Molainių gaisrai ir lobiai

Molainių gaisrai ir lobiai

Žvelgiantieji į Molainius tik kaip į naujai pastatytą modernią priemiesčio gyvenvietę klysta – šis senas, už patį Panevėžį vyresnis, kaimas garsus savo praeitimi. Kadaise jį siaubė kryžiuočiai, per Pirmąjį pasaulinį karą naikino didžiulis gaisras, o dar vėliau kaimą išgarsino čia aptiktas ypatingas lobis.

„Tada, kai Molainiai degė“, – taip panevėžiečiai anksčiau žaismingai atsakydavo į klausimą: „O kada tai buvo?“ Suprask, tiksliai nežinau, bet kažkada.

Nors tas posakis pastaraisiais metais retai begirdėti, jis nepamirštas. Juk ne iš piršto ir laužtas – Molainiai iš tikrųjų per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudegę.

Štai ką rašo molainiškė Janina Zlatkienė savo gimtajam kraštui skirtoje knygelėje „Iš praeities per dabartį į ateitį“: „Pirmojo pasaulinio karo metais Molainių kaimas visiškai sudegė. 1916 m. čia prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, visi Molainių kaimo žmonės su turimais gyvuliais pasitraukė į Žaliąją girią. Gaisras sudegino tik trobesius. Liko tik viena Tvarkūnų sodyba, stovinti čia jau apie 200 metų.“

Matyt, toks didelis gaisras labai stipriai sukrėtė visą kraštą ir prisiminimas apie jį tapo net savotiška tautosakos dalimi.

Iš Molainių kilęs žinomas kompozitorius Bronius Kutavičius garsųjį posakį labai gražiai įamžino, sukurdamas polką „Kaip Molainiai degė“.

Tą polką atlikdavo ir atlieka įvairūs ansambliai, tarp jų ir „Armonika“. Smagiai trepsėdavo ją ir populiariojo ansamblio „Ekranas“ šokėjai. Vienas iš jų – dabartinis Molainių kaimo bendruomenės pirmininkas Erlandas Janėnas.

Nors ansamblio seniai nebėra, dažnam, sako, vis dar suskamba mintyse ši muzika, palydima skanduojamų žodžių: „Ir vėžys, ir varla, graužia lapą kirmela.“

Daugiau kaip tūkstantį gyventojų turinčiame, kelio Panevėžys–Krekenava kertamame kaime – Molainiuose – susikūrusios dvi aktyvios, gyventojus buriančios bendruomenės. Be kaimo bendruomenės, yra ir gyventojų bendruomenės centras „Molainiai“, kuriam vadovauja Laura Mackevičienė.

Rašomas ir abiejų bendruomenių veiklos metraštis – Molainių bibliotekoje dirbanti Loreta Gečienė rodo didelį albumą su renginių, išvykų, susitikimų fotografijomis bei pasakojimais apie juos.

Laikas lekia greitai – nepamatysi, ir dabarties dienos virs tolima praeitimi, apie kurią žmonėms turbūt irgi bus įdomu sužinoti.

Molainių kaimo bendruomenės pirmininkas Erlandas Janėnas ir bibliotekos darbuotoja Loreta Gečienė prie Molainių paminėjimo 650 metinėms pastatyto paminklo.

Kryžiuočių kelyje

Vietiniai domisi savo krašto istorija ir dažnas gali pasakyti, kad per Pirmąjį pasaulinį karą beveik visiškai sudegintas kaimas po 1922 metų žemės reformos vėl pakilo tartum feniksas iš pelenų.

„Abipus Molainos“ knygelės autorė J. Zlatkienė mini, jog 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Molainiuose gyveno 281 žmogus. Daugelis jų turėjo savo protėvių pavardes dar iš ankstesnių amžių. Kaime gyveno po 10 Ramoškų ir Kirdulių šeimų. Šiek tiek mažiau Kūčų, Velykių, Daunorų, Kriščiūnų šeimų.

