Muzikantė su matematikės smegenimis

Muzikantė su matematikės smegenimis

Teatralų šeimoje augusi Emilija Fijalkauskaitė iki šiol scenoje stovėjo kaip solistė. Tačiau studijos, nuvedusios į spalvingąjį Berlyną, panevėžietės planus pakoregavo – dabar ji svarsto daugiau laiko praleisianti užkulisiuose kaip inžinierė ir į muziką galės pažvelgti kitu kampu.

 

Panevėžietė Emilija Fijalkauskaitė Berlyne, SAE institute, studijuoja garso inžineriją. Studijos, anot jos, be galo įdomios, jose atsiskleidžia visiškai kitoks požiūris į muziką – tarsi visą laiką buvęs ant scenos pirmąkart nueitum į užkulisius.

„Šios studijos yra tobula sintezė dviejų mano pomėgių – muzikos ir fizikos. Mokausi, kaip tai, ką kuria muzikantas, pateikti klausytojui ar kaip idėją paversti galutiniu garso produktu. Tas kelias ilgas ir sudėtingas, bet mano smegenyse viskas labai logiškai dėliojasi“, – šypteli Emilija.

Studijuojant įgytą patirtį panevėžietė galės pritaikyti bet kurioje industrijoje – filmų, žaidimų, teatro. Studijų programa trunka 1,5 metų, nes studentai čia neturi vasaros atostogų.

„Studijuoju jau metus, liko paskutinis semestras. Beveik visi mūsų darbai ir atsiskaitymai yra praktiniai, turėjome tik du teorijos egzaminus ir porą analitinių straipsnių. Darbo tikrai daug, bet aš juo mėgaujuosi“, – tvirtina panevėžietė.

Berlynas – dar ne visa Vokietija

Atvykusi į Berlyną, E. Fijalkauskaitė juokiasi pasijuto lyg šunelis, paleistas nuo grandinės. Ne todėl, jog būtų puolusi krėsti kvailystes. Tiesiog pasijuto laisva kaip niekad anksčiau.

„Miestas milžiniškas, vietos užtenka visiems. Jausmas tikrai toks, lyg pradėjus gyvenimą iš naujo. Tavęs neseka prieš daug metų susidarytos nuomonės, gandai, žmonės tavęs nepažįsta iš kitų pasakojimų. Gali būti toks, koks nori. Tavęs neteisia dėl išvaizdos, pomėgių, gali lengvai rasti savo nišą ir bendraminčių“, – megapolio privalumus vardija panevėžietė.

Garso inžinerijos studijas Berlyne kremtanti Emilija Fijalkauskaitė studijuodama jaučiasi kaip žmogus, visą laiką buvęs ant scenos ir pirmąkart nuėjęs į užkulisius.

Nors Berlynas Emilijai iš pradžių atrodė gan purvinas ir urbanistinis, daugiau paklajojus po miestą, jis atsiskleidė kitomis spalvomis – labai žalias, su daugybe ežerų, parkų, miškų, kavinių ir restoranų ant upės kranto. Pasak E. Fijalkauskaitės, užtenka mažiau nei valandą pavažiuoti traukiniu ir atsiduri pačioje gamtos širdyje.

Tačiau, anot E. Fijalkauskaitės, būtų neteisinga apie visą Vokietiją spręsti pamačius tik Berlyną. Juk ir Vilnius neatspindi visos Lietuvos. Prieš savaitę Emilija aplankė Drezdeną ir jis pasirodė visiškai kitoks: žmonės konservatyvesni, ramesni, turtingesni.

„Labai skirtingas ir pats Berlynas. Buvusiame Rytų Berlyne žmonės panašesni į mus. Ir čia visada reikia turėti grynųjų“, – šypteli panevėžietė.

Pradžia prie fortepijono

E. Fijalkauskaitės muzikinis kelias prasidėjo dar vaikystėje. Sesuo lankė Muzikos mokyklą, daug grodavo namie fortepijonu. Emilija įdėmiai klausydavosi ir, ištaikydavusi akimirką, kai instrumentas būdavo laisvas, bandydavo atkartoti, ką girdėjusi.

„Dabar negaliu pasakyti, ar tėvai pasakė, ar pati mokytoja išgirdo, kad man visai gerai sekasi, tad būdama penkerių pradėjau lankyti pianino pamokas konservatorijoje“, – pasakoja E. Fijalkauskaitė.

Kai mokytoja išsikraustė į Vilnių dėstyti M. Čiurlionio menų gimnazijoje, Emilija perėjo į Muzikos mokyklą, dainavo chore. Pradėjusi lankyti gimnaziją, muzikali mergaitė įsitraukė į jos chorą.

„Ir teatro būrelį lankiau. Jame atsikračiau scenos baimės. Teatro mokytoja dažnai organizuodavo renginius mokykloje ir mane gerai pažinojo, dainuodavau ir grodavau, kur tik galėjau. Esu labai dėkinga mokytojai Lilijai už visas galimybes ir palaikymą“, – pasakoja E. Fijalkauskaitė.

Ieško nesudarkytos ramybės

Emilija sako, jog muzika, kuri jai patinka, ir ta, kurią pati atlieka, yra labai skirtingi dalykai. Ji klausosi 1970-ųjų, 80-ųjų klasikinio roko, fanko, bliuzo. Per pastaruosius kelerius metus labai pamėgo lietuvišką alternatyvą – „Foje“, „Solo ansamblį“, „ Abudu“.

„Dažniausiai muzikos klausausi grojaraščiais, kurie atspindi jausmą, emociją ar specifinę situaciją. Dar nuo Muzikos mokyklos laikų labai myliu kompozitorių Eriką Sati, jo kūriniai perteikia nesudarkytą ramybę. Matyt, man visada to trūksta, nes grįžtu prie jo labai dažnai“, – kalba E. Fijalkauskaitė.

Pati Emilija kuria lengvąją muziką, rašo ir tekstus. Buvo laikas, kai dalyvaudavo dainuojamosios poezijos konkursuose.

„Yra toks žanras „singer-songwriter“, praktiškai į jį sukrenta visi atlikėjai, kurie rašo dainas ir dainuoja, dažniausiai groja gitara ar pianinu, bet tai gali būti labai įvairūs skambesiai. Tai ten save ir padėčiau“, – šypteli Emilija.

Berlynas Emilijai iš pradžių atrodė gan purvinas ir urbanistinis, daugiau paklajojus po miestą, jis atsiskleidė kitomis spalvomis

Paklausta, ar labiau yra kūrybiška, ar pragmatiška asmenybė, E. Fijalkauskaitė sako esanti ties viduriu.

„Mama visad sako, kad esu muzikantė su matematikės smegenimis“, – juokiasi Emilija.

Muziką E. Fijalkauskaitė vadina gyvenimo varikliu.

„Kurti ją, klausytis jos, kvėpuoti ja yra viskas, ką noriu daryti. Maniau, kad žinojau, kur save padėčiau jos platybėse, bet pradėjusi studijuoti supratau, kad yra labai daug, ko dar nepažįstu“, – svarsto Emilija.

Teatralų atžala

Nors scenoje E. Fijalkauskaitė toli gražu ne naujokė, ji pripažįsta vis dar jaučianti įtampą ar baimę ant jos užlipusi.

„Vokalo mokytoja man visada sakydavo, jog jei scenoje nejauti baimės, kažkas blogai. Tai natūrali sveika emocija. Jei visiškai nebesijaudini, vadinasi, buvimas scenoje tau nieko nebereiškia“, – mano Emilija.

Jaudulio E. Fijalkauskaitė nė nebando atsikratyti. Prieš pasirodymą tiesiog padaro porą kvėpavimo pratimų, tačiau užlipus ant scenos ir pasinėrus į pasirodymą kūnas pats atsipalaiduoja.

Antroji E. Fijalkauskaitės meilė – teatras. Šis ją lydėjo visą gyvenimą. Abu tėvai su scena glaudžiai susiję – tėtis žinomas aktorius Vidmantas Fijalkauskas, mama baigusi režisūrą.

Tačiau aš teatrą pati atradau, – patikina Emilija. – Man tai irgi yra laisvės forma, galimybė visiškai transformuotis.“

Pirmas uždarbis už koncertus

Emilija dar ir dabar iš vaikystės prisimena daugybę koncertų, kuriuos rengdavo mamai ir jos aplankyti atėjusiems draugams. Sako, jog buvo labai dramatiškas ir ekspresyvus vaikas, įlįsdavusi į kostiumą krikšto tėvų sūnų tiesiog priversdavo leisti fonogramas, o pati garsiai traukdavo dainas.

„Beje, kartais rinkdavau ir pinigus, – juokiasi mergina. – Mamos draugai dar dabar tuos koncertus gerai prisimena.“

Kūrybingoje šeimoje gimusi E. Fijalkauskaitė svarsto panašiausia esanti į savo močiutę ir sesę – abi jos labai gerai skambino pianinu, o sesuo iki šiol prie jo mielai prisėda.

Ir pati Emilija be muzikos savęs neįsivaizduoja. Nors po studijų galbūt daugiau bus užkulisiuose kaip inžinierė, tačiau neatmeta galimybės tapti ir profesionalia muzikante.

Berlyne studijuojančiai panevėžietei dabar labiau nei bet kada svarbūs santykiai su draugais ir šeima.

Mano dienos neįtikėtinai užimtos, todėl labai daug reiškia rasti laiko pasivaikščioti ar prisėsti prie kavos puodelio tiesiog pasišnekėti“, – sako Emilija.

Beveik kiekvieną dieną ji susirašo ir su šeima. Nors kalbasi apie visai kasdieniškus dalykus, tai padeda merginai jausti, kad visgi artimieji nėra taip toli, kaip atrodo.

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų