Muzika nepaleido į pensiją

Muzika nepaleido į pensiją

Aštuoniasdešimt trejų panevėžietė Liudvika Stazdienė vos prieš mėnesį išėjo į užtarnautą poilsį. Jos gyvenimo variklis visada buvo muzika ir darbas kultūros srityje.

„Sensta tik kūnas, o svajonės – ne“, – svarsto L. Strazdienė.
Už ilgametį triūsą ji tituluota geriausia metų kultūros darbuotoja. Jau penkti metai Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus iniciatyva rajono Taryba skiria tradicinę geriausio metų kultūros darbuotojo vardo nominaciją. Šiemet ja pagerbta ilgametė Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio meno vadovė L. Strazdienė, sukaupusi 31-erių metų kultūrinio darbo patirtį.

Daugiau nei 15 metų ji dirbo Raguvos kultūros centro Šilų padalinyje, o iki šių metų – Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinyje. Jo kolektyvas ponią Liudviką vasarį išlydėjo į pensiją.
„Esu labai dėkinga buvusioms Bernatonių bendradarbėms, ypač vadovei, kuri leido man iki tokio amžiaus dirbti. Žinia, dabar visiems reikia jaunų darbuotojų, o man jau 83-eji“, – sako L. Strazdienė.

Aštuoniasdešimt trejų panevėžietė Liudvika Stazdienė vos prieš mėnesį išėjo į užtarnautą poilsį.

Muzikali finansininkė

L. Strazdienė daug metų vadovavo moterų vokaliniams ansambliams. Kolektyvas „Vėtrungė“, retro grupė „Vėrinys“ su reiklia, energinga ir muzikai atsidavusia vadove dalyvavo daugelyje Panevėžio rajono, miesto, regiono ir šalies konkursų, švenčių, renginių, kuriuose pelnė svarių apdovanojimų, prizinių vietų, Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus padėkų, garsino Panevėžio rajoną visoje Lietuvoje.
Tačiau pirmoji šios veiklios moters profesija buvo ekonomika.

„Kartais vaikai iki pat mokyklos baigimo nežino, ko nori gyvenime – aš nuo mažens dievinau muziką. Galiu pasakyti, kad turiu defektą: be muzikos man niekas daugiau nebuvo įdomu. Nei kulinarija, nei rankdarbiai, o vaikus padėjo auginti mama“, – šypsosi senjorė.

Visgi baigusi mokyklą ji neturėjo galimybės įgyvendinti savo svajonės. Muzikos mokykla per brangiai kainavo tris vaikus pokariu vienai auginusiai L. Strazdienės mamai.
„Gimiau Kėdainiuose. Tėtis mus anksti paliko, po II pasaulinio karo traukiantis vokiečiams pasekė paskui juos ir vėliau atsirado Kanadoje. Taip jo daugiau nebematėme – sulaukėme žinios, kad mirė emigracijoje, – pasakoja buvusi kultūros darbuotoja. – Su mama persikėlėm pas senelius Panevėžyje, čia baigiau mergaičių gimnaziją ir įstojau mokytis ekonomikos.“

Diplomuota finansininkė tuoj pat gavo darbą Panevėžio stiklo fabrike. Tačiau kartu ėmė kuruoti kultūrinę gamyklos veiklą. L. Strazdienė vadovavo dainų, šokių ansambliams. O po darbo dar skubėdavo pas kultūrininkus į tuometį linų kombinatą.

„Repeticijos mane palaikydavo dirbant nemėgstamą finansininkės darbą, o jis maitino šeimą. Muzika buvo atsvara sielai“, – prisimena L. Strazdienė.
Sulaukusi 33-ejų panevėžietė visgi gavo ir chorvedės diplomą Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

Diplomuotos finansininkės gyvenimo variklis visada buvo muzika ir darbas kultūros srityje.
A. Matuzevičiūtės nuotr.

Antra pensija

Kad ir kaip keistai skambėtų, 1955-aisiais L. Strazdienė išėjo iš stiklo fabriko į pirmąją pensiją. Bet tuo jos karjera nesibaigė – moteris dar dešimt metų plušėjo buhalterijos srityje, kol galų gale visiškai nėrė į mylimą veiklą.
„Pirmiausia mane pakvietė Šilų kultūros centras, o paskui ir Bernatonių. Buvo labai gera ten dirbti: jauni, linksmi, visko prisigalvojantys bendradarbiai. Aš pati valandų valandas galėdavau prasėdėti prie pianino rinkdama ansambliams dainas, kad tik žmonėms patiktų ateiti“, – prisimena buvusi meno vadovė.
Dabar tų dienų poniai Liudvikai labai trūksta. Nors po antrosios pensijos praėjo vos mėnuo, senjorė jaučiasi lyg vakuume: nesupranta savo jausmų, ilgisi darbo, muzikos. Net ir apdovanojimas jai sukelia dviprasmiškus jausmus.
„Iš dalies smagu, kad esu įvertinta, tai įpareigoja nepasiduoti, nors suprantu, koks tas mano amžius. Kūnas senas, bet ne svajonės“, – sako geriausia rajono kultūros darbuotoja.
Jai skirtas apdovanojimas tradiciškai įteikiamas balandžio 15-ąją, minint Pasaulinę kultūros dieną. Bet šiemet dėl koronaviruso grėsmės šventės data kol kas nežinoma.

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų