Iki šiol su J. Gudavičiumi susijusių eksponatų turėta mažai, tačiau dabar šios asmenybės kūrybinio palikimo turinys pasipildė labai ryškiai. G. Kartano nuotr.

Muziejui – žymaus muziko gyvenimo atspindžiai

Muziejui – žymaus muziko gyvenimo atspindžiai

Panevėžio kraštotyros muziejus praturtėjo Lietuvai nusipelniusio kompozitoriaus, vargonininko, pirmojo Lietuvos kariuomenės kapelmeisterio, dainų autoriaus ir pedagogo Juozo Gudavičiaus kolekcija. Fotografijas, apdovanojimus, kitus eksponatus dovanojo muziko dukra poetė Regina Algė Gudavičiūtė.

Daugelis J. Gudavičiaus kūrinių tebeskamba iki šiol – kad ir žymusis „Dainų dainelės“ konkurso šaukinys „Aš padainuosiu“ ar dainų šventėse skambanti „Kur giria žaliuoja“, daugelis kitų. Jo giesmė „Malda už Tėvynę“ 1993-iaisiais skambėjo Vingio parke per šv. Mišias, aukotas popiežiaus Jono Pauliaus II.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė pasakoja, kad J. Gudavičiaus palikimu ilgai rūpinosi ir jį brangino dukra Regina Algė su sūnumi Kęstučiu. Liūdynėje tarpukariu tėvo ir senelio statytame name buvo įrengę memorialinį kambarį.

Pasak J. Gaidelienės, nors muzikas kilęs ne iš Panevėžio, jo vardas neatsiejamas nuo mūsų miesto ir rajono. Čia ne tik gyveno, bet ir išugdė visą būrį vargonininkų. Tad kūrėjo memorialinė atmintis muziejui itin vertinga.

„Garbingas, iškilus Lietuvos žmogus buvo“, – „Sekundei“ kalbėjo vyriausioji muziejaus fondų saugotoja, kartu su kolege Rasa Stružiene asmeniškai vykusi į vargonininko namus apžiūrėti eksponatų bei pasirūpinti jų perdavimu.

Nors kompozitorius, vargonininkas, dainų autorius ir pedagogas Juozas Gudavičius kilęs ne iš Panevėžio, jo vardas neatsiejamas nuo mūsų miesto ir rajono. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Iki šiol su J. Gudavičiumi susijusių eksponatų turėta mažai: jo sukurtų giesmių ir dainų partitūros, ranka rašytas paties vestų vargonininkų kursų Paįstryje baigimo pažymėjimas, šių kursų nuotraukos.

„Dabar šios asmenybės kūrybinio palikimo turinys pasipildė labai ryškiai, – džiaugiasi J. Gaidelienė. – Nebent dar iš kur nors atsirastų pavieniai eksponatai – galbūt pas jo vargonų kursų dalyvių giminaičius užsilikusios nuotraukos ar panašiai.“

Stovėjo dėžėse

„Gyvenimas prasidėjo su muzika“, – viename interviu prisiminė kompozitoriaus palikuonė R. A. Gudavičiūtė, pati dainavusi įvairiuose choruose.

Poetė ilgą laiką gyveno Vilniuje. Vėliau persikėlė į Panevėžį – pas sūnų, padėjusį rūpintis senelio atminimu.

Nepriklausomybės pradžioje šeimai atgavus Liūdynėje tėvo statytus namus, buvusiame muziko kambaryje buvo įrengtas muziejus.

„Taip išėjo, kad sūnus labai sunkiai susirgo ir jau metai, kaip miręs, – su „Sekunde“ dalijosi R. A. Gudavičiūtė. – Priedo, per didelį vėjo gūsį dalis sodybos apgriauta, o ką nors daryti su ja nėra nei pinigų, nei sveikatos, nei noro – 90 metų ant nosies…“

Tad eksponatai iš atminimo kambario tiesiog stovėjo dėžėse. Kol poetės jaunystės draugės Liudvika Knizikevičienė ir Stasė Mikeliūnienė, nieko jai nesakydamos, apsilankė Panevėžio kraštotyros muziejuje ir papasakojo apie J. Gudavičiaus šeimos sukauptą jo paveldą.

Muziejininkams susidomėjus, R. A. Gudavičiūtė pasakojo mielai sutikusi perduoti tėvo palikimą.

Taip pat – ir kompozitoriaus itin brangintus apdovanojimus: Trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus antros rūšies ordiną, Lietuvos savanorio medalį, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejinį medalį ir Vytauto Didžiojo ordiną. Tiesa, tik dublikatus, pagamintus jau šiais laikais.

Originalių apdovanojimų, kuriuos J. Gudavičius nešiojo iki mirties įsisegęs į geriausią kostiumą, išsaugoti nepavyko. Traukiantis Antrojo pasaulinio karo frontui, Gudavičių namai buvo išplėšti. Kartu su pavogtais daiktais dingo ir apdovanojimai. Kaip pamena R. A. Gudavičiūtė, kaimynai lyg matė vieną piemenuką, vaikštinėjantį įsisegus juos, tačiau stribai neva jį apkūlė, medalius atėmė ir, kaip spėja, greičiausiai kažkur išmetė. Poetės mamai per vargus ir slapstymus pavyko bent apdovanojimų raštus išsaugoti.

Susitikimai per knygą

„Parašiau knygą „Susitikimai su tėvu“ todėl, kad tėvas buvo nepažįstamas. Jis išėjo iš šios žemės, kai man buvo šeši metukai“, – sako R. A. Gudavičiūtė.

Tad daugelį dalykų muziko dukra žino tik iš pasakojimų. Tuo labiau kad sovietmečiu kai kurių dalykų – pavyzdžiui, apie tėvo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, – nebuvo galima minėti.

Rinkdama knygai medžiagą, poetė pasakoja išsigelbėjimą radusi Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, kur jau buvo galima naudotis iki tol drausta literatūra. Ten tarpukario leidiniuose aptiko straipsnių, daug kitos informacijos apie tėvą. Pavyzdžiui, jog per pirmąją Dainų šventę 1924-aisiais jis, tuo metu būdamas Lietuvos kariuomenės kapelmeisteriu, su savo orkestru pasitiko šventės dalyvius, jiems grojo, o antrosios šventės metu jau dalyvavo su jungtiniu Tauragės miesto choru.

„Radau labai daug medžiagos. Ir dar tris gyvus jo mokinius – įdėjau į knygą ir jų atsiminimus“, – pasakoja R. A. Gudavičiūtė.

Juozapo ir Teodoros Gudavičių šeima. Centre – mylima dukrelė Regina Algė. Panevėžys. 1939 m.

Knygos įžangoje autorė pasidalijo, pačios teigimu, vienu gražiausių ir įspūdingiausių susitikimų su tėvu – Pasaulio lietuvių dainų šventėje 1994-aisiais Vilniaus Vingio parke. Žinoma, jau neakivaizdiniu, bet per jo kūrybą. Dešimttūkstantiniam pasaulio lietuvių jungtiniam chorui užtraukus „Kur giria žaliuoja“, dainavo kartu su juo.

Dainos žodžių autorius mokytojas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis ir J. Gudavičius susipažino besimokydami Varšuvoje. Ten šiam kūriniui gimė ir muzika.

Lietuvos patriotas

J. Gudavičius gimė 1873 metais Eržvilko valsčiaus Skliausčių kaime, dabartiniame Jurbarko rajone pasiturinčių ūkininkų Rozalijos ir Juozapo Gudavičių šeimoje. Buvo septintas vaikas šeimoje. Augo apsuptas žemaitiškų liaudies dainų, kurias labai mėgo mama ir vyresnės seserys.

Motina sūnui įskiepijo ne tik meilę muzikai, bet ir tėvynei pasakojimais apie krašto istoriją. Deja, ji mirė, kai berniukui tebuvo aštuoneri.

Pirmasis dėmesį į J. Gudavičiaus muzikalumą atkreipė Varlaukio klebonas ir vargonininkas. Prisiėmė gabų vaiką mokyti vargonininkauti. Sulaukęs 20-ies, šis mokslus tęsė Varšuvos muzikos institute. Po studijų grįžo į Lietuvą ir carinėje kariuomenėje dirbo su karo orkestrais.

Beje, būtent J. Gudavičius laikomas ir dabar Palangos Vasaros estradoje vykstančių koncertų tradicijos pradininku – dirbdamas Kretingoje kapelmeisteriu, koncertuodavo ir kurorto poilsiautojams.

Jo duktė savo knygoje pasakoja, kad tėvas 1905 metais buvo perkeltas į Kauną, kur aktyviai įsitraukė į lietuviškos muzikos propagavimą ir mokymą. Čia ėmėsi vadovauti „Dainos“ draugijos vaikų chorui. Pirmasis šio koncertas įvyko 1909 metais – jame išdrįsta sugiedoti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir Juozo Naujalio „Kur bėga Šešupė“. Kaip mini R. A. Gudavičiūtė, imperialistiniam režimui mesto iššūkio įspūdį dar labiau sustiprino faktas, jog J. Gudavičius vilkėjo carinės armijos uniformą.

„Koncertas išgarsino tėvo vardą – apie jį imta kalbėti kaip apie drąsų žmogų ir didelį Lietuvos patriotą“, – rašė poetė.

J. Gudavičius yra ir daugeliui puikiai žinomos Lietuvos kino studijos sukurtame kino filme apie Tadą Blindą dainos „Mes – razbaininkėliai“ autorius. Ji vyrų chorui sukurta dar tarpukariu „Dainos“ draugijai rengiantis statyti G. Landsbergio-Žemkalnio „Blindą“.

Pasak R. A. Gudavičiūtės, prasidėjus tautiniam atgimimui, tėtis dažniau galvojo apie pasitraukimą iš carinės armijos, tačiau tą padaryti nebuvo paprasta. Galiausiai po ilgų prašymų, nusiskundimų sveikata, 1909-aisiais pavyko.

Pirmasis Lietuvos kariuomenės orkestras – pirmojo pėstininkų Ldk Gedimino pulko orkestras su vadovu J. Gudavičiumi (antroje eilėje ketvirtas iš kairės). 1921 m.

Gyvenimas Panevėžio krašte

Po armijos J. Gudavičius dirbo Kaune, vėliau išvyko vargonininkauti į Tauragę, kur užklupo Pirmasis pasaulinis karas.

Į Panevėžį jis atvyko 1918 metų pradžioje ir organizavo muzikos mokyklą prie Panevėžio „Saulės“ skyriaus.

Išgirdęs kvietimą stoti į savanorius, apsisprendė ginti tėvynę.

Daug metų dirbęs kariuomenėje, suprato orkestro reikšmę žmonėms – kaip pakelia žmonių dvasią, ryžtą, kartu sunkią valandą ir paguodžia.

Nepriklausomybės kovų metai nebuvo lengvi. Kovose J. Gudavičius paruošė muzikine forma išreiškiamus signalus: „keltis“, „rikiuotis“, „pavojus“ ir kitus. Trimitu atliekamus signalus Krašto apsaugos ministerija pripažino tinkamais visai kariuomenei. Kovų laikais kapelmeisteris sukūrė ir dalį savo kūrinių.

Nurimus kovoms, padirbėjo daug kur. Į atsargą J. Gudavičius išėjo 1927 metais būdamas 54-erių. Galiausiai 1930 metais pažįstamam Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkui Vladui Paulauskui pasiūlius atvykti į Paįstrį, kur reikėjo vargonininko, čia apsilankė.

Mūsų krašte J. Gudavičius apsigyveno 1930-aisiais. Jis ne tik vargonininkavo, bet ir Panevėžyje organizavo vargonininkų kursus, subūrė chorą Paįstryje. Giedoti į bažnytinį chorą atėjo ir jo būsima žmona Teodora, mokytojavusi Paįstryje. Jų dukra pasakoja, kad mamos balsui tėtis parašė ne vieną kūrinį.

Tėvai žemės sklypą namams nusipirko 1933-iaisiais, o dar po poros metų ir žemės Liūdynėje, kur taip pat pasistatė namus. Paįstryje šeima gyveno iki 1939 metų rugsėjo. J. Gudavičius netrukus mirė – jam buvo vos 66-eri.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų