-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Net ir niekada negirdėjusieji Genios Vaičikauskienės pavardės, gali būti, rankose yra laikę jos kurtą molinį švilpuką. Jų keramikė nulipdžiusi tūkstančius ir už tokį darbą apdovanota.
Taip ji ir pernai tapo respublikinės taikomosios tautodailės parodos-konkurso „Iš Džiugo sakmių“ nugalėtoja.
Šis konkursas organizuojamas Telšiuose, tad ir jo pavadinimas – „Iš Džiugo sakmių“ neturėtų stebinti.
Juk Džiugas, arba Telšys – Žemaitijoje garsi asmenybė, didvyris, įkūręs Telšius, iškasęs Masčio ežerą, kovojęs su kryžiuočiais. Šis žemaičių personažas labai gerbiamas, o padavimuose dar minimas kaip kalną supylęs milžinas.
Tad suprantama, kad taip pavadintam konkursui reikėjo pateikti su praeities tradicijomis, paveldu susijusių tautodailės darbų. Ir jų sukurta bei pristatyta daug ir pačių įvairiausių.
Net 137 menininkai iš visos Lietuvos – tautodailininkai, liaudies tradicijas puoselėjantys meno kūrėjaiį parodą-konkursą suvežė beveik 800 taikomosios tautodailės kūrinių.
Autoritetingai komisijai peržiūrėjus ir įvertinus visus juos, Žemaitijoje vykusio svaraus konkurso laurų vainikas buvo uždėtas aukštaitei.
Pedagogė, tapytoja, keramikė, popieriaus karpinių, linoraižinių kūrėja iš Subačiaus G. Vaičikauskienė Džiugo sakmes šį kartą sekė savo kurtais moliniais švilpukais, ypatinga Lietuvos paveldo dalimi.
■ Meniškos prigimties G. Vaičikauskienė savam krašte puikiai pažįstama ir gerbiama. O jos buvusius mokinius sunku būtų ir suskaičiuoti – juk dailės mokytoja išdirbo 45 metus. Asmeninio archyvo nuotr.
Molis ne kiekvienoms rankoms paklūsta, tačiau ir praeityje, ir dabar tokių molį valdančių ir iš jo stebuklus kuriančių žmonių buvo, yra ir, be abejo, bus visada.
Paukščių, avinėlių, žirgelių, meškų ir kitų gyvūnų formas turinčių molinių švilpukų gamyba praeityje nebūdavo pagrindinė amatininkų veikla, bet tokie švilpukai nuo seno, šalia pagrindinių darbų, iš likusių molio gabalėlių gimdavo puodžių dirbtuvėse.
Ir dažnai iš ten, kartu su puodynėmis, ąsočiais bei puodais, keliaudavo į turgus, muges ar atlaidus.
Pardavinėdavo tuos švilpukus patys gamintojai ar jų šeimos nariai, o kartais perpardavinėtojai, vadinamieji kromelninkai, prisipirkę tų gražių dalykėlių iš puodžių.
Buvo laikas, kai dažna šeimininkė iš turgaus grįždavo ne tik su nauja puodyne, dubeniu ir kitais prie ūkio reikalingais pirkiniais, bet ir su malonia dovanėle, lauktuvėmis vaikams – moliniu švilpuku.
Nors ir nedideli tie švilpukai, neatsiranda paprastai, vienu pirštu mostelėjus. Tų smulkių figūrėlių gamyba reikalauja kruopštumo, kantrybės, išmanymo ir meilės. Darbas meistrui turi patikti – kitaip gero rezultato nebus.
„Taip jau yra, kad žmogus ir paukštis visada šalia. Jis nuo seno yra permainų pranašas, svarbių įvykių talismanas, gražių giesmelių giedotojas.“
G. Vaičikauskienė
Juk svarbu ne tik išorinis švilpuko grožis, bet ir iš jo sklindantis garsas.
Kruopščiai nulipdyto paukštelio ar gyvulėlio šonuose reikia, žinant kur ir kaip, išdurti dvi, keturias, o kartais net šešias skylutes.
Pučiant švilpuką ir tas skylutes dengiant abiejų rankų pirštais, išgaunama net keletas garsų.
„Ir nuo gaminio formos, ir nuo jo dydžio, ir nuo išdegimo bei kitų dalykų priklauso, koks bus vieno ar kito švilpuko garsas“, – sako jų kūrėja G. Vaičikauskienė.
Subačiuje gyvenanti G. Vaičikauskienė yra pridariusi, ko gero, jau tūkstančius pačių įvairiausių švilpukų. Keramikei labiausiai ir patinka kurti funkcionalius gaminius.
Ji įsitikinusi, kad tokiais nedideliais kūriniais taip pat galima daug ką pasakyti, priminti praeities tradicijas bei parodyti naujus atradimus.
Šiai meistrei patinka ne tik lipdyti, derinti švilpukus, bet ir mokyti tai daryti kitus. Ji rengia edukacines programas, moko įdomaus, paslaptingo ir kūrybingo darbo su moliu.
G. Vaičikauskienė dažna viešnia ir pas savo bendraminčius, pasišventusius Aukštaitijos keramikus.
Kad ir Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Utenos rajone ar Molėtų rajone Bebrusų kaime įsikūrusiame tradicinių amatų centre „Meniškas kaimas“ – ypatingoje vietoje visiems meno ir paveldo mylėtojams.
„Meniško kaimo“ įkūrėjai – buvę panevėžiečiai Birutė ir Vilius Šeškauskai. Dar Panevėžyje gyvendami ir dirbdami, menininkai jau garsėjo savo keramikos gaminiais.
Prie Molėtų ežerų dažnai vasarodavusi pora susižavėjo šiuo kraštu, pamilo jį ir vis dažniau sukdavo į tą pusę. O paskui savo gyvenimą bei kūrybą susiejo su šiuo ežerų kraštu. Kartu su keturiais vaikais apsigyvenę netoli Bebrusų ežero, Šeškauskai čia pat įsirengė ir keramikos dirbtuves, vėliau išaugusias į amatų centrą.
Iki šiol čia puoselėjamos tradicinės keramikos degimo tradicijos, rengiami seminarai.
Dabar amatų centre yra net keletas įvairių keramikos degimo krosnių, tarp jų juodosios bei raugo keramikos.
„Dalyvaudama tuose seminaruose susipažinau ir dar su viena keramikos meno mylėtoja Laima Kiškiene ir visuomet mielai dalyvauju Ramygaloje jos rengiamose kūrybinėse stovyklose“, – pasakoja G. Vaičikauskienė.
L. Kiškienės Ramygaloje įkurtas klubas „Savos erdvės“ nuo 2010-ųjų metų organizuoja tarptautinius keramikų susibūrimus. G. Vaičikauskienė – visų jų dalyvė.
Aktyvų gyvenimo būdą mėgstanti moteris ir kitų seminarų, simpoziumų, plenerų dalyvė, projektų įgyvendintoja, parodų, edukacijų rengėja.
Subačiuje meniškos prigimties G. Vaičikauskienė puikiai pažįstama ir gerbiama. O jos buvusius mokinius sunku būtų ir suskaičiuoti.
Juk ji Subačiaus gimnazijoje dailės mokytoja išdirbo 45 metus.
Pati ne vietinė, o kilusi iš vaizdingojo Zarasų krašto. Augo Paluodės kaime, mokėsi ežerais garsėjančio Salako vidurinėje mokykloje.
Su keturiomis sesėmis ir broliu užaugusi menininkė pasakoja, kad jų draugiškoje šeimoje visi gabūs, kūrybingi, turintys meninių gabumų.
Tačiau tik ji viena taip glaudžiai gyvenimą susiejo su kūryba ir menu.
„Nuo mažens turėjau ypatingą potraukį meninei veiklai, norėjau vaidinti, piešti, kurti“, – prisimena Genia.
Baigusi Rokiškio kultūros mokyklą, atvažiavo į Subačių.
Jos pirmąja darboviete tapo Subačiaus biblioteka.
Vos įsidarbinusi, vis dar norėjo siekti daugiau, tad pradėjo mokytis ir Panevėžio dailės mokykloje, o netrukus iš bibliotekos perėjo dirbti į mokyklą – tapo dailės mokytoja.
Paskui sekė studijos Šiaulių pedagoginiame universitete, Vilniaus dailės akademijoje – visas G. Vaičikauskienės gyvenimas susietas su menu.
Minčių ir idėjų savo kūrybai ji niekada nepristinga.
„Norisi padaryti ir pasakyti labai daug, tik visko neaprėpiu“, – apgailestauja menininkė.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare tapusi prieš daugiau kaip trisdešimt metų, ji nuolat dalyvauja parodose, yra surengusi dešimtis personalinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje.
2005 metais tautodailininkei suteiktas meno kūrėjo statusas. Ir dabar jos veikla labai plati.
Kūryba joje užima svarbiausią vietą. O pastaraisiais metais į pirmą planą išsiveržė molis.
G. Vaičikauskienė yra pridariusi, ko gero, jau tūkstančius pačių įvairiausių švilpukų. Ji įsitikinusi, kad tokiais nedideliais kūriniais taip pat galima daug ką pasakyti.
Asmeninio archyvo nuotraukos
G. Vaičikauskienei patinka įvairūs molio degimo būdai – yra įvaldžiusi visus.
Jai patinka juodoji keramika, o ypač – raugo keramika, kurį laiką buvusi pamiršta senoji degimo technika. Pirmą kartą pabandžiusi įmesti lipdinius į raugą, Genia liko sužavėta rezultatu ir dabar dažnai naudoja šį duona kvepiantį ir įmantriausius raštus suteikiantį degimo būdą.
Tik švilpukams gaminti raugo keramika netinka.
G. Vaičikauskienę pažįstantieji žino, kad kada tik jai paskambinsi ar užsuksi, beveik visada užtiksi dirbtuvėse – molį minkančią, lipdančią, krosnin kūrinius dedančią ir kitokiais meniškais darbais užsiimančią.
Šios tautodailininkės keramikos darbai eksponuoti daugybėje parodų, juos ne kartą matė ir panevėžiečiai.
Ir galbūt ne vienas atkreipė dėmesį, kad dažname jos lipdinyje mėgsta įsitaisyti paukščiai – ir ramūs, ir skrydžiui pasiruošę, ir tupiantys, laukiantys, ir čiulbantys.
Ir G. Vaičikauskienės linoraižiniuose apstu paukščių, įvairių mitologinių ar su tautos papročiais, tradicijomis, istorija susijusių pasakojimų.
„Taip jau yra, kad žmogus ir paukštis visada šalia. Jis nuo seno yra permainų pranašas, svarbių įvykių talismanas, gražių giesmelių giedotojas“, – sako keramikė.
Tų paukščių žemėje gausybė – molio meistrai, darydami švilpynes, dažnai net nesistengdavo parodyti, koks paukštis pavaizduotas.
Galvelė, sparneliai, uodegėlė – šonuose skylutės ir štai puikus žaislas bei instrumentas.
Bet užtekdavo tik pridėti kuodą ir jau būdavo aišku, kad čia pempė, skiauterė atpažįstamą darydavo vištelę, o tam tikra forma ar smulki detalė iš karto rodydavo balandį, kalakutą, antį ar žvirblį esant.
Ne mažiau įdomūs ir švilpukai gyvūnėliai.
Čia meistro fantazijai buvo kur įsibėgėti – avinėliai lipdyti riestais, o ožiukai tiesiais rageliais, meškos kartais su armonika ar statine ir pan.
Žirgeliai švilpynės taip pat būdavo patys įvairiausi, kartais jiems dar ir raitelį užsodindavo.
Ir dabar G. Vaičikauskienė lipdo vandens pripildytus molinukus, išgaunančius gražų čiulbesį.
Tokios molinės švilpynės – ne tik vaikų žaislai. Jomis groja liaudies muzikos kapelų, folkloro ansamblių, mokyklose ar vaikų darželiuose kuriamų grupių muzikantai.
