-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors visa Parlamento sudėtis dar nėra iki galo aiški, jau galima susidaryti bendrą įspūdį, kurie naujieji europarlamentarai ar po ilgesnės pertraukos grįžtantys seniai matyti veidai pretenduoja tapti ryškiausiomis figūromis.
Skandalingai pagarsėjęs Italijos politikos milžinas grįžta į didžiąją sceną po 2013 m. teismo nuosprendžio, kuriuo jam buvo laikinai uždrausta siekti politinių postų. Tik 2018 m. gegužę šis draudimas panaikintas – kaip tik laiku, kad S. Berlusconi spėtų pasirengti EP rinkimams.
82-ejų politikas nėra tikras EP naujokas – jis jau dirbo Briuselyje ir Strasbūre 1999–2001 m. Kita vertus, jam tai tebuvo laikinas etapas prieš sugrįžimą į Italijos vyriausybės vadovo postą. Šįkart jis ateina su radikaliais – ir sunkiai įgyvendinamais – pažadais siekti „daug vieningesnės Europos, Europos su viena užsienio politika, Europos su viena gynybos politika“.
Pakartoti šuolį iš Briuselio atgal į Romą nebus lengva. S. Berlusconi partija, „Forza Italia“, šįkart EP rinkimuose surinko mažiau nei 9 proc. balsų ir liko 4 vietoje, atsilikusi nuo nacionalistų „Lygos“, centro kairės Demokratų partijos ir populistų „5 žvaigždžių“.
Kylančiai Prancūzijos dešiniųjų žvaigždei tėra vos 23 metai, tačiau jis jau spėjo tapti patikimu Marine Le Pen pagalbininku ir „Nacionalinio sambūrio“ (buvusio „Nacionalinio fronto“) partijos atstovu spaudai. Greitai besiklostančią karjerą dar aukščiau kilstelėjo kandidatavimas EP rinkimuose, kur būtent J. Bardellai teko garbė į pergalę vesti „Nacionalinio sambūrio“ rinkimų sąrašą.
Prancūzų nacionalistai surinko daugiau nei 23 proc. rinkėjų balsų ir sugebėjo nedidele persvara aplenkti prezidento Emmanuelio Macrono šalininkų suburtą „Renesanso“ koaliciją. Tai neabejotinai yra ne vien M. Le Pen, bet ir J. Bardellos nuopelnas.
Italų kilmės prancūzų nacionalistas stengiasi neatrodyti pernelyg radikalus, tačiau dėl kertinių politinių pozicijų neabejoja ir žada saugoti žmones nuo to, ką jis laiko globalizacijos grėsme. Galima neabejoti, kad jis EP ne kartą kalbės apie būtinybę saugoti ES sienas, riboti imigraciją ir užsiimti ekonominiu protekcionizmu.
Buvęs Katalonijos autonominio regiono prezidentas pastaraisiais metais gyvena Belgijoje. Tai jam padeda apsisaugoti nuo Ispanijos teisėsaugos, kuri jam yra pateikusi kaltinimus dėl maišto. 2017 m. C. Puigdemont’as su bendražygiais mėgino paskubinti Katalonijos atsiskyrimą nuo Ispanijos, paskelbę regiono nepriklausomybę, tačiau galiausiai jiems teko išsiskirstyti, o kai kuriems – ir bėgti už šalies ribų.
Kitaip nei buvęs Katalonijos viceprezidentas Oriolas Junqueras, kuris teismo laukia areštinėje, tačiau sugebėjo net ir tokiomis sąlygomis laimėti EP mandatą, C. Puigdemont’as tebėra laisvas žmogus. Savo karjerą jis pasuko tuo pačiu keliu, kaip ir bendražygis. Tačiau tam, kad iš tiesų taptų EP nariu, jis iš pradžių turės grįžti į Madridą, kur jo taip pat laukia areštas.
Jei C. Puigdemont’as vis dėlto nuspręs rizikuoti laisve dėl europarlamentaro posto, jo teisiniai reikalai taps ir viso EP reikalu. Kita vertus, galbūt kaip tik to jis ir siekia.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas paradoksaliai pralaimėjo EP rinkimus, tačiau taip pat pasiekė užsibrėžtą tikslą Europoje. Į EP iškeliaus 21 „Renesanso“ deleguotas europarlamentaras, ir šios injekcijos turėtų pakakti, kad būtų gerokai sustiprintos bendros su liberalais politinės grupės pozicijos. Surinkę daugiau nei 100 europarlamentarų mandatų, liberalai su „Renesansu“ tapo nepakeičiamais būsimos valdančiosios Parlamento koalicijos partneriais.
Kertinė E. Macrono europietiškosios strategijos detalė yra N. Loiseau – patyrusi prancūzų diplomatė ir administratorė, nuo 2017 m. iki 2019 m. kovo ėjusi šalies Europos reikalų ministrės pareigas. Dabar ji pateko į Europos Parlamentą, kur sieks įgyti kuo daugiau įtakos bendroje liberalų ir „Renesanso“ frakcijoje.
Būdama arši „Brexit“ kritikė, N. Loiseau pasistengs apkartinti britų mėginimus išsikovoti kuo daugiau nuolaidų prieš pasitraukimą iš ES, kuris vis dar gali įvykti arba neįvykti.
Geerto Wilderso „Laisvės partija“, ilgą laiką buvusi olandų populizmo vėliavneše, EP rinkimuose surinko vos 3,5 proc. ir atsidūrė akistatoje su išnykimo grėsme. Tačiau didysis Nyderlandų kovotojas su „islamizacija“ jau turi savęs vertą pakaitalą – kylančią dešiniojo populizmo žvaigždę Th. Baudet.
Verta pastebėti, kad Th. Baudet savo rinkimų kampaniją grindė raginimais siekti „Nexit“ – Nyderlandų pasitraukimo iš ES. Kol kas tokiai minčiai, ypač užsitęsusios „Brexit“ agonijos akivaizdoje, pritaria tik nedidelė olandų dalis. Tačiau Nyderlandams sumažėjusioje ES gana greitai gali pasidaryti nejauku, ir tuo, matyt, tikisi pasinaudoti Th. Baudet.
Vokiečių socialdemokratė į Briuselį iškeliaus iš savo šalies teisingumo ministrės posto. Ji turi ir Vokietijos, ir Jungtinės Karalystės pilietybę, o savo rinkimų kampanijoje pasisakė už didesnę ES vienybę ir bendrųjų institucijų stiprinimą.
Naujoji europarlamentarė į EP atsives dar 15 socialdemokratų, kas jai leis turėti apčiuopiamos įtakos antroje pagal dydį frakcijoje. Tiesa, tradicinei vokiečių centro kairės partijai prireiks laiko atsigauti, pirmą kartą EP rinkimuose nusmukus į 3 vietą – juos aplenkė jaunimui gerokai patrauklesnė Žaliųjų partija.
Rimtas iššūkis K. Barley bus kovoti dėl rinkėjų dėmesio. Kol kas panašu, kad jos „arkliukas“ bus privatumo apsauga interneto amžiuje. Politikė daug kritikavo didžiąsias technologijų bendroves, ir galima laukti, kad tai pratęs Briuselyje bei Strasbūre. Privatumo klausimus jautriai vertinantiems vokiečių rinkėjams tai gali patikti.
„Pavasario“ („Wiosna“) lyderis yra laikomas kylančia Lenkijos politikos žvaigžde. Neseniai įkurta kairioji partija pasisako už griežtesnį valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, geresnę moterų teisių apsaugą, gerovės valstybės plėtrą ir atsinaujinančią energetiką.
Pats R. Biedronas, buvęs Slupsko meras ir Lenkijos Seimo narys, yra vienas pirmųjų ryškesnių šalies politikų, neslepiančių savo homoseksualumo. Įkūręs „Pavasarį“, jis sukėlė didelį konservatyvių šalies jėgų pasipiktinimą. Prieš EP rinkimus atsisakęs vienyti jėgas su plačia „Europos koalicija“, metusia iššūkį valdančiajai dešiniajai „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijai, jis sulaukė kitos pusės priekaištų.
„Europos koalicija“ nežymiai atsiliko nuo PiS, tačiau R. Biedrono partija su kiek daugiau nei 6 proc. balsų sugebėjo patekti į EP ir taip įsitvirtino Lenkijos politiniame žemėlapyje. Jis pats dabar turės pasistengti ir kuo efektyviau išnaudoti jam teksiantį dėmesį.
Lietuvių ekonomistė ir politikė į EP eina be tvirto užnugario ir žadėdama pasitraukti po vienos kadencijos, tačiau pripažinkime – visiems mums smalsu, ką ji sakys ir darys ateinančius 5 metus.
Pirmasis kylantis klausimas, kurią frakciją iš anksčiau įvardytų, Žaliųjų ar Liberalų/„Renesanso“, A. Maldeikienė galiausiai pasirinks. Žaliesiems šiuo metu labiau reikia papildomų mandatų, o liberalai gali pasiūlyti trečios pagal dydį frakcijos politinį svorį.
Antrasis klausimas – kiek įtakos A. Maldeikienė sugebės išsikovoti, nepriklausydama jokiai didesnei politinei jėgai. Iki šiol visiems lietuvių europarlamentarams būdavo itin sunku gauti teisę rengti teisėkūros pranešimus, o tuo labiau – pranešimus svarbiausiais klausimais. A. Maldeikienė, Lietuvoje susikūrusi valdančiojo elito kritikės reputaciją, EP turės apsčiai progų pasisakyti, tačiau kartu jai kyla ir grėsmė atsidurti realių sprendimų užribyje.
Įdomus faktas tai, kad EP nariu 2006–2009 m. dirbo Eugenijus Maldeikis – buvęs A. Maldeikienės sutuoktinis.
