-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš keletą metų žymus dvasininkas muziejui buvo dovanojęs savo valgomojo baldus, kurie į jo namus atkeliavę iš Pajuodžio dvaro Panevėžio rajone, taip pat Kauno politechnikos instituto rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui priklausiusį rašomąjį stalą bei aukštaitiškų tekstilės gaminių, šventų paveikslėlių, išskirtinių indų kolekcijas.
„Praėjusią vasarą monsinjoras muziejininkams pasakė: „Imkit viską, ką norite“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė.
„Kailinius suėdė kandys. Jie buvo su šviesiu karakuliu. Taip iš trijų svajonių išliko dvi.“
Mons. J. Antanavičius
Muziejininkai atrinko, kas būtų reikalinga vertingai kolekcijai. Pasak J. Gaidelienės, viena vertingiausių monsinjoro dovanų yra Lietuvos dailininko, tapytojo, grafiko Kazio Šimonio paveikslas ant drobės „Lietuvos motina, verkianti prie partizano kapo“. Šį paveikslą 1955 metais užsakė nutapyti pats J. Antanavičius. Iki šiol Panevėžio kraštotyros muziejus neturėjo nė vieno šio tapytojo paveikslo, tad vertinga dovana praturtino meno rinkinį.
„Tai – ne tik žinomo mieste žmogaus dovana, bet ir žymaus šalies tapytojo darbas“, – pabrėžė J. Gaidelienė.
Taip pat muziejus jau saugo profesionalaus skulptoriaus Juozo Steponavičiaus kryžių, pagamintą monsinjoro užsakymu 1957-aisiais. Šis kryžius, puoštas lelijų ornamentais, lydėjo dvasininką visą gyvenimą.
„Darbas labai profesionalus, su išdrožta kenčiančio Jėzaus skulptūrėle. Kadangi kabėjo monsinjoro namuose virš lovos, labai gerai išsilaikęs“, – sako J. Gaidelienė.
Šis skulptorius yra sukūręs ir vyskupo Kazimiero Paltaroko biustą, stovintį jo vardu pavadintoje gimnazijoje Panevėžyje.
Šiuo metu gyvenantis Šv. Juozapo globos namuose mons. J. Antanavičius ne kartą praturtino Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinius įvairiomis vertybėmis. „Sekundės“ nuotr.
Panevėžio muziejui monsinjoras J. Antanavičius taip pat yra dovanojęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio reprodukcijas – paveikslėliai įklijuoti į paauksuotas plokšteles. Iš jo namų į muziejų atkeliavo ir 1970 metų skulptoriaus Viktoro Palio sukurtas gipsinis reljefas – Maironio portretas, skulptoriaus Leono Žuklio gipsinis paties monsinjoro reljefas, šio skulptoriaus kurti įvairūs medalionai. Muziejaus rinkiniai praturtėjo ir japoniškais, rankomis pieštais indais, įvairių monetų rinkiniais, proginiais medaliais. Vienas tokių, skirtas Lietuvos globėjui šventajam Kazimierui, yra 2000 metais gaminta žalvarinė Antano Žukausko darbo kopija. Pasak J. Gaidelienės, A. Žukauskas 1984 metais sukūrė medalį „Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas“, kuris buvo vienintelis sovietmečiu oficialiai sukurtas medalis religine tematika. Jis dabar saugomas Vatikane, o padidintas jo atvaizdas eksponuojamas Vilniaus Arkikatedroje.
Panevėžio kraštotyros muziejuje dabar saugomas ir paties J. Antanavičiaus ranka tapytas piešinys.
„Monsinjoras piešdavo, nors niekur nesimokė. Tai jo, moksleivio, darbas, išsaugotas mamos“, – pasakoja J. Gaidelienė.
Dvasininko tapytame paveiksle pavaizduota sodyba žiemą. Darbas nutapytas ant faneros aliejiniais dažais 1949-aisiais.
Be kitų dovanų, muziejininkai rinkinius papildė bažnytine taure, skirta šv. Mišių aukai – vynui gerti. Ši taurė gaminta XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje, tačiau pagaminimo vieta nežinoma.
„Sužinojusi, kad pas monsinjorą J. Antanavičių yra nemaža bažnytinių drabužių – arnotų, stulų – kolekcija ir supratusi, kad Panevėžio kraštotyros muziejuje būtų sudėtinga ją saugoti, nes neturime šios srities specialistų ir tekstilės restauruotojų, o daliai arnotų reikia restauravimo, apie tai pranešiau Bažnytinio paveldo muziejui. Prieš Kalėdas apie 20 vienetų šių vertybių išsivežė to muziejaus specialistai ir džiaugėsi, kad yra labai vertingų“, – pasakoja J. Gaidelienė.
Monsinjoras J. Antanavičius, skaičiuojantis 91-uosius metus, jau kurį laiką gyvena Šv. Juozapo globos namuose, kurie iškilo jo paties rūpesčiu. Dvasininkas prasitaria nesantis geros sveikatos.
„Sunkus gyvenimas, bet vis tiek šį tą padarau“, – kalba monsinjoras.
Dvasininkas sukūrė maldelę, kurią patvirtino vyskupas, parašė atsakymą Pakruojo gimnazijos moksleiviams, pasveikinusiems su šv. Kalėdomis ir uždavusiems klausimų. Monsinjoras džiaugėsi, kad atsakymai moksleivius sužavėjo ir jie bus išspausdinti to krašto laikraštyje.
„Toks ir darbavimasis, bet vis tiek niežti nagai, niežti dar praeitis ir gyvenimas“, – sako J. Antanavičius.
Menas jo gyvenime užėmė reikšmingą vietą. Dvasininkas buvo sukaupęs nemažą meno kūrinių rinkinį. Juos, taip pat knygas, kitus išskirtinius dirbinius kaupė visą gyvenimą.
„Specialiai nerinkau. Gyvenau ir pildėsi vienu ar kitu dalyku“, – pasakoja monsinjoras.
Anot jo, statant Panevėžyje, Katedros pašonėje, senelių namus, kuriuose dabar ir pats gyvena, didelę dalį turėto turto – paveikslų, paveldėtas žemes ir panašiai – pardavė, kad galėtų įgyvendinti šį projektą. Vis dėlto, jo teigimu, jeigu nebūtų pagelbėjusi Panevėžio savivaldybė, nebūtų įstengęs baigti globos namų, kuriuose dabar dienas leidžia 88 globotiniai.
Monsinjoras pasakoja jaunystėje, baigęs kunigų seminariją, turėjęs tris svajones. Visas jas pavyko įgyvendinti. Dabar dvi svajones, tapusias realybe, saugo Panevėžio kraštotyros muziejus – K. Šimonio paveikslą ir kryžių, o štai trečiosios – karakulio kailinių – neliko.
„Kailinius suėdė kandys. Jie buvo su šviesiu karakuliu. Taip iš trijų svajonių išliko dvi“, – juokauja dvasininkas.
Jis pamena, kaip baigęs Kauno kunigų seminariją užsakė iš K. Šimonio paveikslą. Sovietiniais laikais „Lietuvos motina, verkianti prie partizano kapo“ valdžiai nebūtų patikusi.
„O kas ten žinojo, kas čia yra? Kabo ant sienos ir viskas. Niekam nesigyriau“, – prasitaria monsinjoras.
Anot jo, šis paveikslas įdomus tuo, kad K. Šimonis bene daugiausia tapė tempera, o monsinjoro užsakytasis nutapytas ant drobės aliejumi. Tad toks paveikslas šio dailininko kūrybiniame palikime – retenybė.
O štai savo paties jaunystės kūrinį, mamos išsaugotą ir sudominusį muziejininkus, dvasininkas vadina nieko vertu ir prisipažįsta visą laiką piešdavęs įvairias smulkmenas gimnazijoje, vėliau ir seminarijoje.
Panevėžio kraštotyros muziejus praėjusiais metais priėmė apie 2000 įvairių eksponatų. Toks kiekis įprastas muziejui, nors būna metų, kai gaunama ir daugiau. Šiemet 97 metų gimtadienį švenčiančiame viename seniausių šalies muziejų jau saugoma apie 120 tūkst. eksponatų.
