-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar mūsų kraštietė – unikalia kultūra garsėjančiame Paryžiuje, Prancūzijoje, gyvenanti nepriklausoma menotyrininkė, meno renginių kuratorė ir meno investicijų konsultantė. Tikinanti, kad ir kur būtų, širdyje visada išliks tikra panevėžietė.
Julijai visuomet buvo sudėtinga gyvenime dėliotis prioritetus. Sako, niekada nebuvo iš tų kruopščių ir racionalių žmonių, kurie viskam turi užrašų knygeles, skrupulingai sudėliotas aiškias dienotvarkes ir geba kategorizuoti veiklas pagal svarbą.
„Mano gyvenimas – nuolatinis laviravimas tarp minimalizmo ir ekspresionizmo, – gūžteli J. Dailidėnaitė-Palmeirao. – Kai buvau jauna, prisipažinsiu, išgyvenau, kad negaliu išskirti vieno mėgstamo dailininko, kompozitoriaus, spalvos, miesto, maisto, architektūros stiliaus, kai tuo metu mano bendraklasiai, bendrakursiai, kolegos galėjo.“
Bet merginai pakako žinoti, jog svarbiausia gyvenime visada buvo ir bus šeima. O kitus dalykus – daugybę jų – Julija mėgo pačius įvairiausius ir kartais kardinaliai skirtingus.
„Kad ir kur būčiau, kad ir su kokiais sudėtingais iššūkiais kartais tenka susidurti, ir visai nesvarbu, ar turiu daug, ar mažai, šiandien aš tiesiog mėgaujuosi gyvenimu“, – sako J. Dailidėnaitė-Palmeirao.
Šiandien J. Dailidėnaitė-Palmeirao labai džiaugiasi tuo, jog niekada taip ir nepavyko savęs įstatyti į kokius nors rėmus. Tai suteikė platesnį meno, literatūros, muzikos, gyvenimo lauko išmanymą ir malonumą mėgautis jo įvairumu.
„Kad ir kur būčiau, kad ir su kokiais sudėtingais iššūkiais kartais tenka susidurti, ir visai nesvarbu, ar turiu daug, ar mažai, šiandien aš tiesiog mėgaujuosi gyvenimu“, – plačiai šypsosi Julija.
Menas ir kūrybiškumas buvusiai panevėžietei yra tapę gyvenimo būdu. Kitaip gyventi J. Dailidėnaitė-Palmeirao tiesiog nemoka ir, svarsto, jog turbūt nesugebėtų – nei savęs realizuoti, nei būti laiminga.
Nepriklausoma menotyrininkė, meno kuratorė ir patarėja, meno renginių organizatorė, meno investicijų konsultantė – J. Dailidėnaitės veiklos šiandien sunkiai suskaičiuojamos, tačiau glaudžiai persipinančios viena su kita.
Menotyrininkai, meno kuratoriai ir meno konsultantai yra mediatoriai, tarpininkai tarp meno kūrinio ir žiūrovo, tarp menininko ir pirkėjo. Tai, anot Julijos, itin dinamiška sritis, tad nusakyti, kaip atrodo viena jos darbo diena, tiesiog neįmanoma.
„Kūrybinio proceso metu – organizuojant parodą, meno renginį, edukacines ekskursijas, susitikimus su meno kolekcininkais – darbai vyksta be jokių nustatytų valandų ištisomis savaitėmis, dieną ir naktį“, – sako pašnekovė.
Po intensyvių etapų būna ir ramesnių.
„Bet tada į galvą šauna dar kokios nors naujos idėjos ir vėl įšoku į voverės ratą“, – juokiasi J. Dailidėnaitė-Palmeirao.
Užaugusi tapytojų šeimoje, Lidijos ir Jono Dailidėnų dukra kartais juokauja, kad jau gimė su aliejiniais dažais gyslose.
„Mano vaikystės namų sienos buvo kitokios nei mano bendramokslių namuose: ištapytos, išklijuotos sodriai raudonais tapetais, nukabinėtos paveikslais… Tėvų kambaryje – lentynos, svyrančios nuo meno knygų, vinilai. Ir kitas kambarys, į kurį mums, vaikams, retai tebuvo galima patekti, – dirbtuvė“, – prisimena Julija.
Visa ši magiška atmosfera kaitino vaizduotę ir kurstė smalsumą.
„Mano pažintis su meno istorija atėjo organiškai, savaime, iš noro atverti tuos „draudžiamus kambarius“, suprasti, pamatyti ir sužinoti daugiau“, – mano pašnekovė.
Visa Dailidėnų šeima – ištisos talentingų menininkų kartos. Julijos brolis Viktoras yra žinomas stiklo menininkas, brolienė – mados dizainerė Laura Daili.
Tiek Julijos vaikai Matas ir Liuka, tiek brolio atžalos Ignas ir Vėjas – nepaprastai jautrios ir kūrybingos asmenybės. Tad J. Dailidėnaitė-Palmeirao net neabejoja, jog kažkoks kūrybiškumo genas visgi egzistuoja.
„Kiek save prisimenu, visada kažką kuičiausi savo kambaryje – piešiau, tapiau, lipdžiau, siuvau, karpiau, mezgiau, rašiau… Kūrybai turėjau visas sąlygas, nes tėvai suteikdavo meno priemones. Tačiau svarbiausia – jie visada įsiklausė ir palaikė mane“, – dėkinga Julija.
Tiesa, jos menininkės karjera pasibaigė nė neprasidėjusi. J. Dailidėnaitė-Palmeirao sako visada buvusi itin savikritiška. Todėl nusprendusi, jog vizualieji menai ne pačios jėgoms, nutarė studijuoti meno istoriją ir teoriją, įgijo meno magistro diplomą.
Studijas Julija prisimena su dideliu ilgesiu. Tai, anot jos, buvo labai gražus laikas. Vilniaus dailės akademija jai padovanojo neįkainojamų žinių pas dailės kritiką, poetą, eseistą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Alfonsą Andriuškevičių. Taip pat nuostabių pažinčių su talentingais ir ypatingais kūrėjais.
„Jau nekalbu apie tai, kokia laimė yra studijuoti dalyką, kurį myli! – sako. – O studijuoti bendraminčių apsuptyje – dar nuostabesnis jausmas, kuris tikrai išmokė siekti tikslų, padėti ir dalintis.“
„Ypač bendruomeniški visi būdavome paskutinę naktį prieš peržiūras “, – prapliumpa juokais J. Dailidėnaitė-Palmeirao.
Julija (nuotraukoje – su kolega menotyrininku, Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje Tomu Ivanausku) sako, kad jai kelionės ir pažintys su įdomiais žmonėmis – viena svarbiausių sudedamųjų laimės dalių.
2004 metais, po dailės istorijos ir teorijos studijų Vilniaus dailės akademijoje, Julija pirmiausia grįžo į gimtąjį Panevėžį. Dėl to, kad labai mylėjo savo miestą ir degė nuoširdžiu noru suaktyvinti jo kultūrinį gyvenimą.
Ir štai vieną dieną tuometė „Galerijos XX“ galerininkė Rasuolė Kerbedienė pasiūlė pakeisti ją ir ateiti dirbti į galeriją.
„Jai liksiu visada dėkinga už tą pasitikėjimą, kurį išreiškė pasiūlydama šią darbo poziciją man, dar visai jaunai ir žaliai, – neslepia J. Dailidėnaitė-Palmeirao, daug ko iš savo pirmosios darbdavės išmokusi. – Tai man įkvėpė pasitikėjimo savimi ir skatino nesustoti, tobulėti.“
Paskata buvo ir tai, jog Julija – didelė tapybos mylėtoja. Kodėl, nesunku suprasti. Tapyba, anot jos, yra unikali, gyva, įtraukianti ir pasakojanti.
„Kai žiūriu į man patinkantį meno kūrinį, mane išties jaudina netiesioginė akistata su jo autoriumi, – aiškina. – Bandau suprasti, kokią žinutę dailininkas norėjo perteikti kūriniu, kodėl tam pasirinko būtent tokią formą, spalvą, raiškos būdą… Ką menininkas galvojo tuo metu, kada kūrė šį kūrinį.“
Ir dar, jos manymu, tapyba išskirtinė tuo, kad labiausiai iš kitų meno sričių išlaisvina žiūrovo kūrybiškumą, daro įtaką jo emocinei būklei.
Po to J. Dailidėnaitei-Palmeirao teko dirbti ir kitose galerijose, vėliau – muziejuje. Bet jau septinti metai ji gyvena visiškai kitokiu profesiniu ritmu. Yra laisvai dirbanti menotyrininkė, tad savo grafikus, darbotvarkes ir planus reguliuoja pati.
Kasmet Julija surengia po 3–5 parodas įvairiose meno erdvėse. Rašo tekstus, leidžia parodų katalogus. Ir jau keturiolikti metai organizuoja projektą jauniesiems Baltijos šalių menininkams „Jaunojo tapytojo prizas“.
„Jaučiuosi reikalinga, kai matau nuveiktų darbų rezultatus. O tai, kad matau savo veikloje prasmę, turbūt ir yra didžiausias įkvėpimas tolesniems darbams“, – paprastai, kodėl jai svarbios visos šios veiklos, paaiškina Julija.
Konkursą „Jaunojo tapytojo prizas“ ji sukūrė kartu su bičiuliu tapytoju Vilmantu Marcinkevičiumi 2009-aisiais. Turėdama sėkmingą karjerą bei laimę išgyventi iš savo kūrybos, panevėžietė tiesiog norėjo padėti kitiems.
„Vilmantas degė noru sukurti platformą jauniems menininkams būti pamatytiems ir įvertintiems, o aš, tuo metu dar pati būdama jauna menotyrininkė, labai aiškiai suvokiau tokios platformos būtinumą. Mačiau, kaip sunkiai skynėsi kelius į meno pasaulį mano studijų bendramoksliai, įvairių sričių jauni menininkai“, – pasakoja J. Dailidėnaitė-Palmeirao.
Taigi, žingsnis po žingsnio, remdamiesi pasaulinių meno konkursų praktika (nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse tuo metu tokio tipo meno renginių nebuvo) duetas sukūrė karkasą, kuris ilgainiui įgavo ir gana solidų stuburą.
„Šiuo metu tai kasmetinis meno renginys su gana svariu priziniu fondu, gerai žinomas ne tik Baltijos šalyse, – ir tai yra nuostabu, – džiaugiasi Julija. – Tai, kad konkursas yra vertinamas tarptautinėje arenoje, kad užsimezga menininkų bendradarbiavimas su meno galerijomis, muziejais, kad menininkai keliauja po meno rezidencijas, mezga kontaktus ir tobulėja, suteikia įkvėpimo nesustoti. Man regis, tai yra labai svarbu – padėti ir dalintis.“
Julija Dailidėnaitė-Palmeirao ir tapytojas Vilmantas Marcinkevičius. Bičiulių inicijuotas konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“ per keletą metų virto solidžiu renginiu, suteikiančiu jauniems menininkams progą būti pamatytiems ir įvertintiems. Asmeninio albumo nuotraukos
Šiuo metu J. Dailidėnaitė-Palmeirao gyvena ir laimę kuria Paryžiuje, Europos kultūros lopšyje.
Būti menininku, anot jos, šiandien yra ir lengviau, ir sudėtingiau. Lengviau, nes geografinės ir socialinės ribos išsitrynusios, o pasitelkus šiuolaikines socialines medijas galima būti matomam visur.
„Menininkas gali kurti kad ir atokiausiame kaime, o kūrybą rodyti didžiausiose pasaulio meno sostinėse. Tačiau tam, kad taptum matomu ir geidžiamu menininku, turi įdėti labai daug pastangų“, – pabrėžia Julija.
Štai prieš kurį laiką ji dalyvavo išankstiniame meno parodos atidaryme Paryžiaus „Galerie Sabine Bayasli“ galerijoje, kurioje ją itin sužavėjo menininko iš Kinijos Kaichuno Wango darbai. Bekalbant su galerininke Sabine Bayasli paaiškėjo, kad šį kūrėją pakvietė eksponuotis pastebėjusi jo darbus socialiniame tinkle. Ir neapsiriko – jau per išankstinį atidarymą buvo parduoti beveik visi jaunojo kino paveikslai.
„Tad viskas yra įmanoma“, – pastebi menotyrininkė.
„Tačiau čia pavojus iškyla tiems jautriems introvertams, menininkams, kuriems nėra lengva save pristatyti. Štai čia įžvelgiu šiuolaikinio meno žiaurumą, nes dėl didelio internetinių meno platformų prieinamumo itin išaugo menininkų konkurencingumas“, – priduria Julija.
Pirmąsyk Paryžiuje J. Dailidėnaitė-Palmeirao apsilankė 2011-aisiais. Ir nors buvo pavasaris, žydėjo sodai ir švietė saulė, nors keliavo ten su artima drauge Rūta, o bičiuliai prancūzai aprodė žaviausias neturistines vietas bei vedėsi į uždarus parodų atidarymus, pats miestas Julijai pasirodė itin šaltas ir uždaras. Tuo metu ją sukrėtė žmonių srautai, abejingumas, tvyrantis gatvėse, jau nekalbant apie metro.
Garsieji tapytojai Lidija ir Jonas Dailidėnai dukrą augino meninės įvairovės atmosferoje ir niekada nespaudė rinktis vienos krypties – tiesiog leido pažinti ir kurti.
„Jaučiausi kaip išgąsdintas vaikas, patekęs į svetimą kiemą“, – šypteli prisiminusi Julija.
Vėliau jai teko grįžti į tą „kiemą“ dar daug kartų – tiek darbo reikalais, tiek savo malonumui. Ir Paryžius, pasak J. Dailidėnaitės-Palmeirao, jai ėmė skleistis lyg koks trapus brangakmeniais nusagstytas žiedas, palaipsniui vis atidengdamas savo turtus ir grožį.
„Šiandien tai mano namai. Ir galiu pasakyti, kad šis miestas yra vienas gražiausių dalykų, man nutikusių gyvenime“, – teigia pašnekovė.
Meno pulsas Paryžiuje, anot lietuvės, yra itin aktyvus. Tai – tikras rojus jo mylėtojams: šimtai galerijų, operos, koncertai, geriausi muziejai, bibliotekos, kino teatrai, architektūriniai šedevrai, mados dizaino savaitės…
„Paryžiuje kūrybiškumas tiesiog tvyro ore, – sako Julija. – Džiaugiuosi, kad mano vaikams, kurie yra neabejingi grožiui ir menui, tenka laimė gyventi šiame kultūriniame lobyne. O dar labiau džiaugiuosi, kad jie pateko į šią daugiakultūrę meno meką jau subrandinę savo tautinį lietuvio identitetą.“
Pati J. Dailidėnaitė-Palmeirao irgi tikra: širdyje visada išliks panevėžietė, kad ir kur būtų. Ir nors dabar dėl nuo Lietuvos skiriančio atstumo nėra dažna viešnia gimtajame Panevėžyje, kai tik ištaiko progą, su dideliu džiaugsmu čia sugrįžta.
„Tai yra miestas, kuriame vienas kitą pamilo mano tėvai, kuriame gimiau, kuriame prabėgo mano laiminga vaikystė, kuriame sutikau pirmąją meilę, kuriame atradau malonumą mokytis ir ugdžiau smalsumą pažinti pasaulį. Jame turėjau nuostabius draugus, jame gimė mano vaikai. Kaip galiu išsižadėti savo šaknų?“ – retoriškai klausia.
Pasiteiravus, kas dar gyvenime ją daro laimingą, J. Dailidėnaitė-Palmeirao nedvejoja. Sako mėgstanti atvirus ir nuoširdžius žmones, įdomias pažintis, įkvepiančias parodas, gerą maistą, literatūrą, klasikinės muzikos koncertus.
„Aš esu laiminga tada, kai esu apsupta artimų, mylimų ir mylinčių žmonių, kai keliauju, klausau muzikos, skaitau, vaikštau miške ar žiūriu į vandenyną, – vardija Julija, svarstanti, jog iš tiesų jai iki laimės nereikia daug. – Taip, kartais užtenka tiesiog būti gamtoje.“
Pasak moters, gyvenimas jai ne visada buvo švelnus. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokius išgyvenimus teko patirti, džiaugiasi, kad neprarado gebėjimo svajoti.
„Ir svajoju labai daug! Iš to gimsta nauji tikslai ir ateities planai. Bet apie planus mėgstu kalbėti būtuoju laiku, kai jie jau yra įgyvendinti ar vyksta“, – šypteli.
