. Karštomis dienomis neįgalieji maudėsi geradarių dovanotame pripučiamame baseine, šokinėjo ant batuto, kuris – irgi dovana, suposi dovanotose sūpynėse. Šaldytuvai, skalbyklės, spintos, spintelės, sofos, virtuvės baldai, puikūs stalai – taip pat geradarių dovanos. Tarp artimiausių įstaigos planų – atnaujinti didžiulį šalia pastato esantį sodą.
„Jau spėjome įsitikinti, kad mūsų centro lankytojai norėtų čia būti ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais. Jų tėvai sako, kad ir atėjus savaitgaliams neįgalieji prašosi būti vežami čia“, – pasakojo R. Remeikienė.
