-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Netoliese griaudėjo okupacinės kariuomenės tankai, paskui pasigirdo šūviai. Jie ilgai nesiliovė. Tačiau nei V. Skurdenio, nei kitų laisvės gynėjų tai neišgąsdino. Dargi atvirkščiai – okupantų paleisti šūviai, pasigirstantys pranešimai, kad prie televizijos bokšto žūsta kiti laisvės gynėjai, parlamentą supančių žmonių grandinę darė dar stipresnę.
Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų sovietinės kariuomenės tankai tą naktį neprivažiavo.
Po poros metų išsikraustė ir svetima kariuomenė. Lietuva tapo laisva, o kova už šalies laisvę įėjo į istoriją. Istorija tapo ir Sausio 13-osios naktis.
Šiandien nuo lemtingųjų tos nakties įvykių sueina 33-eji metai.
Panevėžio rajone, Vadokliuose, gyvenantis V. Skurdenis pasakoja 1991-ųjų sausį prie dabartinio parlamento rūmų važiavęs porą kartų. Pirmoji jo kelionė – autobusu, juo vyko ir daugiau vadokliečių. Tai buvo pirmos sausio mėnesio dienos.
Kad susirinkusieji nešaltų, prie parlamento deginti laužai. Žmonės vieni kitus vaišino arbata, sumuštiniais, bendravo, skambėjo dainos. Buvo budima ir ruošiamasi ginti parlamentą, jei pasirodytų priešiškos jėgos.
„Prisimenu, tvyrojo vienybė, jautėsi bendrystė, buvo gera“, – 1991-ųjų sausio pradžios budėjimą prie parlamento mena V. Skurdenis.
Paryčiais, pavargusius po nemiegotos nakties, bet kupinus vilties ir solidarumo, autobusas juos parvežė namo. Vyriškis sako, kad kokių nors priešiškumo apraiškų ar provokacijų tą naktį nebūta.
„Po tos pirmos kelionės į Vilnių turbūt buvo praėjusios kelios dienos. Menu, buvo šeštadienis, sausio 12-oji. Iš Šiaulių pas tėvus į Vadoklius atvažiavęs mano bičiulis labai emocingai ėmė piktintis ramiai gyventi neduodančiais sovietais, dargi pasisakė sudeginęs savo karinį bilietą“, – pasakoja V. Skurdenis.
Bičiulis tada ėmė tvirtinti, kad būtina važiuoti į Vilnių parodyti vienybę, o jei reikės, apginti laisvę.
Parlamento gynėjo pomėgis – griežti armonika, tą jis daro dalyvaudamas Vadoklių tradicinės muzikos ansamblyje „Susiedai“. P. Židonio nuotr.
„Pritariau draugui, kad važiuoti reikia, bet Vadokliuose gyvenantis mano brolis Antanas tądien šventė 25-metį, tad norėjosi jį pasveikinti“, – pasakoja V. Skurdenis.
Brolį jis pasveikino.
O po sveikinimų, jau į pavakarę, ir pats sukaktuvininkas, ir dar vienas iš Panevėžio atvykęs V. Skurdenio brolis, ir šio žmona, ir sesuo nutarė važiuoti į Vilnių ginti laisvės.
Į du lengvuosius automobilius sėdo septyniese: penki vyrai ir dvi moterys. Dviejų ir ketverių metų vaikus V. Skurdenio panevėžietis brolis paliko pas močiutę Vadokliuose.
„Siūliau važiuoti prie televizijos bokšto. Tačiau kompanija pasirinko parlamentą. Atsimenu, buvo paskelbta, kad prie parlamento gros ir „Armonikos“ ansamblis“, – šypsodamasis pasakoja V. Skurdenis.
Nuvažiavę į Vilnių, lengvuosius automobilius vadokliškiai paliko po tiltu per Nerį, o iki parlamento rūmų nuėjo.
Ten jau degė laužai, buriavosi žmonės. Tačiau V. Skurdenis mena, kad įtampos būta jau daugiau nei jam lankantis pirmą kartą.
Įtampą dar labiau pakurstė pasiekusi žinia, kad iš Vilniaus Šiaurės miestelio centro link pajudėjo sovietų kariuomenės tankai.
Tą išgirdę susirinkusieji stojo į gyvą grandinę, apjuosusią parlamentą. Gynėjų iš Vadoklių kompanija atsidūrė grandinės dalyje prie pagrindinio įėjimo į parlamento rūmus.
„Prisimenu, stovim, o kažkokie žmonės bando mūsų grandinę išardyti, veržiasi į parlamento rūmus. Mes neleidžiam. Nežinau, kas tie besiveržiantieji buvo, jų taip ir nepraleidom“, – mena V. Skurdenis.
Taip stovėdamas, jis girdėjo kažkur netoli žlegsint tankus, dar pagalvojo, ar bus kas likę iš jų patiltėje pastatytų automobilių, ar tankų vikšrai pavers juos metalo laužu.
Nuvažiavus tankams, pasigirdo šūviai. Daug šūvių.
Dabar V. Skurdenio neapleidžia mintis, kad šaudyta buvo kone visą naktį. Be to, šūvių garsai artėjo. Jis svarsto, kad būdamas prie parlamento girdėjo šaudant ir prie televizijos bokšto, ir prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto.
„Budėdamas mačiau iš parlamento rūmų išeinančius politikus A. Abišalą, A. Butkevičių, buvo pasirodęs V. Landsbergis. Jie pabendravo su susirinkusiaisiais. O kai jau po vidurnakčio buvo sušauktas Aukščiausiosios Tarybos posėdis, daug Tarybos narių praėjo pro mane, stovėjusį prie pagrindinio įėjimo į rūmus. Ėjo jie pavieniui, saugomi mūsų“, – pasakoja V. Skurdenis.
V. Skurdenio sukurtas kaimo maketas buvo pristatomas parlamento rūmuose, kuriuos prieš 33-ejus metus šis vyriškis gynė savo kūnu ir tvirta laisvę pažinusio ir jos siekusio žmogaus dvasia.
Vadoklietis mena, kaip tą lemtingą sausio 13-osios naktį skrodė specialiųjų tarnybų automobilių sirenos, tikriausiai tuo metu greitosios vežė sužeistuosius prie televizijos bokšto.
„Išsamios informacijos, kas vyksta prie televizijos bokšto ar kitose vietose, neturėjome. Tačiau mus pasiekdavo per minią vilnijusios žinios apie šaudymus, sužeistuosius, kalbėta apie žuvusius žmones“, – sako V. Skurdenis.
Anot jo, tąnakt parlamentą apsupusiųjų grandinėje daugiausia stovėjo vyrų. Tačiau būta ir moterų. Per garsiakalbius nuolat buvo primenama: jeigu esama vaikų, būtina juos parvesti namo. Palikusieji vaikus namuose vienus, buvo raginami grįžti.
„Raginti ragino, tačiau žmonės stovėjo taip susispietę, gyva grandinė buvo tokia tvirta, kad ir išardyti būtų buvę ją sunku“, – mano parlamento gynėjas.
Stovėdamas parlamentą juosusioje grandinėje V. Skurdenis pamena pagalvojęs apie brolio su broliene močiutei paliktus vaikus.
„Svarsčiau, kad mama gali būti įsijungusi radiją, klausosi ir girdi apie šaudymus, sužeistuosius ir žuvusiuosius. Ką ji tada turėjo jausti, į Vilnių išleidusi mus, keturis savo vaikus“, – sako vadoklietis.
Per garsiakalbius buvo skelbiama, kad apsupusieji parlamentą turėtų kiek atsitraukti nuo pastato sienų – jei atvažiavę tankai ims šaudyti, pradės dužti pastato langai, krentančios šukės gali sužeisti.
V. Skurdeniui ypač įstrigo maldos tą lemtingą naktį. Su minia meldėsi prie parlamento budėjęs kunigas Robertas Grigas.
Pasak vadokliečio, maldos, bent jam, kiek slopino kovos įkarštį. Bet kas gali paneigti, kad kaip tik dėl kalbėtų maldų prie parlamento ir išvengta kovos, nesiliejo kraujas?
„Paryčiais mes, visi septyni, sveiki ir gyvi, sėdome į mašinėles ir patraukėme namo į Vadoklius. Pasirodo, naktį mama nesiklausė radijo, tad nervintis dėl mūsų gyvybių ir kad anūkai gali likti našlaičiai, jai, laimė, neteko“, – sako V. Skurdenis.
Kad ir kaip pavargę nuo budėjimo ir nuo išgyventos įtampos, grįžę į Vadoklius miegoti jie nėjo, o puolė prie televizoriaus. Tada ir išgirdo apie aukas prie televizijos bokšto.
„1991-ųjų sausio 13-osios naktis budėjusiems prie televizijos bokšto tikrai tapo siaubo naktimi. Aš tą siaubą pamačiau tik per televizorių. Džiaugiuosi, kad prie parlamento žudynių išvengta. Esu laimingas, kad ir aš gyniau laisvę. Kad ją turime ir kad mūsų laisvė nepareikalavo daugiau aukų, yra begalinis stebuklas“, – tvirtina V. Skurdenis.
P. Židonio nuotr.
Kokia trapi toji laisvė, V. Skurdenis sako dar geriau suvokęs Rusijai užpuolus Ukrainą.
Jis pasakoja sovietinėje kariuomenėje tarnavęs su ukrainiečiu Tarasu Ševčenka, kurio tėvavardis, kaip ir garsiojo rašytojo, – Grigorjevičius. Tasai Tarasas vadokliečiui tvirtinęs, kad Ukrainoje tėra trys Tarasai Grigorjevičiai Ševčenkos.
Ukrainoje prasidėjus neramumams, V. Skurdenis sako pasvarstęs nuvykti pas buvusį kariuomenės draugą ir bent tuo jį paremti, bet sumanymo neįvykdė.
Sovietmečiu gimęs ir augęs vadoklietis sako dar vaikystėje iš tėvų girdėdavęs, kad Lietuva okupuota. Septintą dešimtį metų įpusėjęs vyras prisimena, kai į tėvų namus, stovėjusius už trijų kilometrų nuo Vadoklių, buvo atėjęs ginkluotas kolūkio pirmininkas. Juk Lietuvos valstiečiai taip labai nenorėjo tapti sovietiniais kolūkiečiais.
Žinojo, kad jo močiutės namai sudegė, kai iš krosnies iškritus žiežirbai, užsiliepsnojo slėpti Lietuvos partizanų dokumentai.
Stovėjo V. Skurdenis ir Baltijos kelyje, dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje.
Baigęs tuometę Veterinarijos akademiją, jis dirbo zooinžinieriumi, šiuo metu yra ugniagesys.
Radęs laisvo laiko, šis vyriškis sukūrė savo gimtojo Geležių kaimo, buvusių už vos trijų kilometrų nuo Vadoklių, maketą.
Vietinių Gelažiais vadinamas kaimas dabar belikęs tik prisiminimuose.
