P. Židonio nuotr.

Muziejaus įkūrimas ir veikla 1925–1940 metais

Muziejaus įkūrimas ir veikla 1925–1940 metais

   Panevėžio kraštotyros muziejui – 100.

Panevėžio kraštotyros muziejus 2025-aisiais skaičiuoja 100-uosius veiklos metus.

Būta visko: ir atradimų džiaugsmo, ir sėkmingai įgyvendintų planų bei siekių, ir didelių praradimų bei skaudžių netekčių.

Visais laikais, kad ir kas nutiktų, kasdienis muziejininkų palydovas yra kruopštus, laiko, žinių, kantrybės ir kūrybiškumo reikalaujantis darbas, dažnai iš šalies nematomas, nepamatuojamas.

Šiandien prisiminsime pačią pradžią, muziejaus įkūrimą ir veiklą pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Pradžia gimnazijoje

Panevėžio kraštotyros muziejus yra vienas iš seniausių regioninių muziejų Lietuvoje, taip pat ir viena seniausių miesto kultūros įstaigų.

Mintis įkurti muziejų miesto savivaldybėje svarstyta dar 1908 m., bet tuomet idėjai įgyvendinti nebuvo sąlygų.

Nuo 1919 m. grupelė valstybinės gimnazijos mokytojų ir mokinių ėmė rinkti įvairius archeologinius, istorinius, etnografinius ir gamtos mokslo objektus, kurie buvo kaupiami gimnazijos gamtos klasės patalpose.

Į tai palankiai žiūrėjo tuometinis gimnazijos direktorius dr. Jonas Yčas.

Rinkiniams didėjant pasklido kalbos, kad gimnazija turinti muziejų.

Radosi norinčiųjų jį aplankyti – iš pradžių gimnazistų tėvų, vėliau miestiečių ir net miesto svečių. Taip kilo sumanymas iškelti muziejų į miesto erdves.

1923 m. pabaigoje gimnazijoje įkurtas gimtajam kraštui tirti būrelis netruko išaugti į didesnę organizaciją.

1924 m. vasario 27-ąją įvyko steigiamasis Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugijos (nuo 1936 metų – Panevėžio kraštotyros draugija) susirinkimas, narių užsiregistravo per 100 žmonių.

Tai buvo pirmoji Lietuvoje regioninė kraštotyros draugija. Vieną iš pagrindinių tikslų ji išsikėlė įsteigti mieste muziejų.

Muziejaus pastatas apie 1925–1928 m. Nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Duris atvėrė Kranto gatvėje

Draugijos ir muziejaus steigimo iniciatoriai buvo pedagogas ir gamtininkas Jurgis Elisonas, apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, vėliau daug prisidėjęs prie Biržų ir Rokiškio muziejų įkūrimo, teisininkas ir visuomenės veikėjas Jonas Moigis, mokytojai Petras Būtėnas ir Petras Bliumas.

Šių žmonių pastangomis 1925 m. sausio 18-ąją, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos antrąsias metines, Panevėžyje iškilmingai atidarytas muziejus.

Pirmoji jo ekspozicija įrengta seniausiame Panevėžio pastate Kranto g. 25 (dabar 21), statytame 1614 m. Upytės pavieto teismo byloms laikyti.

Suremontuoti šį namą draugijai kainavo 5000 litų.

Muziejaus rinkinių pagrindą sudarė Gimtajam kraštui tirti draugijos narių kolekcijos bei gimnazijos moksleivių surinktos senienos.
Ką tik įkurtas muziejus jau turėjo per 2 tūkstančius muziejinių vertybių.

Aplankė prezidentas A. Smetona

Muziejus netruko tapti traukos centru.

1927 m. gegužės 22-ąją savo vizitu muziejų pagerbė Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona su palyda, juos pasitiko profesorius Jurgis Elisonas, faktinis muziejaus globėjas per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Svečių knygoje pasirašė prezidentas A. Smetona, krašto apsaugos ministras pulkininkas leitenantas Antanas Merkys, vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, vyriausias kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadas pulkininkas Pranas Tamašauskas, policijos inspektorius Vaclovas Goštautas ir kiti.
Skatinami mokytojų J. Elisono ir P. Būtėno, senienas aktyviai rinko gimnazijos ir mokytojų seminarijos moksleiviai, netgi buvo organizuojamos specialios ekspedicijos.

Muziejines vertybes neretai dovanodavo ir pavieniai asmenys.

Jiems būdavo išspausdinamos padėkos miesto laikraštyje. Pvz., dėkojama Panevėžio juvelyrui Ch. Šacui už dovanotus 50 metų senumo sidabro karolius ir masyvų šimtametį sidabro žiedą, E. Genienei už medalį ir monetas, B. Rastauskui iš Inkūnų kaimo už rastą retą žalvarinį kirvelį, kurį muziejui pristatė Panevėžio mokytojų seminarijos moksleivė P. Rastauskaitė, ir t.t.
1934 m. sausio 10-ąją aktu miesto muziejui perduotos uždaromos Panevėžio mokytojų seminarijos Tautotyros ir senienų draugijos pedagoginio muziejaus, įkurto P. Būtėno, sukauptos vertybės – iš viso 1810 eksponatų.

Miesto muziejaus rinkinius pildė ir Panevėžio apylinkėse vykdytų archeologinių kasinėjimų radiniai.

Glaudėsi fotografo, advokato namuose

Sparčiai gausėjant rinkiniams muziejus nebetilpo ankštose ir drėgnose patalpose, teko ieškoti erdvesnių.

1932 m. išnuomotas pirmas aukštas ką tik pastatytuose fotografo Jono Žitkaus namuose Povilo Puzino g. 5 (dabar 11), o 1935 m. perkeltas į advokato Boleslovo Česevičiaus namus Respublikos g.13, čia buvo paskirti penki dideli kambariai.

Muziejui lėšų skirdavo miesto bei apskrities savivaldybė, kartais paremdavo švietimo ministerija, išlaikyti buvo naudojamas

Gimtajam kraštui tirti draugijos narių mokestis.

Finansinės paramos sulaukdavo ir iš miesto bendruomenės bei lankytojų.

Laikraštyje „Panevėžio balsas“ nuolat dėkota už muziejui dovanotas vertybes bei lankytojų aukas, pvz., Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui už 25 litų auką, notarui Jonui Moigiui, paaukojusiam 12 litų, AB „St. Montvilo įpėdiniai ir Ko“ už muziejaus reikmėms skirtus 200 litų, Bronislovui Braždžiui už dovanotą ąžuolinę medieną, iš kurios pagamintos vitrinos numizmatikai eksponuoti, ir t. t.

Muziejaus pirmosios ekspozicijos. Apie 1925–1928 m. Nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Lankytas gausiai

Nuo pat muziejaus įkūrimo vedėjo pareigas ėjo kraštotyrininkas mėgėjas Stasys Banelis.  Jis J. Elisono iniciatyva dar iki muziejaus atidarymo buvo išsiųstas į Kauną pasimokyti iš profesoriaus Tado Ivanausko asistentų ir preparatorių gaminti paukščių ir žvėrelių iškamšas, daryti žuvų ir kitų gyvūnų preparatus gamtos ekspozicijai.

J. Elisonui pasiūlius, 1929–1930 m. vedėju dirbo Panevėžio mokytojų seminariją baigęs ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete filologiją studijavęs Dominykas Urbas.

Veikla muziejuje jam buvo pažįstama dar iš gimnazijos ir mokytojų seminarijos laikų, kur pramoko dirbti kraštotyros darbą: rinkti senienas, tautosaką, užrašinėti pasakojimus, žodžius didžiajam žodynui, aprašinėti tarmę.
D. Urbą pašaukus į karinę tarnybą, Panevėžio muziejaus vedėjo pareigas iki 1942 m. ėjo agronomijos mokslus baigęs pedagogas Antanas Kasperavičius.

Iki karo muziejuje dirbo vienas etatinis darbuotojas.

Atskirus rinkinius tvarkyti padėjo labiau kraštotyros darbe patyrę Gimtajam kraštui tirti draugijos nariai: mokytojui Petrui Bliumui buvo pavesta rūpintis numizmatika, Petrui Šalčiui – senoviniais dokumentais, gamtos rinkinius globojo pats J. Elisonas, entomologijos eksponatus prižiūrėjo lenkų gimnazijos mokytojas gamtininkas Valerijonas Straševičius, sutikęs muziejaus vabzdžių ir drugių rinkinius papildyti iš savo kolekcijoje turimų antrininkų.

1939 m. Panevėžio muziejuje veikė šios ekspozicijos: archeologijos, numizmatikos, gamtos, etnografijos ir liaudies meno bei Panevėžio miesto istorijos.

Su muziejaus ekspozicija visuomenė galėjo susipažinti pirmadieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais nuo 10 iki 14 ir nuo 17 iki 19 val.
Muziejus buvo populiarus: 1925 m. muziejų aplankė 7366 žmonės, 1926 m. – 4481, 1927 – 4182, 1938 m. – 5048 lankytojai.
Moksleiviai ir kariai galėjo lankytis nemokamai.

Rūmai liko nepastatyti

Gausėjant muziejinių vertybių ir nuolat trūkstant patalpų ne tik joms eksponuoti, bet ir saugoti, muziejaus atstovai ir miesto taryba dažnai tarėsi dėl specialiai muziejui skirto pastato statybos.
1929 m. „Panevėžio balse“ rašoma, kad numatyta vieta Klaipėdos ir Prezidento Smetonos gatvių kampe, priešais 1-ąją pradinę mokyklą.

Tačiau 1935-aisiais vis dar diskutuota dėl vietos muziejui statyti, minėtosios miesto tarybos buvo prašoma skirti sklypą pertvarkytoje Laisvės aikštėje ar miesto sode priešais Lietuvos banko Panevėžio skyriaus rūmus.

Muziejaus rūmai Panevėžyje turėjo iškilti kaip Lietuvos nepriklausomybės paminklas.
Buvo kauptos lėšos, nemažas sumas skyrė miesto bei apskrities savivaldybės, švietimo ministerija. Paskelbtas ir pastato projekto konkursas.

1938 m. „Panevėžio balse“ skelbiama, kad nuo 1939 m. pavasario iki rudens numatyta miesto sode pastatyti muziejui rūmus, kainuosiančius 200 tūkst. litų.

Lietuvos nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkiniuose saugomi trys išlikę Panevėžio muziejaus rūmų konkursiniai projektai.

Iš brėžinių matyti, jog ketinta pastatyti erdvius oficialiąją šalies kultūrą reprezentuojančius rūmus, turėjusius tapti vienu iš svarbiausių ir dominuojančių miesto pastatų.

Atsirandant visokioms kliūtims, tikėtina, dėl vietos skyrimo, planai liko neįgyvendinti.
1940 m. Panevėžio kraštotyros draugija ketino įsigyti žemės sklypą Adomo Jakšto prospekte ir ten pradėti statybas. Šįkart planus sužlugdė karas bei okupacijos.

Vienas turtingiausių muziejų

Per pirmuosius penkiolika muziejaus gyvavimo metų pradėtas kryptingas krašto praeities ir gamtos tyrimas, suformuotos rinkinių kolekcijos, kurių kaupimas tęsiamas ir šiandien.

Muziejus tapo vienu svarbiausiu krašto kultūros židinių.
Iki 1939 m. suinventorinta per 4 tūkstančius muziejinių vertybių, o neregistruotų jau buvo sukaupta per 12 tūkstančių.

Iki karo monetų ir akmeninių kirvukų gausumu muziejus buvęs vienas iš turtingiausių regioninių muziejų.
Apstu buvę dokumentų, senų spaudinių, etnografijos, gamtos, religinio meno, ypač rūpintojėlių ir šventųjų statulėlių iš kryžių ir koplytėlių, muzikos instrumentų, tarp jų – ungurio oda aptemptas ragas, labai retas eksponatas – sidabriniai karoliai, kurių būta net keleri.
Mažos ir nepritaikytos muziejaus patalpos nuolat būdavo perkrautos.
Dėl vietos stygiaus daug surinktos medžiagos išsiųsta į Kauno muziejus ir bibliotekas.

Arūnas ASTRAMSKAS
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius

Lietuvos kontekste 100-as metų muziejui yra daug.

Mūsų šalyje nedaug muziejų, vyresnių už Panevėžio.

Iš esančių savivaldybių žinioje Panevėžio kraštotyros muziejus pagal senumą antras Lietuvoje. Už jį vyresnis tik Kėdainių krašto.

Man gražiausia, kad Panevėžio muziejus įkurtas ne valdžios, o pačių panevėžiečių, susibūrusių į draugiją Panevėžio gimtajam kraštui tirti.

Didžiuojuosi, kad visuomeninės organizacijos įkurtame mūsų muziejuje ir šiandien jaučiasi visuomeniškumo skiepas.

Didžiausias mūsų turtas – darbuotojai, įvairių sričių profesionalai, atsakingi, padarantys daug daugiau, nei surašyta pareiginėse instrukcijose, dirbantys ne už pinigus, o iš širdies.

Praėjusiais metais Panevėžio kraštotyros muziejų aplankė 34 tūkst. susidomėjusiųjų krašto istorija.

Palyginus su muziejais, esančiais turizmui geografiškai palankesnėse vietose, tai nedaug. Pajūrio muziejai sutraukia ir šimtus tūkstančių lankytojų.

Bet kaip neturistiniam miestui toks mūsų srautas irgi nemenkas. O pastaraisiais metais matome lankytojų, ypač iš kitų miestų, augimo tendenciją. Didelį postūmį tam padarė ir Panevėžyje duris atvėręs „Stasys Museum“.

Šiais metais laukiame dar daugiau lankytojų. Suremontuotose patalpose pavasarį vėl bus atverta išskirtinė mūsų ekspozicija – Valerijono Straševičiaus surinkta pasaulio vabzdžių (drugelių) kolekcija, visiems daranti didžiulį įspūdį.

Tūkstančius lankytojų pritraukia ir mūsų puikus edukacinis centras, vedame trijų krypčių edukacijas.

Šiandien muziejui tampa svarbu išeiti už savo sienų. Vienas toks ryškiausių mūsų išėjimų buvo pernai užbaigta keletą metų trukusi paroda „Panevėžio gatvės: žmonės, įvykiai, vaizdai“. Istorinėje miesto dalyje įrengti ekspoziciniai stendai supažindino su Panevėžio istorija.
Šia paroda taško nededame. Jau svarstome apie lauko parodas ir kitose miesto erdvėse – gyvenamuosiuose mikrorajonuose, parkuose.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite