Laima Kiškienė ir skulptorius keramikas Audrius Gokas parodoje „Keramikos ir muzikos sintezė“ demonstruoja iš molio nulipdytus muzikos instrumentus.

Muzikos garsais suskambusi keramika

Muzikos garsais suskambusi keramika

Keramikos paroda gali būti skambanti, gaudžianti, švilpianti, šniokščianti ir dar pačius įvairiausius garsus skleidžianti. Po Lietuvą keliaujanti unikali keramiką ir muziką sujungusių meno kūrinių kolekcija, sukurta jau tradiciniu tapusiame Ramygalos tarptautiniame keramikos simpoziume, šįkart pasiekė Panevėžį.

 

Ramygaliečiai pasakoja istoriją, kad net sprendžiant, pro kurį miestelį – Krekenavą ar Ramygalą – turėtų eiti kelias iš Kauno į Rygą, pasirinkimą nulėmė miestelėnų gudrumas. Jie pasikinkė arklius ir suko apylinkėse ratus. Kelių inspektoriai vienbalsiai pritarė – judėjimas čia didžiulis, kelias bus tiesiamas per Ramygalą.

Jau nebe pirmi metai tuo keliu iš aplinkinių miestų, iš Latvijos čia susirenka kūrėjai. Ramygala jiems žinoma kaip keramikų simpoziumų vieta. Dažnam tai atrodytų lengvai paaiškinama – Panevėžys visada buvo šamoto keramikų sostine. Bet tos bendrystės tarp dviejų miestų – Ramygalos ir Panevėžio – tradicijų ieškoti nelabai reikia.

Ramygaloje įsikūręs klubas „Savos erdvės“ nuo 2010-ųjų metų organizuoja tarptautinius keramikų susibūrimus. Jų sielą Laimą Kiškienę galima būtų pristatyti paprastai: dar viena Ramygalos šviesuolė, keramikė, dailės mokytoja. Bet yra daug stipriau: Laima Kiškienė čia gimė ir užaugo. Ji – ketvirtos kartos ramygalietė.

Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje eksponuojama Ramygaloje užgimusių keramikos darbų paroda „Keramikos ir muzikos sintezė“ – muzikos garsus galinčių skleisti meno kūrinių kolekcija.

Neįdomu, kai lengva

Laima sakosi sulaukusi kūrybai signalo.

„Jeigu tuo tikėtume, tai yra menininkų šeimos signalas. Net gal ne mūsų šeimos, o Ramygalos krašto, – svarsto šviesuolė. – Gyvenime man turi būti sunku ir įdomu. Pastebėjau: jeigu man tik palengvėja, būtinai sugalvoju ką nors, kad tik būčiau užsiėmusi, lėkčiau. Keramika seniai užvaldžiusi mintis, bet dailės mokyklos čia, Ramygaloje, nebuvo, muzikos mokyklą baigiau, o į Panevėžį niekas nevežė. Tik dabar, šiais laikais, abi mano dukros baigė dailės mokyklą, viena ir akademiją“, – pasakoja L. Kiškienė.

Laima visada jautė poreikį kurti, bet į tikrąjį kūrybos lauką sako atėjusi per savo mokinius.

„Dirbau dailės mokytoja mokykloje, subūriau etnokultūros būrelį, nuvažiavom į Paįstrį, į draugės Vilmos vadovaujamą keramikos būrelį. Paprašėme, kad pamokytų lipdyti, supažindintų su keramika. Vėliau prasidėjo kursai ir įvairūs seminarai. Nieko atsitiktinio gyvenime nėra. Jeigu kažkada radai molio gabalėlį, tai vėliau gal lipdysi puodynes. Apskritai keramika ir amatai yra mūsų šaknys, mūsų papročiai ir tradicijos“, – svarsto L. Kiškienė.

Ypatinga technologija

Keramika Ramygaloje turi labai gilias šaknis. Vietos gimnaziją lankiusio tekstilininko prof. Juozo Balčikonio tėvas irgi buvo keramikas, tačiau šio meno paslaptis perprato Latvijoje. Pirmasis L. Kiškienės dailės kabinetas buvo klasė, kurioje mokėsi būsimas profesorius. Be to, įvairūs keramikos projektai – vienas šio miestelio išskirtinumų. Keramika Ramygaloje prasidėjo 1998-aisiais metais, įkūrus jaunųjų keramikų būrelį. Įgiję pradinių žinių, jaunieji keramikai susibūrė į jaunimo iniciatyvinę grupę ir parengė kelis ilgalaikius keramikos projektus.

Dabar į Ramygalą L. Kiškienės iš visų kraštų sukviečiami tarptautinių keramikos simpoziumų dalyviai pradeda lipdydami šaukštą – žmogaus gyvenimo pradžios ir išėjimo simbolį. O į praėjusių metų simpoziumą kūrėjai iš Lietuvos ir Latvijos susirinko kurti muzikos instrumentų.

„Mums visiems labai patiko. Šį kartą buvo viršūnė. Buvo lipdomi įvairiausi muzikos instrumentai ir dekoratyvinės kompozicijos muzikos tema. O svarbiausia – Ramygalos krašto tradicijų atkūrimas, juk Ramygala kartu su Vilniumi kūrėsi“, – šypsosi L. Kiškienė.

Simpoziume patirtimi dalinosi ir darbavosi keramikai iš Lietuvos ir Latvijos: Skirmantas Petraitis, Audrius Gokas, Eiginta Beinortaitė, Genutė Vaičikauskienė, Gražina Visockienė, Skaidrė Račkaitytė, Jolita Šlepetienė, pati Laima Kiškienė, Aleksandras Maijeris, Inga Maijerė, Vita Bogana. Darbai išdegti raugo, juodosios, raku degimo būdais, malkinėse, dujinėje, elektrinėje žemos ir aukštos temperatūros krosnyse.

Skambanti keramika

Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Beržų gatvėje eksponuojama Ramygaloje užgimusių keramikos darbų paroda „Keramikos ir muzikos sintezė“ – muzikos garsus galinčių skleisti meno kūrinių kolekcija. Keramikai suskambus muzikos garsais, paroda apkeliavo jau nemažą dalį Lietuvos. Šalyje tai bene pirmas projektas, kuriame taip plačiai išanalizuoti muzikos instrumentai. Čia ir kiškiai švilpiančiomis ausimis, ir perujiečių muzikos instrumentas, atkartojantis plaukiančio žmogaus garsą, ir daug kitų įdomybių.

Nors kiekvienas unikalios parodos eksponatas skleidžia garsus, lankytojams jų liesti negalima. Tačiau paklausyti meno kūrinių skleidžiamų muzikos garsų ir istorijų apie juos, pasakojamų skulptoriaus keramiko Audriaus Goko, bus galima jau vasario 18-ąją bibliotekoje vyksiančiame parodos atidaryme.

„Savos erdvės“ – savi namai

Šiandien galima drąsiai pasakyti, kad L. Kiškienė įkūrė dirbtuves, kurios niekada iš Ramygalos neišnyks. Tik po kraštą pasklis iš jų išeinančios vis naujos idėjos, nauji kūriniai. Čia durys atviros visiems: ir suaugusiesiems, ir vaikams.

O tokios kūrybos erdvės pradžia, pasak Laimos, labai paprasta ir šeimyniška. Kai dukra baigė Dailės akademiją, reikėjo vietos, kur abi su mama galėtų dirbti akademinį darbą. Taip atsirado sodyba, kurią, prisiskolinusi pinigų, šeima nusipirko vos per 2 savaites.

„Įėjau į tą namą ir supratau, kad jis turi gyvuoti toks, koks yra. Užbūrė kiemas, čia tvyranti dvasia. Nuo vaikystės pažinojau sodybos šeimininkus. Jie mane žavėjo darbštumu, seną namą jie išsaugojo tokį, koks buvo 1940-aisiais pastatytas. Pirmieji šeimininkai čia turėjo vilnos karšyklą, vėliau turtą užrašė savo giminaičiui ir tarnaitei. Jie susituokė – tapo Šlekiais, o šią sodybą nupirkau iš jų dukters. Beje, simboliška, bet šitas namas pastatytas ant molio“, – pasakojo dirbtuvių šeimininkė.

Nors keramikų simpoziumai Ramygaloje rengiami nuo 2010-ųjų, tik po šešerių metų projektas surado namus.

„Galėčiau megzti, nerti ar siuvinėti, bet man reikia dirbti sunkiai. Keramika nėra lengva“, – šypsosi L. Kiškienė.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų