Asmeninio albumo nuotr.

Muzika – ištikima gyvenimo pakeleivė

Muzika – ištikima gyvenimo pakeleivė

 

Panevėžietė Viktorija Kiurienė, scenoje prisistatanti Viktorijos Kiu vardu, ne iš tų, kurios sėdi sudėjusios rankas, – jos pilna visur. Aktyvi moteris groja Trakiškio liaudies muzikos kapeloje „Juostvingė“, savarankiškai išmoko meistriškai valdyti net šešis instrumentus, o karantino laikotarpiu dar užsimojo prisibelsti ir į klausytojų širdis. Padedama muzikos profesionalų, Viktorija Kiurienė į dienos šviesą paleido keturias savo kūrybos dainas. Ir tai dar ne viskas: kūrybingajai panevėžietei vieni niekai nusinerti išskirtinę rankinę ar pufą, pasigaminti rankų darbo papuošalą.

O įprastomis dienomis Viktorija tampa ta, kuriai patikėta trapi žmogaus gyvybė, – ji jau šešerius metus dirba ligoninės slaugytoja.

„Didžiausias mano pomėgis – muzika, įvairi kūryba, aktyvus laisvalaikis, maisto gaminimas. Esu gana universalus žmogus. Man patinka įvairovė ir nemėgstu nieko neveikti“, – šypteli.

Šiandien V. Kiurienę labiausiai džiugina pats gyvenimas.

„Džiaugiuosi nuostabiu rudeniu, šlamančiais lapais po kojomis, artimais žmonėmis šalia ir dainuojančia širdimi“, – sako moteris, muziką vadinanti savo gyvenimo pakeleive.

Pardavėją papirko užsidegimu

Muzika į V. Kurienės gyvenimą atėjo dar mokyklos suole. Buvo gal trylikos, kai dėmesį patraukė namuose stovintis senas akordeonas. Kadaise vaikystėje juo grojusi mama tuomet ir supažindino su šiuo instrumentu.

„Po truputį jį pradėjau tampyti, – juokiasi prisiminusi Viktorija. – Aišku, tuomet nelabai kas išėjo, bet nenuleidau rankų.“

„Važiavome pirkti kito akordeono, nes šis buvo senas, prastai beskambėjo. Vykome pirkti akordeono iš pono Broniaus, o jis, tuomet susižavėjęs mano užsidegimu groti, dar ir padovanojo man „Akordeono pradžiamokslį“, – tęsia pasakojimą.

Tą pradžiamokslį paauglė su didžiuliu susidomėjimu skaitė, analizavo ir vis labiau niro į muzikos pasaulį. Taip po truputį savarankiškai mokydamasi, įgavusi įgūdžių, kartu su savo muzikos mokytoja pradėjo akompanuoti dainuojančiai mergaitei. Skambėjo romansai, liaudiškos dainos.

Dar po kelerių metų gretimame Trakiškio kaime pradėjo kurtis liaudiškos muzikos kapela „Juostvingė“, į kurią V. Kiurienė, daug negalvojusi, nuėjo groti. Dabar su ansambliu skaičiuoja jau tryliktus metus.

„Folklorą girdėjau nuo vaikystės. Dainuodavo močiutė, o kaimynė močiutė Janina Bikinienė – tikrasis folkloro paveldas. Ji mane ir supažindino su šia muzika. Kartu padainuodavome, dalyvavome veiklose. Kai išgirdau, kad kuriasi kapela, jau buvau pramokusi groti akordeonu ir gitara, tad pakalbėjus su vadove, ji mane priėmė į kolektyvą“, – tokiu posūkiu dabar labai džiaugiasi panevėžietė.

Genų rinkinys

Tapusi kapelos nare, mergaitė ir po repeticijų, namuose iš rankų instrumento nepaleisdavo. Juokiasi, jog tikriausiai tėvams ir galvas nuo triukšmo įsiskaudėdavo, bet nieko nesakė – buvo kantrūs ir džiaugėsi vis gerėjančiais dukros muzikiniais įgūdžiais.

Dabar V. Kiurienė – savamokslė atlikėja, meistriškai valdanti net šešis instrumentus. Po akordeono atėjo eilė gitarai, tada – armonika, pianinas, smuikas, mandolina… Iš visų šių instrumentų sunkiausiai sekėsi susidraugauti su smuiku.

„Jį virkdau jau aštuonerius metus, – atsidūsta Viktorija. – Visada buvau užsispyrusi, nuolat sau išsikeldavau naujus tikslus, noriu tobulėti, išmokti kažko naujo. Turbūt tokios mano savybės ir padėjo pažinti šiuos instrumentus.“

V. Kiurienės mama jaunystė ne tik grojo akordeonu – taip pat ir dainavo. Tėtis turėjo polinkį prie medžio darbų. Tad Viktorija svarsto, jog meilę muzikai ir kūrybiškumą ji gavo kartu su genais.

„Mano sūnus Jonas, kuriam dabar ketveri metai, taip pat labai mėgsta muziką, ją puikiai jaučia, šoka, vis pajudina kurį nors instrumentą. Kai laukiausi, turbūt kasdien grodavau, dainavau. Manau, tą jautė ir mažylis – tada aktyviai mušdavo į taktą savo kojyte iš vidaus“, – juokiasi muzikantė.

Tėvai Viktoriją prisimena kaip visada aktyvią, viską norinčią išbandyti. Ir nuolat kartojančią – „aš pati“.

„Kiek visokių išdaigų prikrėsdavau! – juokiasi. – Vėliau augant daugiau proto atėjo, buvau labai geras vaikas, tėvams problemų nekėliau. Dabar lygiai toks pat auga ir mano sūnus Jonukas.“

Darbas pakeitė požiūrį

Kai buvo dvyliktoje klasėje, Viktorija kurį laiką dvejojo, kokį kelią pasirinkti – muzikos ar biomedicinos. Tąkart nugalėjo racionalumas. Tad be to, jog gyvena muzika, panevėžietė dirba labai žemišką darbą – yra medikė. Ji – ta, kuri būna arčiausiai sergančiųjų.

„Rinkausi tokią profesiją, kad visada turėčiau darbo, – atvirai sako V. Kiurienė. – O muzika… Ją galima derinti su visomis profesijomis.“

Kol kas nei darbas medicinos srityje, nei muzika vienas kitam netrukdo.

„Puikiai suderinu abi veiklas. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau“, – šypsos muzikuojanti slaugytoja.

Pasak V. Kiurienės, mediko darbas visada buvo atsakingas. Bet pastaruoju metu tapo dar ir specifinis bei labai sunkus dėl pasaulyje susiklosčiusios pandeminės situacijos. Įprastą darbo dieną dabar būtų labai sunku ir nupasakoti – ji labai dinamiška, tad tenka susidurti su įvairiausiais iššūkiais.

Viktorija nuo mažų dienų buvo ta, kuri visada padės silpnesniam, sergančiam, išklausys. Tad noras tapti slaugytoja jai atrodė labai natūralus. Šis darbas moterį ne tik užgrūdino, sustiprino kaip žmogų, bet ir pakeitė požiūrį į gyvenimą, į tai, ką turi.

„Būti mediku – ne specialybė. Manyčiau, kad tai greičiau įgimtos savybės ir gyvenimo būdas. Grįžtu namo ir galvoju apie pacientus: ar jam geriau?“ – faktą, jog net ir užvėrus ligoninės duris sunku atitrūkti nuo darbo, pripažįsta V. Kiurienė.

Išsilieja popieriuje

Panevėžietė ne tik dainuoja, groja, bet ir pati kuria dainoms žodžius. Į eterį jau yra išleistos keturios autorinės dainos, o stalčiuje jų guli nesuskaičiuojama galybė.

Kartu su Viktorija muzikiniu keliu eina ir jos šeima. Jie visada moterį palaikė, kai ši dvejojo, ar verta pabandyti parodyti savo kūrybą kitiems.

„Jie vis man sakė: „Pabandyk, juk nepabandžius nesužinosi“. Taigi, pabandžiau. Ne taip jau ir baisu, kaip maniau“, – juokiasi pašnekovė, scenoje prisistatanti Viktorijos Kiu vardu.

Dainas V. Kiurienė pradėjo rašyti dar mokyklos suole. Sako, jog jos kūryba gimsta labai netikėtai. Tiesiog jaučia, kad turi paimti popieriaus lapą ir pradėti rašyti.

„Mintys liejasi akimirksniu, užtenka vos kelių minučių. Daina „Melagis“ keletą naktų man nuolat skambėjo galvoje. Ir melodija, ir žodžiai. Atsikeliu ryte ir skamba galvoje: „Melagis, melagis, tavo lūpos ir akys…“. Neliko nieko kito, kaip tik sėsti prie pianino ir sugroti“, – šypsosi pradedančioji atlikėja.

Po tylos grįžo dviguba jėga

Muzika yra V. Kiurienės gyvenimas, aistra ir, kaip pati gražiai įvardija, – ją visur lydinti pakeleivė. Tačiau dainuoti scenoje Viktorija iki šiol bijo.

„Bet, manau, viskam reikia laiko, nes kapeloje tik groju. O groti su kapela per trylika metų jau įpratau“, – scenos baimės nesureikšmina muzikantė.

Viktorija džiaugiasi, jog iš savo tėvelių ir brolio šeimos visada sulaukia tik paskatinimo ir padrąsinimo eiti į priekį. Jie netgi didžiąją dalį instrumentų talentingai moteriai nupirko, finansavo kitas su muzika susijusias išlaidas. Už tai Viktorija jiems yra labai dėkinga.

„Turbūt kiekvienas tėvas tiki savo vaiko svajone ir padeda eiti link jos įgyvendinimo ir išsipildymo“, – svarsto ji.

V. Kiurienės gyvenime buvo ir toks momentas, kai muzika visiškai dingo – nekūrė dainų, atsiribojo nuo muzikavimo. Tačiau net ir per tą tylos laiką viduje kaupėsi natos ir eilės.

„Kai supratau, kad be muzikos negaliu gyventi, vėl pradėjau muzikuoti. Muzika dar stipriau pradėjo skambėti, dainos netilo, eilės pačios prašėsi būti užrašomos. Ir viso to rezultatas – išdrįsau prabilti autorinėmis dainomis ir jas parodyti kitiems. Nes iki tol visos eilės ir dainos tiesiog užmirštos gulėjo stalčiuje“, – pasakoja muzikantė.

Viktorija savo kūrybos dainas skiria žmogui, kuris vis dar tiki meile, gražiu rytojumi ir laiminga pabaiga.

„Klausytojai patys atsirenka, kas yra artimiau jų sielai. Mano dainos daugiausia apie gyvenimo prasmę, žinoma, meilę, tyrus, gražius jausmus ir svajones“, – vardija pašnekovė.

Neša pozityvumą

V. Kiurienei labai smagu, jog jos kūrybą žmonės jau pastebėjo ir spėjo įvertinti. Keletą kartų Viktorija dalyvavo armonikininkų varžytuvėse. Jai teko pajusti ir pergalės skonį, ir pralaimėjimo kartėlį. Tačiau šios patirtys jai jokios įtakos nepadarė. Moters manymu, kartais geriau būti mažiau vertinamam negu per daug, nes kitaip gali tiesiog užmigti ant laurų.

„Geriausias įvertinimas man – kad mano atliekama muzika kažkam sukelia gražius jausmus, o kai groju su kapela – kai visi linksmai šoka ir nešu jiems pozityvumą. Šiais laikais jo žmonėms labai trūksta. Visada grojau, nes man patinka, o ne dėl honorarų ar populiarumo“, – tvirtina pašnekovė.

Viktorija džiaugiasi, jog po viešai pristatytų autorinių dainų sulaukė vos kelių pastabų.

„Visada į save žiūriu savikritiškai, yra kur pasistengti. O kadangi klysti žmogiška, sakau sau: niekas negimė mokėdamas. Išmoksiu“, – optimizmu kaip visada trykšta muzikantė.

Viktorija viliasi, kad žmonės jaučia jos nuoširdumą ir paprastumą. Jos manymu, dabar tiesiog toks laikas, kai visi nori susirinkti kuo didesnį sekėjų skaičių, susikurti pasiturinčio žmogaus įvaizdį, vyrauja išvaizdos kultas – kitaip tariant, visuomenę užvaldęs paprastas nepaprastumas. O jos dainose atsispindi kiekvienam žmogui pačios artimiausios ir jautriausios melodijos bei žodžiai.

„Manau, kad mano kūryba yra kiekvienam suprantama, pernelyg neįmantri, tačiau kartu kitokia ir, žinoma, jautri“, – sako pašnekovė.

Tiki gražiu rytojumi

Panevėžys yra gimtasis V. Kiurienės miestas. Jai čia patinka ir visai nenorėtų savojo krašto iškeisti į kurį nors kitą. O ir kurti bei dalytis savo kūryba su kraštiečiais labai smagu.

„Manau, kad Panevėžio rajono kultūros centrai yra nuostabūs. Juose tiek daug puikių menininkų. Mano mylimas Miežiškių kultūros centras turi visą galybę talentų. Ko tik ten nėra! Labai džiaugiuosi ir kartu didžiuojuosi, kad gimiau Panevėžio rajone“, – sako Viktorija.

Viktorija tvirtina, jog niekada nelaikė savęs talentinga, o tiesiog užsispyrusia. Jei kažkoks dalykas jai labai patiko, tai ir spaus save tol, kol pavyks.

„Lygiai taip ir su muzika – labai susidomėjau, buvo įdomu išmokti. Manau, kad visiems žmonėms verta gyvenime išbandyti vis kažką naujo“, – teigia pašnekovė.

Pirmoji V. Kiurienės išleista daina buvo pavadinta „Gyvenimo kelias“. Anot muzikantės, kiekvieno žmogaus kelias skirtingas ir niekas nežino, kas laukia toliau. Pati moteris tikisi, kad jos laukia dar daug gražių dalykų ir naujų atradimų.

„Tikslų atsiranda vis naujų, jie su laiku keičiasi. Didžiausią svajonę – išleisti autorinę dainą – jau įgyvendinau. Tačiau labai norėčiau tikėti, kad gyvenimas pašykštės išbandymų, o suteiks daugiau gražių dalykų. Sveika, laiminga šeima – mano gyvenimo prioritetas“, – kalba Viktorija.

Apie savo tikslus V. Kiurienė melodingai kalba ir paskutinėje savo išleistoje dainoje su vaizdo klipu „Žmogus“.

„Noriu ir sau, ir visiems palinkėti, kad visada išliktume žmonėmis, tikėtume laime, gerumu ir širdyse rusentų viltis“, – sako Viktorija, tikinti posakiu, jog viskas bus gerai, nes po kiekvienos nakties išaušta naujas rytas.

Tau, mama

Tavo rankos visad gėrio pilnos,

Tavo žodžiai suteikia vilties.

Na ir kas, kad smilkiniai pabalę,

Gyvenimo stiprybės mokaus iš tavęs.

Paklydusi kely ieškau tavo žodžių,

Ieškau, ieškau, bet randu.

Mano kely buvo daug pavojų,

Bet angelu aargu man buvai tik tu.

Tu – mano angelas ir mano laimė.

Tu – man pasaulis ir viskas, kas brangu.

Kaip gaila, kad taip greit užaugau,

O tu – vis tokia pat, kokią dar vaikystėje menu.

Žinau, kad į vaikystę niekad nebegrįšiu

Ir niekad nebebūsiu maža ir murzina,

Kai tavo lūpdažį suradus spintoj

Piešiau saulytes, o piešimas užsibaigdavo rauda.

Ak, kaip gera prisiminti…

Savo gimtą kiemą, sūpynes ir baltas langines.

Vis tiek aš liksiu tau mažytė,

O tu – vienintele, brangiausiąja mama,

Nes tu esi man Dievo dovana.

V. Kiurienė

Liūdnas klevas

Ant duobėto žemės tako ruduo lapus jau barsto…

Gelsvus, liūdnus ir nusiminusius.

Ir kadaise buvęs žalias klevas,

Dabar geltonom ašarom pravirko.

Siūbuoja, šnara nuogos šakos,

Vis stebi debesis tamsius.

Kodėl jį tokį vienišą ir pliką

Užmiršo žmogus?

Praeiviai eina, žvelgia vis į tolius,

Galvoja pamatyti vis dar žalią sodą.

O, bet, tačiau – ruduo atėjo,

Ir lieka tik geltonos ašaros ant smėlio.

Ir ko šioj žemėje nėra gražaus?

Juk viskas pasipuošia geltonu rūbu.

Ir nuogas klevas tykiai ošia,

Dar bando žmogų žmogumi paverst…

V. Kiurienė

Komentarai

  • Saunuole ,nesustok,tik i prieki .Kaip gera skaityti apie tokius gabius zmones.

  • Talentinga moteris,suspejanti visur.neverkslena kad blogas gyvenimas.Labai grazus eilerasciai.Sekmes kuryboje.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų