-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo ankstyvos paauglystės iki gilios senatvės pasinėręs į muziką, J. Bagdonas ne kartą apdovanotas už ilgametį pedagoginį ir kūrybinį darbą, aktyvią visuomeninę veiklą, nuopelnus muzikinei kultūrai.
Jo sūnus, kompozitorius ir džiazo muzikos atlikėjas Rimantas Bagdonas, sako, kad esminis skirtumas tarp jų abiejų tas, kad tėvas pats prasimušė į muziką.
Dar vaikystėje J. Bagdoną sužavėjo bažnyčioje išgirstos giesmės „Pulkim ant kelių“, „Marija, Marija“, vargonų muzika. Sulaukęs paauglystės, groti mokėsi pas muzikos virtuozą Luokės vargonininką Joną Batorą.
Pirmąjį chorą – šaulių – J. Bagdonas subūrė muzikos pas vargonininką pasimokęs vos porą metų.
Planus muzikuoti sutrukdė karas – pateko į frontą. Laimė, trumpam. Pakliuvęs vokiečiams į rankas, buvo ruošiamas kariauti su rusais. Nuėjęs pas kuopos vadą lietuvį, prašėsi išleidžiamas – tėvai seni, nėra kam dirbti ūkyje. Tada sulaukė pasiūlymo vietoj savęs rasti kitą žmogų ir tai pavyko.
J. Bagdonas sutiko pažįstamą, kuris noriai sutiko keistis vietomis. Karo iškankintam žmogui buvo svarbiausia, kad vokiečiai maitina savo belaisvius. Muzikantas neabejojo, kad fronte pats būtų žuvęs. Kitą kartą nuo fronto išgelbėjo Telšių vyskupo pasirašyta pažyma – atleidimas. Pasak garsiojo chorvedžio sūnaus, tais laikais Stalino įsaku kulto tarnų neimdavo į frontą.
R. Bagdonas pasakoja, kad tėvo šeima buvo užsispyrę žemaičiai, kaimo žmonės. Seneliai buvo griežti, ir kai mama paklausė jau paauglio jo tėvo, ką galvoja daryti, išgirdo atsakymą – būsiu muzikantas.
Tuo laiku manyta, kad reikia mokytis arba daktaru, arba advokatu, arba kunigu, o jei ne – dirbk žemę. Vyravo supratimas, kad groti galima ir taip išmokti savo malonumui, o ne duoną iš to valgyti.
R. Bagdono teigimu, tėvas pats prasimušė į mokslus: Klaipėdos muzikos mokykloje mokėsi choro dirigavimo, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
J. Bagdono išugdyti mokiniai iki šiol pamena savo mokytoją.
„ Prabėgus daug metų, kai jo mama jau buvo labai sena, per televizorių rodė dainų šventę, o tėvas dirigavo. Ji ir sako: „Ale tu matai, ir iš muzikonto žmogus gali išeiti“, – močiutės reakciją prisiminė R. Bagdonas.
O paties Rimanto istorija visai kitokia. Pasak džiazo muzikos atlikėjo, nė už ką nenorėjo mokytis muzikos.
„Mane viliojo kiemas, gatvė, futbolas, padūkti su draugais. Kai matydavau, kaip už lango siaučia bendraamžiai, o aš turiu sėdėti ir groti pianinu, – man tai buvo baisi kančia. Mane, galima sakyti, su diržu išmušė į muziką“, – dabar su šypsena prisimena tėvo pastangas iš jo išugdyti muzikantą R. Bagdonas.
Jo teigimu, muzika užkabino jau baigus mokslus Panevėžyje ir iki šiol nepaleidžia.
R. Bagdonas sako, kad tėvas buvo darboholikas. Panevėžyje beveik penkis dešimtmečius dirbo pedagoginį darbą – dėstė teorines disciplinas ir chorvedybą. Kartu vadovavo žymiausiems miesto chorams – cukraus fabriko vyrų chorui, „Lietkabelio“ gamyklos mišriam chorui ir kt.
Jie laimėdavo prizines vietas ne tik Panevėžio, bet ir respublikiniuose konkursuose. J. Bagdonas buvo daugkartinis miesto dainų švenčių vyriausiasis dirigentas.
Atgavus nepriklausomybę ir atsikūrus Šaulių sąjungai, J. Bagdonas ilgą laiką vadovavo Panevėžio rinktinės mišriam chorui „Aukštaitis“, išvystė plačią koncertinę veiklą. Jo, kaip kompozitoriaus, melodingos dainos Lietuvai ir Panevėžiui iki šiol skamba įvairių kolektyvų repertuare.
Muzikantas pamena, kaip tėvas ir jam pačiam nuo penkiolikos metų liepdavo akompanuoti tiems chorams. Pasak R. Bagdono, tėvas negalėjo būti be darbo. Su aktyvia chorine veikla atsisveikino sulaukęs 90 metų.
„Darbas, darbas, darbas. Kaip Konfucijus yra pasakęs – susirask mylimą darbą ir nereikės tau dirbti nė vienos dienos. Nebuvo iš tų, kurie atsisėdę gali nieko neveikti. Sugebėjo perteikti žinias, labai paprastai, prieinamai paaiškinti mokiniams, – sako, kad tėvas nemokėjo dirbti atmestinai, R. Bagdonas. – Su chorais visose dainų ir miesto šventėse dalyvavo. Tai dvi kryptys, kurios buvo visas jo gyvenimas, visa siela, visa širdis buvo atiduota tiems dalykams.“
J. Bagdonas buvo puikus pedagogas. Anot sūnaus, kai mokiniai atvažiuodavo stoti į konservatoriją ir dėstytojai sužinodavo, kad harmonijos mokėsi pas Juozą Bagdoną, nereikėdavo laikyti egzamino – komisija žinojo, kad išlaikys penketukui.
Paskutinius kelerius gyvenimo metus J. Bagdonas praleido Šv. Juozapo globos namuose ir ten buvo laimingas.
„Netgi būdamas globos namuose, kur sakėsi labai laimingai praleidęs gyvenimo pabaigą, jau turėdamas per 90 metų, suorganizavo chorelį, kuris dainavo žinomas lietuvių liaudies dainas“, – R. Bagdonas sako, kad tėtis negalėjo be veiklos kone iki pat paskutinio atodūsio.
Dažnai jį prisimena ir buvę mokiniai. Pasak R. Bagdono, neretai gatvėje prie jo prieina nepažįstami žmonės ir teiraujasi apie tėvą, pasisako buvę mokiniais. Kai kurie jų – jau labai solidaus amžiaus.
Jo teigimu, tėvas, matydamas, kad žmogus muzikuodamas tik kankinasi pasiūlydavo keisti profesiją. Vieną tokį mokinį sutiko po daugelio metų ir išgirdo padėką už išmintingą patarimą – žmogus tapo veterinarijos mokslų daktaru.
R. Bagdonas pamena, kad tėvas buvo labai griežtas ir reikėdavo paklusti – dukart nekartodavo.
„Jei pasakė išjungti televizorių, vadinasi, reikia išjungti ir eiti miegoti. Nebūdavo jokio atsikalbinėjimo. Vieną kartą pasakyta ir turėjo būti šventai vykdoma“, – su šypsena prisimena muzikantas.
Tėvas itin domėjosi ir muzikine sūnaus karjera. Pasak R. Bagdono, jam labai patiko, kai 1998 metais pradėjo rengti autorinius vakarus. Anksčiau apskritai džiazas buvo laikomas „chaltūra“, manyta, kad reikia groti, ką pedagogai paskiria, klasiką, bet ilgainiui abi kartos rado bendrą kalbą.
„Palaipsniui persiorientavo, suprato, kad ta muzika prasminga. Jinai nėra komercinė, gal labiau gyvenimo, mąstymo būdas, filosofija“, – sako džiazo atlikėjas.
Pasak R. Bagdono, kol mokėsi, glaudesnio ryšio su tėvu nebuvo – pykdavosi, bardavosi. Baigus mokslus, atsirado gilesnis dvasinis ryšys. Pamena, kad susitikdavo kartą per savaitę ar dažniau, diskutuodavo įvairiausiomis temomis po keletą valandų.
Tėvas labai domėjosi politika, kas vakarą klausydavosi „Amerikos balso“. Be galo smalsus buvo, domėjosi ne tik tuo, kas dedasi sūnaus šeimoje, Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Prireikus patardavo sūnui, pagelbėdavo ir profesiniais klausimais.