Tas garsusis Molainių gaisras – ne vienintelis kaimui tekęs išbandymas. Dabar gražiai besitvarkanti, naujais moderniais pastatais akis traukianti vietovė senais senais laikais buvo Livonijos ordino rengtų žygių Upytės žemei plėšti kelyje ir taip pat nelikdavo be jų dėmesio.

O grobiamuosius žygius ordinas rengė ne taip jau retai – istoriniuose šaltiniuose minima, kad per 1368–1378 metus kryžiuočiai Molainių kaimą apiplėšė penkis kartus.

Molainiai – daugiau nei šimtmečiu vyresni už Panevėžį. Pernai kaimas iškilmingai šventė 650-ąsias savo paminėjimo metines. Panevėžys šį rugsėjį minės 516-ąjį gimtadienį.

Pirmą kartą Molainių vardas paminėtas 1368 metais. Tuomet buvo aprašyta, kaip maršalas Andrėjus iš Stenbergės su Kuršo ir Siguldos komtūrais pakeliui į Upytę nuniokojo ne vieną kaimą, tarp jų ir Molainius, Vaišvilčius.

2018 metų rugpjūtį neeilinės sukakties proga prie bendruomenės namų pastatyti ir pašventinti tą datą įamžinantys paminklai – akmuo bei medinė senojo kanklininko skulptūra.

Žodžiai apie nykstančius ir tuštėjančius Lietuvos kaimus – ne apie Molainius. Kaip sako Panevėžio seniūnijos seniūnas Saulius Skrebė, dabar šiame kaime gyvena beveik 1200 žmonių. Arti miesto esanti vietovė labai patraukli, todėl čia ir kuriamasi.

Čia pat teka Šakinė, Molaina, yra tvenkinys. Molaina – neabejotinai kaimui vardą davusi upė. O jos pavadinimas kildinamas nuo žodžio „molis“. 1984 metais Molaina buvo užtvenkta ir molainiškiai turi gražų tvenkinį.

Kadangi molio nestokota, kadaise čia būta ir plytinės.

Yra užrašytas vietinio žmogaus pasakojimas: „Dar truputį iš labai tolimos praeities. Man tėvai pasakojo, kad netoli Molainos upelio kažkada buvo plytinė ir jos gamintomis plytomis pradėjo statytis Panevėžys. Kas buvo jos savininkas, niekas neprisimena. Kad čia būta plytinės, ir aš pats mačiau žymes – buvo išlikę požeminiai urvai, plytų degykla. Vykstant melioracijai viskas buvo išlyginta.“

Išgarsino lobis

Panevėžietis istorikas Petras Juknevičius primena, kad tarpukariu Molainių kaimą išgarsino čia aptiktas monetų lobis.

Užfiksuota, kad 1928 metais gegužės pradžioje apie kilometrą į šiaurę nuo kaimo, krūmyne pilietis P. Medutis plėšdamas dirvoną rado tris puodus su maždaug 300 įvairių sidabrinių ir daug Jono Kazimiero varinių monetų. Šį lobį įsigijo Panevėžio kraštotyros muziejus.

Norėdami pasižvalgyti po tolimesnę kaimo praeitį, taip pat telkiamės į pagalbą P. Juknevičių. Jo surinkti duomenis byloja, kad per 16 amžiuje vykusią valakų reformą buvo aprašyti du Molainiai – vienas prie Šakinės, kitas prie Molainos upelių.

1556 metais sudarytoje Panevėžio vaitijoje Molainiams prie Šakinės buvo išmatuoti 27 valakai geros žemės (valakas – kiek daugiau nei 21 hektaras).

Tą žemę paėmę dirbti žmonės dažniausiai įvardijami kaip suolininkai – štai Motiejus Dobkevičius su broliu Maciu gavo du valakus, suolininkas Danis Macevičius su sūnumis taip pat du valakus ir kt.

Buvo išdalinti visi valakai, nors toliau įrašas skelbia, kad du vis dėlto liko tušti.

Žmonės gyveno, dirbo žemę ir už tai turėjo mokėti činčą – nuo valako po vieną kapą ir 16 grašių, o pastotės, sargybos ir kitoms valdovo reikmėms – po 20 grašių.

Kaip dabar, taip ir anuomet viskas nuolat keitėsi.

Štai po beveik 50 metų, 1594-aisiais sudarytame Nevėžninkų dvaro ir kaimo žmonių sąraše nurodoma, kad Molainių kaime jau yra 30 valakų ir juos dirba 30 šeimų – ūkiai smulkėja.

Įdomu tai, jog tame gyventojų sąraše – tik vyrų pavardės. Nei žmonos, nei dukros, nei marčios neįrašomos, tik sūnūs, žentai, anūkai.

Štai kokios šeimos tuomet gyveno Molainiuose: „Stasys Daunoravičius su broliais Jonu ir Jokūbu, Stasio Daunoravičiaus keturi sūnūs – Jusius, Valentas, Čepas ir Motiejus, o Jono Daunoravičiaus trys sūnūs – Kristupas, Mykolas, trečias mažas. Jokūbas palikuonių neturi.“

Arba: „Jurgis Macevičius ir Povilas Macevičius su broliu Grigu. Jurgio du sūnūs – Stasys ir Jonas, o Povilo – Andrius ir Vaitiekus. O Grigas nevedęs.“

Molaina – upė, davusi vardą kaimui.

Besikeičiantis kraštas

1638 metais Molainiai minimi Upytės dvaro inventorizacijoje, rašytoje vasario mėnesį mirus dvarininkui. Tuo metu Molainiuose buvo 30,5 valako, bet permainos – ypač ryškios.

Užrašyta, kad tuo metu net 21 valakas jau stovėjo tuščias ir apleistas, pievos užžėlusios, virtusios dykyne. Beržų giraitė iškirsta, nusiaubta, buvę vienkiemiai žolėmis užžėlę.

Gyventojų sąraše atsiranda ir moterų vardai.

Štai kokie Molainių gyventojai buvo prieš beveik 400 metų: „Valius Vaitiekūnas tarnauja už ketvirtį valako, jo žmona Jasiulė, duktė Zaniulė.“

„Stasys Juškonis tarnauja už pusę valako, jo žmona Agnieška, sūnūs Grigas, Jonas, Adomas, dukros Anelė ir Zaputė.“

„Čepas Valentinonis tarnauja už ketvirtį valako. Jo žmona Baniulė, sūnus Jonelis, dukros Kristina ir Dasiulė.“

„Jonas virėjas turi valaką ir ketvirtį, turi paleidžiamąjį raštą, jokių prievolių neatlieka. Jo žmona Jadvyga.“

Dirbdami dvaro žemę, žmonės už tai turėjo dvarui tarnauti.

Už naudojimąsi žeme buvo nustatytos prievolės – dirbti dvare nuo valako vasarą po tris dienas per savaitę, žiemą – po dvi. Taip pat sumokėti nuo valako pinigais – 4 kapas ir pristatyti rugių vilnietišką statinę, avižų, linų šimtą, vieną žąsį, dvi vištas, 20 kiaušinių ir šieno vežimą.

Bet bėgantis laikas vėl keitė Molainių veidą. 1870 metais jie buvo atskirti į du kaimus – vieno gyventojai buvo Bistramo baudžiauninkai, kito – Straševičiaus.

1892 metų Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše Molainiai įrašomi kaip gyvenvietė. 1903 juose gyveno 339 žmonės.

Po Antrojo pasaulinio karo naujas administracinis padalijimas taip pat skyrė kaimą į dvi dalis – vienoje kelio pusėje gyvenantieji priklausė Naujamiesčio apylinkei, „Nevėžio“ tarybiniam ūkiui, vėliau tapusiam Panevėžio hidromelioracijos technikumo ūkiu.

Kitoje kelio pusėje gyvenantieji pateko į Velžio apylinkę, buvo „Pažangos“, o vėliau, sujungus su Vaišvilčiais, – „Aušros“ kolūkis.

Šiandien Molainiai – vienas didelis šiuolaikiškas kaimas, tik viena jo dalis jau prijungta prie miesto.

Susitiko garsus kompozitorius Bronius Kutavičius ir krašto šviesuolė, knygų apie Molainius autorė Janina Zlatkienė.

Garsūs molainiškiai

Molainiai gali didžiuotis ne tik įdomia istorija, bet ir šviesiais kūrybingais žmonėmis.

Krašte labai gerbiamas molainiškis Bronius Vaidutis Kutavičius – kompozitorius, profesorius, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, apdovanotas Lietuvos valstybine premija, Gedimino IV laipsnio ordinu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ ir kt.

Molainiškis ir šviesaus atminimo gydytojas Jonas Enrikas Gurskis – ilgametis Respublikinės Panevėžio ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, Vaikų poliklinikos įkūrėjas ir vadovas. Jis išpopuliarino efektyvią vaikų grūdinimosi priemonę – kūdikių plaukymą, įkūrė baseiną ir Panevėžio vaikų poliklinikoje.

Dar cariniais laikais buvo garsus profesorius Jonas Giedrikis, Peterburge įgijęs aukštąjį humanitarinį išsilavinimą. Tarpukario Lietuvos pirmasis molainietis gydytojas, turintis aukštąjį medicinos išsilavinimą, buvo Juozas Kriščiūnas. Nepamiršta ir Antanė Vaitelytė-Mačiukienė – gydytoja odontologė, visuomenininkė, 1919 m. dirbusi gailestingąja seserimi savanore Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Panevėžyje. Vėliau emigravo į Vokietiją, o iš ten į JAV.

Pokario metais iš šio krašto kilęs Jonas Kirdeikis, garsus chirurgas, dirbo Biržų ir visos Šiaurės Lietuvos gydytoju konsultantu. Algirdas Antanas Kriščiūnas, žymus psichiatras, kurio išleistomis knygomis „Psichikos ligos ir mes“, „Neurozė“, „Psichiatrija“ ir kitomis naudojasi ir dabartiniai medicinos studentai. Minėtos knygos yra leidžiamos pakartotinai.

Tarp garbingiausių žmonių minimi ir 1918–1920 metais pradėjus kurti šalies kariuomenę į ją įstoję savanoriai molainiškiai Kazimieras Ramoška, Vincas Ramoška, Tadas Kirdeikis ir prie pat Molainių prisišliejusiame Panendrės vienkiemyje gyvenę trys broliai Balčai – Stasys, Vladas ir Balys. Jie visi buvo pirmieji Jono Variakojo įkurto Karaliaus Mindaugo pulko savanoriai.

O šviesaus atminimo inžinieriaus Antano Ramoškos parašytos eilės apie Molainius, ko gero, atspindi visų šio kaimo gyventojų jausmus: „Jau neužmiršiu niekados / to tilto per upelį / ir kaimą kertančio perpus / vingiuoto plataus kelio…Tas kelias išvedė mane / į platųjį pasaulį, / tačiau nerimstu aš jame – /man Molainiai – tai saulė!..“

Komentarai

  • Esu MOLAINIETE, Molainiuose gimus ir augus. Cia mano saknys, cia gime ir gyveno tevai, seneliai ir proseneliai. Niekada negirdejau ausi reziancio MOLAINISKIO vadinant.
    Gal zurnalistai galetu isaiskinti pagal kokius lietuviu kalbos normatyvus MOLAINIECIAI tapo MOLAINISKIAIS?
    Taip isdarkoma daugelis vietoviu, o atsikelusiems naujokams vienodai sviecia, kaip juos vadina…

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų