ASOCIATYVI PB nuotr.

Naujausios istorijos sergėtojai

Naujausios istorijos sergėtojai

Šių laikų istorinius dokumentus saugantis vienas naujausių centrinių šalies archyvų nenustoja plėstis.

Lietuvos valstybės naujajame archyve saugoma pusketvirto kilometro dokumentų. Kai jo darbuotojai pabandė vaizdžiai pažvelgti, kaip tai atrodytų išdėliojus bylą po bylos sostinės gatvėse, paaiškėjo, kad popierinė grandinė nusidriektų nuo archyvo pastato O. Milašiaus gatvėje iki Antakalnyje esančio Šilo tilto.

Jauniausias šeimoje

Lietuvos valstybės naujasis archyvas įsteigtas 1993 metų spalio 19-ąją, tad yra vienas naujausių centrinių šalies archyvų. O ir „gimęs“ simbolinę dieną: pasak jo direktorės Danutės Kontrimavičienės, lygiai prieš šimtą metų, 1921-aisiais, pirmasis Lietuvos Respublikos valstybės archyvas taip pat buvo įsteigtas spalio 19-ąją.

Šio archyvo misija nuo pat pradžių buvo kaupti jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos dokumentus: Seimo, Vyriausybės, prezidento, teismų, ministerijų, kitų centrinių valdžios institucijų. Saugomi jame, pasak D. Kontrimavičienės, ir politinių partijų – tiek likviduotų, tiek veikiančių – archyvai. Tačiau tikras Lietuvos valstybės naujojo archyvo pasididžiavimas – Sąjūdžio dokumentai.

„Kad archyvo kaupiami fondai atspindėtų Lietuvos istoriją, taip pat kaupiame ir visuomeninių organizacijų dokumentus, stengiamės sukaupti asmenų fondus“, – pasakoja direktorė.

Vieni tokių asmenų fondų, kuriuos archyvas siekia turėti, – Nepriklausomybės Akto signatarų. Jau sukaupti aštuoni fondai, tarp jų ir vasaros pabaigoje amžinybėn iškeliavusio Kazimiero Motiekos. Taip pat saugomi ir signatarų Aleksandro Ambrazevičiaus, Bronislovo Genzelio, Bronislavo Juozo Kuzmicko, 1998-aisiais mirusio Kazimiero Antanavičiaus, Sauliaus Pečeliūno, Virgilijaus Juozo Čepaičio, Vytenio Povilo Andriukaičio dokumentai. Archyvo saugyklose nugulė monsinjoro Alfonso Svarinsko, filosofės dr. Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės, skulptoriaus, dailininko Jono Jagėlos palikimas.

Bene jauniausio šalies archyvo įkūrimo tikslas buvo pradėti kaupti ką tik atkurtos nepriklausomos Lietuvos dokumentus. Nuotraukoje – Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Alfonsas Piliponis ir Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie LR Vyriausybės generalinis direktorius Gediminas Ilgūnas su Kovo 11-osios aktu. 1993-03-12. Fotografas Gediminas Svitojus. Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. Ap. 24, VI-030-259.

Bene jauniausio šalies archyvo įkūrimo tikslas buvo pradėti kaupti ką tik atkurtos nepriklausomos Lietuvos dokumentus. Nuotraukoje – Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Alfonsas Piliponis ir Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie LR Vyriausybės generalinis direktorius Gediminas Ilgūnas su Kovo 11-osios aktu. 1993-03-12. Fotografas Gediminas Svitojus. Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. Ap. 24, VI-030-259.

Kadangi tiek fizinių, tiek juridinių asmenų dokumentai yra jų nuosavybė, kiekvienas savininkas turi teisę nuspręsti, kam juos atiduoti. Todėl, pasak D. Kontrimavičienės, konsultuojamasi su signatarais ir apskritai negailima pastangų visiems fondams vienoje vietoje – Lietuvos valstybės naujajame archyve – sutelkti.

„Mes turime Sąjūdžio dokumentus, atkeliaus Seimo dokumentai… Siekiame, kad viskas būtų viename archyve ir tyrinėtojams būtų taip patogiau“, – motyvuoja direktorė.

Archyvarai šiuo metu įgyvendina ir idėją surinkti informaciją apie kitas vietas, kur saugomi signatarų dokumentai, bei paskelbti jų sąrašą savo interneto svetainėje. Nors D. Kontrimavičienė neabejoja, kad šis darbas užtruks, – gauti žinių iš kitų valstybės archyvų gana paprasta, tačiau dokumentai gali būti išbarstyti ir po įvairius muziejus, bibliotekas, o jų šalyje daugybė. Besidomintiesiems tokia medžiaga jos paieškos interneto svetainėje bus gerokai paprastesnės.

Kovo 11-osios Akto originalas – vienas vertingiausių Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomų dokumentų. LVNA, f. 2, ap. 1, b. 1, l. 1.

Kovo 11-osios Akto originalas – vienas vertingiausių Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomų dokumentų. LVNA, f. 2, ap. 1, b. 1, l. 1.

Susidomėjimas auga

D. Kontrimavičienės aiškinimu, archyvas ne tik kaupia dokumentus, bet ir prižiūri jų valdymą.

„Konsultuojame ir metodiškai padedame ministerijoms ir visoms įstaigoms, kurių dokumentus mes kaupiame. Tai – kita darbo pusė, susijusi su pagrindine archyvo veikla“, – sako direktorė.

Nors Lietuvos valstybės naujasis archyvas įsteigtas saugoti dokumentus, sudarytus po 1990 metų kovo 11-osios, jo turimų fondų chronologinės ribos gerokai platesnės. Pavyzdžiui, signataro Vytenio Povilo Andriukaičio fonde laikoma medžiaga apima ne vien jo paties veiklos dešimtmečius – perduoti šeimos dokumentai yra senesni.

Ir visa ši istorija ne šiaip dulka lentynose – archyvas stengiasi viešinti dokumentus: rengia virtualias parodas, edukacinius renginius, diskusijas.

Lietuvos valstybės naujasis archyvas turi ir savo „Youtube“ kanalą.

„Archyvas dabar pradėjo rengti ir į „Youtube“ kanalą dėti pokalbius su Nepriklausomybės Akto signatarais, renginių – seminarų, konferencijų – medžiagą“, – pasakoja direktorė.

Aktualiausia informacija dalijamasi ir socialiniuose tinkluose – „Facebook“ paskyroje. Juolab kad norinčiųjų tyrinėti šiuolaikinę šalies istoriją daugėja.

„Istorikai turbūt tą paskutinį laikotarpį, naujausią šiuolaikinę istoriją, laiko mažiau tyrinėjama, bet tyrinėtojų vis daugėja“, – patikina D. Kontrimavičienė.

Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomi ir liudijimai apie skaudžiausius naujausių laikų istorijos puslapius. Tarp jų – ir fotografo Algimanto Barzdžiaus 1991 metų sausį įamžinta įtampa Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos. LVNA, f. 9, ap. 1, b. 36, l. 37.

Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomi ir liudijimai apie skaudžiausius naujausių laikų istorijos puslapius. Tarp jų – ir fotografo Algimanto Barzdžiaus 1991 metų sausį įamžinta įtampa Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos. LVNA, f. 9, ap. 1, b. 36, l. 37.

Pasiryžę rinkti po lapelį

Nors ir vienas jauniausių centrinių šalies archyvų šeimoje, daugiaaukštis statinys O. Milašiaus gatvėje jau nebesutalpina visų dokumentų. D. Kontrimavičienės teigimu, dalis perimtų dokumentų dėl to saugoma regioniniuose archyvuose. Tačiau tai tik laikina priemonė – pernai sostinėje pradėtas statyti dešimties aukštų archyvų pastatas, kuriame bus kaupiami valstybinių įstaigų dokumentai. Trys šio komplekso aukštai atiteks Lietuvos valstybės naujojo archyvo saugykloms. Tikimasi, kad jis duris atvers 2023 metų antroje pusėje.

O dabar dokumentų priėmimas sustabdytas dėl vietos trūkumo. Ta pati praktinė priežastis lėmė ir tai, jog kol kas archyvas nekaupia Seimo dokumentų (išskyrus Vyriausiosios rinkimų komisijos).

„Seimo dokumentai laikomi Seime“, – paaiškina D. Kontrimavičienė.

Atsiradus vietos, pagal sudarytą grafiką jie atkeliaus į Lietuvos valstybės naująjį archyvą.

„Istorijos archyvai popierinius dokumentus išsaugojo 600 metų, mes tikimės, jog ir elektroninė informacija, kad ir kiek keistųsi technologijos, taip pat bus išsaugota tiek pat metų.“

D. Kontrimavičienė, LVNA direktorė

Kitoms įstaigoms, kurios archyvui turi atiduoti dokumentus (pavyzdžiui, po likvidacijos), taip pat bus sudaromi perdavimo grafikai.

Kiek išsamūs bus ankstyviausieji Seimo – tuomet dar Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – dokumentai, pasak direktorės, kol kas nežinoma. Archyvarai jų, kaip minėta, dar neturi – jie saugomi vietos archyve. Bet galima numanyti, jog tyrėjams veiklos nepristigs: kaip ir 1918 metais, 1990-aisiais nepriklausomybės pradžia buvo pažymėta įvykių gausos.

„Tai buvo pirmieji valstybės kūrimosi metai. Manau, kad kai kuriais atvejais gali būti tam tikrų spragų, nes dalis žmonių bijojo, tad kai kas galbūt nugulė asmenų fonduose“, – svarsto D. Kontrimavičienė. Ji primena, kad dešimtmečius Lietuvą smaugęs slogus KGB šešėlis išsisklaidė ne taip greitai.

