P. Židonio nuotr.

Naujųjų talismanai – kailiniuoti jautruoliai

Naujųjų talismanai – kailiniuoti jautruoliai

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Išeinantys Vandens Tigro metai gyvenimo sceną užleidžia Juodajam Vandens Triušiui.

Vienas didžiausių ne tik Panevėžio rajone, bet ir visoje Lietuvoje veislinių triušių augintojų ir veisėjų Eduardas Kubilius įspėja: nors ateinančių metų simboliai – be galo meilūs, švelnūs ir jautrūs augintiniai, tačiau jeigu kas taikysis juos nuskriausti, iš karto pajus dantukų aštrumą.

„Metai tikrai turėtų būti neblogi, svarbiausia netapti bandomaisiais triušiais“, – šypsosi kailiniuotų gražuolių augintojas.

Kadaise triušiai buvo auginami kone kiekvienoje kaimo sodyboje.

Tačiau dabar, pasak E. Kubiliaus, triušininkystės gyvastį palaiko tik entuziastai.

Per pastaruosius keletą metų kartais išaugus pašarų kainoms, pardavus mėsą vos galima padengti auginimo savikainą. Todėl dažniausiai triušininkystė yra ne verslas, o labiau hobis ir malonumas, laimės šaltinis.

„Ne veltui sakoma, kad tikroji laimė pinigais nematuojama“, – šypsosi E. Kubilius.

E. Kubiliaus auginami triušiukai – lyg pliušiniai žaislai, tačiau jeigu kas pabandytų nuskriausti ateinančių metų talismaną, iš karto pajustų jų dantų aštrumą. P. Židonio nuotr.

Menininkas ir „garažinis“

Veislinius triušius ėriškietis augina jau kone ketvirtį amžiaus.

Per gyvenimą jam teko išbandyti įvairios duonos.

Sovietmečiu, kaip pats sako, buvo „garažų“ verslo atstovas – spaudė įvairius plastmasės gaminius, vėliau – gintaro dirbinius, žmona siuvo diržus.

Tais laikais turbūt retas savo garaže nesukdavo verslo.

Užsidarius Rusijos rinkoms, E. Kubilius prisiminė savo aistrą – meną. Puikiai teptuką valdantis panevėžietis įsidarbino Prekybos valdyboje dailininku, o vėliau ir viršininku. Jo užduotis buvo pasirūpinti parduotuvių ir kitų prekybos vietų vitrinomis ar interjeru.

Tačiau karjera ilgai netruko – bičiuliai paviliojo naujomis galimybėmis užsidirbti gerokai daugiau iš Prancūzijos vežant ir Lietuvoje parduodant užsienines mašinas.

„Kaip ir visi vyrai, nuolat krapščiau mašinas, iki šiol turiu šią aistrą. Net ralyje dalyvaudavau – pats žiguliuką taip persidarydavau, kad buvo vieni juokai pasiekti 160 kilometrų per valandą greitį ir aštuonis tūkstančius sūkių. Kai draugai pasiūlė iš Prancūzijos į Lietuvą vežti mašinas, ilgai nedvejojau“, – pasakojo E. Kubilius.

Nors triušiai vertinami dėl ekologiškos ir maistingos mėsos, dažnai auginami ir kaip naminiai gyvūnėliai. Jų kailiukas toks švelnus, kad glostymas tampa savotiška terapija. P. Židonio nuotr.

Nuo Prancūzijos iki Gariūnų

Pažintis su Prancūzija ėriškietį ir atvedė į triušininkystę.

Su lengvųjų automobilių prikrautu automobilvežiu sustoti didesniuose Prancūzijos miestuose buvo negalima, bet lietuviai susipažino su vietos ūkininkais, gyvenusiais netoli Liono miesto.

Kol E. Kubilius su kolegomis ieškodavo parduodamų automobilių, ūkininkai juos apgyvendindavo savo namuose. Čia panevėžietį labiausiai patraukė triušiai, nors ūkyje buvo gausu ir ožkų, įvairių paukščių bei kitų gyvūnų.

„Tokių triušių Lietuvoje nebuvau matęs net paveikslėliuose. Ūkio šeimininkė, pastebėjusi, kad vis suku ratus aplink triušių narvus, pasiūlė vieną vežtis namo“, – triušininkystės pradžią pamena vyras.

Dar kitą kartą atvykus pas svetingus prancūzus, šie pakvietė panevėžietį pasisvečiuoti pas vieną Liono universiteto profesorių, kurio aistra taip pat buvo triušininkystė.

Šis augino gražuolius reksus, kurių kailiukas švelnus tarytum aksominis veliūras. Ne veltui šios veislės atstovai dar vadinami karališkaisiais triušiais.

„Grožis neapsakomas, atrodytų, lyg ką tik iš kirpyklos. Profesorius pasiūlė išsirinkti vieną. Aš, žinoma, pasirinkau gražiausią. Net jis nusijuokė, kad renkuosi lyg žinovas“, – šypsosi E. Kubilius.

Nuolatinis maršrutas Prancūzija–Panevėžys–Gariūnai ilgainiui ėmė varginti.

E. Kubilius su žmona Rita pagalvojo: o kodėl gi patiems nepradėjus auginti veislinių triušių? Pardavę namus Rožyne, įsigijo buvusias fermas Panevėžio rajone, Ėriškiuose ir po truputį pradėjo kurti savo triušių ūkį.

Triušininkystė irgi kūryba

Triušių ūkio pradžia nebuvo lengva. Panevėžyje nepavyko rasti nė vieno augintojo. Kaunas, kuris tuo metu buvo laikomas triušininkų miestu, taip pat negalėjo nieko įdomesnio pasiūlyti – visi vietiniai lietuviški kaimietukai.

Triušininkystės idėjomis užsidegę panevėžiečiai pasiprašė E. Kubiliaus žmonos Ritos pusseserės vyro, tuo metu buvusio Latvijos Seimo nario, supažindinti juos su Latvijos triušių augintojais. Po tokios ekskursijos Kubiliai pamatė, kad kaimynai šioje srityje pažengę gerokai į priekį.

„Pagalvojau, o kodėl Lietuvoje nepradėjus rimtai tuo užsiimti? Tuo labiau kad pirmuosius kilmingus triušius buvau atsivežęs iš Prancūzijos. Tapau merdėjusios Kailinių žvėrelių ir triušių draugijos pirmininku, o netrukus atsirado apie pusantro šimto bendraminčių“, – pirmuosius veislinės triušininkystės žingsnius mūsų šalyje pamena E. Kubilius.

Pasiteiravus, kaip meniškos sielos žmogus prisijaukino ūkiškus darbus, ilgaausių augintojas šypsosi: triušininkystė – daugiau nei darbas.

„Genetika, naujų veislių ir spalvų išvedimas – tikrų tikriausia kūryba“, – tikina E. Kubilius.

Jau ketvirtį amžiaus veislinių triušių ūkį turintis E. Kubilius tvirtina, kad ilgaausiai dažniausiai auginami iš didelės meilės ir aistros šiems gyvūnams, o ne dėl finansinės gerovės.  P. Židonio nuotr.

Vieninteliai Europoje

Šiuo metu ėriškiečio ūkyje – apie šimtas motininių patelių ir tiek pat patinų.

Nors pastarųjų tiek nereikia, E. Kubilius juos augina dėl geros veislyno genetikos. Tai padeda jam išvesti pačių netikėčiausių spalvų ilgaausių.

Pavyzdžiui, ugninis triušis gali būti raudonu pilvuku ir juodu, šokoladiniu, melsvu ar rusvu kailiuku. O reksai – visų įmanomų spalvų. Satinai stebina itin švelniu ir blizgančiu kailiuku, primenančiu šilką.

„Pats išvedu skirtingų atspalvių triušius, kai kurių atspalvių nėra net Europoje. Per tuos 25-erius metus triušių augintojai Lietuvoje tikrai pasistūmėjo į priekį“, – sėkminga veikla džiaugiasi veisėjas.

Nors didieji veisėjai triušius augina dėl mėsos, kailio ar didelės aistros, nemažai lietuvių ilgaausius gražuolius apgyvendina savo namuose kaip naminius gyvūnėlius.

Savęs skriausti neleis

Triušiai, kaip ir žmonės, anot E. Kubiliaus, labai skirtingo charakterio, gal tik ugniniai, tarsi pateisindami savo veislės pavadinimą, ūmesnio būdo.

Norintiesiems švelniakailį auginti namuose, pašnekovas pataria rinktis patelę. Jos visuomet švelnesnės bei ramesnės.

Ilgaausiai labai greitai pripranta prie žmogaus rankų ir dėmesio. Tiesa, nors veisliniai triušiukai atrodo mieli lyg pliušiniai žaislai, tačiau jeigu su jais bus netinkamai elgiamasi, parodys dantų aštrumą.

„Kartą viena šeima paėmė triušį auginti namuose. Vaikai pradėjo jį taip tampyti, kad vargšelis net slapstytis puolė. Galiausiai iš savo slaptavietės šoko tiesiai ant vaiko ir dantukus kaip šuniukas suleido į koją. O kitoje šeimoje kartą išsliuogęs į kiemą ir prie būdos pririšto šuns užpultas dantimis įsikabino į jo snukį ir iš visų jėgų pradėjo spardyti užpakalinėmis kojomis. Nors triušis ir atrodo labai mielas pūkuotukas, savęs skriausti neleis. Už save tikrai moka pakovoti“, – perspėjo E. Kubilius.

Jautrūs išdykėliai

Triušiai, anot augintojo, labai jautrūs gyvūnai. Didžiausia jų baimė – netikėtumai.

„Jeigu neįspėjęs ateisiu į triušidę, iš tos baimės pašoks visu smarkumu. Kartais būna net ir taip, kad iš išgąsčio nutrūksta pusiaujo nervai, todėl suparalyžiuojama užpakalinė kūno dalis“, – silpnąsias triušio vietas vardija E. Kubilius.

Jeigu jaučia grėsmę, ilgaausiai glaudžiasi arčiau savo šeimininko. Kartą vienas kailiniuotis, dantimis atsidaręs narvo užraktą, paspruko. Išalkęs ir supratęs, kad niekur kitur geriau nebus, iš gastrolių pargrįžo į namus.

O kaip kitaip, jeigu šeimininkas jais rūpinasi nuo pat pirmųjų gyvenimo minučių, dažnai net pačius gimdymus priima. Kaip pasakojo E. Kubilius, kuo labiau nutukusi triušė, tuo mažiau palikuonių ji susilaukia. Įprastai triušės atsiveda 6–8 triušiukus, bet apkūnesnės mamos susilaukia vos 2–3 palikuonių. Blogumas tas, kad kuo mažiau jauniklių, tuo jie didesni, vadinasi, ir gimdymas bus komplikuotas.

„Jeigu triušė negali pagimdyti, dantimis išsitraukia mažylį, bet tokiais atvejais kyla didelė rizika jį sužeisti. O sužeistą mažylį pati triušė sunaikina. Kad taip neįvyktų, pats padedu priimti gimdymus. Gyvūnas labai gerai jaučia, kada nori jam padėti“, – pasakojo triušių žinovas.

Paprastai mažyliai praregi apie dešimtą savo gyvenimo dieną ir pats stipriausias vadoje kaip koks žvalgas išsprunka pasižvalgyti į platųjį pasaulį.

Ir dažniausiai pats sugrįžti į šiltą mamos glėbį nebesugeba, tad E. Kubilius tomis dienomis itin akylai sergsti mažuosius ilgaausius.

P. Židonio nuotr.

Laimės receptas

Dar ne taip seniai triušininkas augino apie 400 motininių patelių. Triušieną jis tiekdavo tiek restoranams, tiek Kauno klinikoms.

Ši mėsa – vienintelė tinkama alergiškiems žmonėms, net kūdikiams. Taip pat ją rekomenduojama valgyti sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis – mokslo įrodyta, kad ji pasižymi kraujagysles valančiu poveikiu.

Dabar dažniausiai mėsos patys žmonės atvyksta į jo ūkį. O iš triušio taukų E. Kubiliaus žmona Rita gamina įvairius tepaliukus, tinkamus ir skaudamiems sąnariams tepti, ir nuo kosulio. Šeima dažnai prisėda ir prie siuvimo mašinos – iš švelnių kailiukų siuva kepures, pirštines, šlepetes, liemenes.

„Triušių augintojų visoje Lietuvoje mažėja, nes išlaikyti ūkį tampa vis sunkiau. Auginti triušių ekonomiškai neapsimoka. Vienintelis pliusas, kad ir patys, ir vaikai bei anūkai galime maitintis sveika, ekologiška mėsa. Triušių auginimas pirmiausia man didžiulis malonumas“, – šypsosi E. Kubilius.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų