-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paklausta, su kokia šachmatų figūra galėtų palyginti savo charakterį, D. Staškevičiūtė svarsto, jog veikiausiai būtų pėstininkas. Jo ėjimai šachmatų lentoje yra vieni sudėtingiausių.
„Vien todėl, kad jis eina tik į priekį ir turi galimybę iš, atrodytų, nereikšmingos figūros tapti pačia vertingiausia“, – sako Darija.
Praėjusį mėnesį Lietuvos žaibo bei greitųjų šachmatų čempionate D. Staškevičiūtė tapo žaibo šachmatų Lietuvos čempione, nustebindama ne tik kitus, bet ir save.
Pasak D. Staškevičiūtės, žaibo ar greitųjų šachmatų turnyras – sėkmės reikalas, nes čia laiko dideliems apmąstymams prie lentos neužtenka. Belieka tik tikėtis, kad nepražiopsosi jokių figūrų.
„Vertindama, kaip šiame turnyre sekėsi praėjusiais metais, tikėjausi užimti bent prizinę vietą. Tikrai labai nustebau pamačiusi, jog turnyro lentelėje likau pirma. Nuotaika buvo tokia gera, kad jos neapkartino ir kitos dienos varžybų nesėkmės“, – šypsosi tituluota šachmatininkė.
Darija pasakoja, jog tik atsisėdus žaisti, ją visada apima jaudulys, bet pradėjus stumdyti figūras lentoje, lieka tik ji ir lenta su trisdešimt dviem figūromis.
Prieš varžybas šachmatininkė visuomet atlieka kvėpavimo ir proto lavinimo pratimą saulės ratu. Jis padeda nusiraminti ir paleisti mintis.
Pirmąjį bronzos medalį D. Staškevičiūtė laimėjo būdama devynerių.
Į šachmatus galima žiūrėti labai įvairiai – tai ir sportas, ir menas, ir mokslas viename. D. Staškevičiūtei šachmatai tiesiog yra jos gyvenimo dalis. Aštuoniolikmetė panevėžietė jau nuo mažų dienų skina medalius šachmatų sporte. Ji yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų čempionatų, įvairiausių Lietuvos žaibo, greitųjų, klasikinių turnyrų prizininkė. Vos keturiolikos, būdama jauniausia čempionato dalyvė, mergina Kaune vykusiame 2018 metų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų šachmatų čempionate laimėjo pirmąją vietą, o kartu ir čempionės titulą. Jau tada jai priklausė kelialapis į pasaulio moterų šachmatų čempionatą, tačiau Darija pergalių nusprendė siekti pasaulio jaunimo pirmenybėse. Prieš jos talentą neatsilaiko ir dažnas šachmatininkas vyras.
Šachmatai – viena iš nedaugelio sporto šakų, kur kaip lygūs varžovai gali kovoti negalią turintys ir jos neturintys žaidėjai. D. Staškevičiūtės manymu, jos regėjimo negalia yra neutrali ir neturi jokios įtakos žaidimui. Jei ką pražiopso šachmatų lentoje, kaltina tik save ir savo skubėjimą, neatidumą, bet ne patį regėjimą.
„Neregintys žmonės eina per gyvenimą jį įsivaizduodami ir jusdami. Ne išimtis – ir šachmatai“, – sako šachmatų sporto asė.
Aklųjų šachmatų lentos yra su specialiomis skylutėmis, o figūros – su į skylutes tinkančiais pagaliukais, kad liečiant figūras jos nenuvirstų. Tai yra vienintelė pagalba akliesiems šachmatininkams. Tačiau patyrę šachmatų virtuozai visą partiją paprastai jau regi galvoje.
„Nematantys žaidėjai žaidžia įsivaizduodami ne tik esamą, bet ir būsimas figūrų padėtis po atliktų ėjimų. Mano manymu, toks žaidimas reikalauja dar didesnio susikaupimo ir kantrybės“, – svarsto Darija.
Šiuolaikiniame pasaulyje nuolat kažkur skubama, lekiama. Daugeliui sporto šakų tai tinka, nes jose ir akcentuojamas greitis. Tačiau, anot Darijos, net ir tokiame sugreitėjusiame pasaulyje šachmatai dar turi savąją vietą.
„Šachmatai yra universalūs – jie gali prisitaikyti. Jiems laiko kiekvienas atrastų“, – mano pašnekovė.
Draugystę su šachmatais D. Staškevičiūtė užmezgė dar antroje klasėje, nesulaukusi nė aštuonerių. Su šia sporto šaka ją supažindino tėtis. Darija juokiasi prisiminusi, jog šachmatai ją taip sudomino, jog gerą mėnesį prieš pradėdama lankyti treniruotes, vis primindavo tėčiui ją ten nuvesti.
„Dėl akių negalios nėra daug sporto šakų, kuriomis galėčiau užsiimti. Tėtis pamanė, kad šachmatai man puikiai tiktų ir patiktų. Ir, žinoma, jis neklydo, jie tikrai mane įtraukė“, – sako šachmatų virtuozė.
D. Staškevičiūtė jau ir nepamena, kuo šachmatai ją, dar vaiką, taip sužavėjo. Spėja, jog dėl pačio žaidimo subtilybių ir savotiško azarto.
Darija prisimena, jog pirmieji jos kartai prie šachmatų lentos tebuvo treniruotės, gilesnis susipažinimas su figūromis ir supratimas, ką jos apskritai veikia lentoje.
„Ko gero, vienas įsimintinesnių prisiminimų būtų mano pirmosios varžybos. Aš tada viską, ką galėjau, pralošiau, o mamai teko guosti sakant, kad bus dar tų pergalių, – juokiasi šachmatininkė. – Bet tai ir buvo paskata visko nemesti ir bandyti žaisti toliau.“
Pirmąjį bronzos medalį D. Staškevičiūtė laimėjo būdama devynerių. Visgi ryškiausias jos prisiminimas ne iš šių medaliu nuspalvintų, bet pralaimėtų varžybų Palangoje.
„Pamenu, laiko kontrolė buvo pusantros valandos plius trisdešimt sekundžių už ėjimą, o aš pralošiau per kokias septynias minutes. Ir dar taip kvailai! Atrodė, kad paimu figūrą už dyką, o pati gavau vaikišką matą. Nežinau, kodėl man įstrigo būtent šis momentas. Gal dėl išlietų ašarų, o gal dėl gėdos jausmo ar tėčio pabarimų“, – svarsto Darija.
Šachmatuose, kaip ir kiekviename žaidime, yra ne vien tik pergalės. Tačiau ji nemano, jog sporte galima išmokti gražiai ir garbingai pralaimėti.
„Tiesiog tikiu, kad ateina suvokimas, jog galiausiai tai yra tik žaidimas, o žaidime pralaimėjimai – neišvengiami“, – sako šachmatininkė.
Sakoma, jog tikras šachmatininkas numato net kelis ėjimus į priekį. Pasak D. Staškevičiūtės, gyvenime tai tampa ne gebėjimu numatyti, o apmąstyti.
Šachmatai ne veltui vadinami intelektualų sportu. Perprasti šio sudėtingo žaidimo subtilybes pavyksta anaiptol ne visiems. O ir pati čempionė tikina jų iki galo neperpratusi ir abejoja, ar tai apskritai įmanoma.
„Yra kur tobulėti ir labai daug ko išmokti. Ką moku ir žinau, įgijau tik dėl treniruočių ir trenerių dėka“, – teigia Darija.
Sakoma, jog tikras šachmatininkas numato net kelis ėjimus į priekį. Pasak D. Staškevičiūtės, gyvenime tai tampa ne gebėjimu numatyti, o apmąstyti.
„Dažniausiai sprendimų ar minčių apgalvojimas tampa natūraliu dalyku. Dėl to dingsta impulsyvumas. Tokia savybė ypač naudinga“, – sako sportininkė.
Stebint iš šalies, šachmatininkai daugeliui atrodo kaip itin rimtos, labai santūrios asmenybės. Tačiau, anot D. Staškevičiūtės, toks įvaizdis gana klaidingas.
„Žaidžiant būtinas susikaupimas ir koncentracija, tad suprantu, kodėl taip gali atrodyti. Tačiau tikrai ne visi tokie rimti ir susikaupę. Drįsčiau teigti, kad dauguma šachmatininkų, su kuriais man teko bendrauti, linksmi, atsipalaidavę žmonės, į gyvenimą nežiūrintys per daug rimtai. Norėčiau tikėti, kad tarp jų patenku ir aš“, – šypsosi gabioji šachmatininkė.
Geras šachmatininkas, D. Staškevičiūtės manymu, turėtų pasižymėti darbštumu ir noru tobulėti, turėti ambicijų, užsidegimą ir, žinoma, norą žaisti. O jį labai lengva prarasti, kai intensyvios treniruotės atima kone visą laisvą laiką.
Įprastą dieną Darija pradeda mokyklos suole, gerokai po pietų jau skuba į treniruotę. Po jos dar laukia krūva namų darbų. Šie metai jai paskutiniai mokykloje ir norisi kuo geriau pasiruošti laukiantiems egzaminams.
„Anksčiau laiko treniruotėms skirdavau daugiau. Aišku, ir galimybių buvo daugiau. Prieš metus į treniruotes eidavau keturis kartus per savaitę po pusantros valandos. Tada mieste vykdavo kassavaitinės varžybos – vienas ratas į savaitę ir klasikinės varžybos, kur laiko kontrolė pusantros valandos ir 30 sekundžių už ėjimą. Tai, aišku, be kitų vykstančių varžybų“, – pasakoja šachmatininkė.
D. Staškevičiūtė džiaugiasi: šachmatų sportas padėjo išmokti savarankiškumo, kantrybės, atsakomybės, laiko planavimo ar paprasčiausių buities elementų, kai varžybos vyksta kituose miestuose.
Jeigu nebūna mokykloje ar nekuria strategijų prie šachmatų lentos, D. Staškevičiūtė laiką leidžia su draugais ir šeima, į rankas ima knygą ar išbando naujus, kartais netgi ekstremalius, dalykus.