Archyvo fonduose – ir Vilniaus televizijos bokšto gynėjo Petro Norkaus braižyta schema, vaizduojanti 1991 metų sausio 13-osios įvykius. LVNA, f. 9, ap. 1, b.17, l. 47.

Archyvo fonduose – ir Vilniaus televizijos bokšto gynėjo Petro Norkaus braižyta schema, vaizduojanti 1991 metų sausio 13-osios įvykius. LVNA, f. 9, ap. 1, b.17, l. 47.

Todėl, direktorės teigimu, archyvas aktyviai kviečia visuomenės veikėjus, signatarus perduoti turimus dokumentus – nesvarbu, ar tai būtų keli popieriaus lapai, nedidelis segtuvas ar jų prikimštos dėžės, – specialistams.

„Kad valstybė galėtų išsaugoti savo kūrimosi pradžios liudijimus, nes tarp jų gali būti įsimaišę ir oficialių dokumentų, – neatmeta tokios galimybės D. Kontrimavičienė. – Gal pirmus dvejus trejus metus, kol nebuvo aišku, ar nepriklausomybė bus įtvirtinta, kažkuriuos svarbesnius dokumentus kai kas bandė išsaugoti.“

Viliasi turėti abu

Pasak D. Kontrimavičienės, oficialūs dokumentai, susiję su Seimo veikla, priimtais nutarimais, visi išlikę ir tvarkingi. Daugiau diskusijų kyla dėl jų rengimo dokumentų – esama galimybės, jog nepavyko išsaugoti visų, kiek buvo, projektų.

„Bet jeigu ir neišliko, tai tikrai maža dalis“, – neabejoja archyvarė.

Vienas svarbiausių archyvo saugomų dokumentų yra Kovo 11-osios Akto originalas. Įdomu tai, sako direktorė, jog Nepriklausomybės Atkūrimo Aktų yra du. Pirmiausia minėtasis – su visų signatarų parašais, laikomas daugiau turinčiu simbolinę reikšmę ir prilyginamas Vasario 16-osios Aktui. 2006 metais jis pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Oficialusis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11-os Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo su tuometės Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir Aukščiausiosios Tarybos sekretoriaus Liudviko Sabučio parašais, patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos antspaudu, saugomas Seimo archyve.

„Tikimės, kad kada nors abu Aktai bus saugomi mūsų archyve“, – sako D. Kontrimavičienė.

Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė. LVNA nuotr.

Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė. LVNA nuotr.

Amžinam saugojimui

Lietuvos valstybės naujasis archyvas perima ir elektroninius dokumentus – pasirašytus elektroniniu parašu ir turinčius juridinę galią. Vadovės teigimu, tokių dokumentų atidavė nemažai įstaigų.

Valstybės institucijos elektroninius dokumentus pradėjo rengti tik nuo 2014 metų, tačiau pirmasis toks dokumentas buvo pasirašytas dar 2011-ųjų rugsėjį – tuomečio ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus.

„Tad Vyriausybė tapo pirmąja įstaiga, kuri mums atiduoda elektroninius dokumentus“, – pasakoja D. Kontrimavičienė. Ir teigia, kad dabar praktiškai visos centrinio valstybinio administravimo institucijos tokius turi. Kilus pandemijai, karantinas paskatino pereiti nuo popierinių prie elektroninių dokumentų ir daugelį mažesnių įstaigų. 2013 metais archyvas saugoti tokius dokumentus gaudavo tik iš Vyriausybės, o dabar iš įvairių įstaigų jų turima apie 200 apskaitos vienetų. Praėjusių metų duomenimis, įstaigų, atidavusių saugoti tokius dokumentus, buvo per 20.

Seime elektroniniai dokumentai pradėti rengti nuo 2020 metų ir į valstybės archyvą bus perduoti per penkerius metus. Taigi į archyvą iš Seimo atkeliaus ir dalis popierinių, ir elektroninių dokumentų.

Pastariesiems saugoti yra sukurta elektroninė archyvų informacinė sistema, startavusi dar 2012 metais. D. Kontrimavičienės teigimu, teko įrengti specialias patalpas, parūpinti pagrindinį ir atsarginį serverius, kuriame informacija dubliuojama. Taip elektroninė archyvų informacinė sistema apsaugoma gedimų atveju: neveikiant vienam serveriui, galima naudotis kitu.

„Aišku, gana brangu saugoti identišką informaciją, bet kitų galimybių, norint išsaugoti paveldą, praktiškai nėra“, – tvirtina pašnekovė.

„Mes saugome dokumentus, kurie turi būti išsaugoti amžinai, – priduria Lietuvos valstybės naujojo archyvo vadovė. – Istorijos archyvai popierinius dokumentus išsaugojo 600 metų, mes tikimės, jog ir elektroninė informacija, kad ir kiek keistųsi technologijos, taip pat bus išsaugota tiek pat metų.“

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų