Už G. Ramūnienės nugaros keturi dešimtmečiai darbo V. Žemkalnio gimnazijoje. M. Garucko nuotr.

Mokytojos takais nuo Smetonos laikų

Mokytojos takais nuo Smetonos laikų

Sunkiai iškovota Nepriklausomybė, išaukštinta lietuvybė, vargstantys, bet išdidūs žmonės – tokią smetoninę Lietuvą mena to meto liudytojai. Viena jų – 93-ejų prancūzų kalbos mokytoja Genovaitė Ramūnienė – paskutiniosios tarpukario Panevėžio gimnazijos laidos pirmūnė ir pirmoji savo gimtojo miesto tarybinės mokyklos medalininkė.

Norėčiau jums papasakoti, kaip smetoninėje Lietuvoje buvo skatinama lietuvybė“, – tokiais žodžiais „Sekundės“ žurnalistus pasitiko panevėžietė G. Ramūnienė.

Devyniasdešimtmečio slenkstį perlipusi moteris šiuo metu gyvena viena. Prieš dvejus metus ji palaidojo mylimą vyrą, su kuriuo praleido ilgus santuokos dešimtmečius.

O gimė ir užaugo G. Ramūnienė pačiame miesto pakraštyje – Pušaloto gatvėje, kur tuo metu kūrėsi pramonė Šios šviesuolės akyse išaugo garsusis cukraus fabrikas ir kiti praėjusio amžiaus Panevėžio gamybos stebuklai.

Gyvenau dviejų galų name, kurį paskui nugriovė, kai statė tiltą per Nevėžį. Kartu su mūsų šeima gyveno močiutė ir jos sesuo su šeima. Vienu metu mane mažą senosios ėmė mokyti kalbėti lenkiškai“, – pasakojimą tęsė ponia Genovaitė.

Tuomet ji buvo mažytė ir tik iš vėlesnių mamos pasakojimų prisimena, kad kartą į namus atėjo vyras iš tėčio darbovietės (šis tada dirbo tekintoju Panevėžio geležinkelio stotyje). Pažįstamasis pastebėjo lenkuojančią bendradarbio dukrą ir tuoj pat paskundė viršininkams.

Tėtis sulaukė didelių priekaištų, kad moko vaiką lenkų kalbos, net grasinimų, kad nėra vertas darbo prie geležinkelio, jei taip elgiasi. Nuo tos dienos visi pamiršom lenkų kalbą. Taip buvo gerbiama lietuvybė. O dabar visi žiūri, kad tik angliškai mokėti, o savą kalbą pamiršta“ – nuogąstauja G. Ramūnienė.

G. Ramūnienės kurse mokėsi tik penkios merginos ir vienas vaikinas Donatas.

Gimnazija – ne visiems įkandama

Pati panevėžietė penkis dešimtmečius Panevėžyje vaikus mokė prancūzų kalbos. Šią specialybę įgijo Vilniaus universitete netrukus po to, kai sostinė iš lenkų grįžo į Lietuvos rankas.

Galite taip ir parašyti, aš buvau paskutinės smetoninės Panevėžio gimnazijos laidos 1939 m. mokinė“, – didžiuojasi ponia Genovaitė ir priduria visada labai norėjusi mokytis.

Todėl vos baigusią keturias pradines klases medinėje Plukių kaimo mokykloje stropią dukrą tėvai tuoj pat siuntė mokslų tęsti į gimnaziją. Panevėžyje tuomet veikė dvi: mergaičių ir berniukų gimnazijos, ir jose mokslas kainavo 70 litų pusmečiui.

Tokie pinigai tada buvo labai dideli, bet žmonės troško šviesos.

Tai dabar į gimnaziją gali ateiti kas nori, o mūsų laikas buvo didžiulė atranka. Su trim trejetais (penkiabalėje vertinimo sistemoje) jau nebegalėjai toliau mokytis. Aš buvau pirmūnė, bet vis tiek pradžioje teko mokėti už mokslą“, – prisimena pašnekovė.

Dar besimokant gimnazijoje jai teko padėti ir kitų miestiečių vaikams, kad šie galėtų įstoti į aukštesnes klases. Vienu metu pirmūnė lietuvių kalbos mokė žydaitę, vėliau lenkaitę.

Ir nebuvo jokių atlygių už pagalbą, viską darėme siekdami gero kitam“, – pabrėžė Genovaitė.

Reveransas ir garbanos

Gimnazijos metus kalbinta moteris prisimena su pasididžiavimu. Rytinę mankštą mokykloje tuomet puikiai atstodavo mergaičių reveransas sutiktam mokytojui.

Per fizinio lavinimo pamokas nesportuodavome, tik ištisas pamokas mokydavomės kuo elegantiškiau atlikti reveransą. Juo turėdavom pagerbti kiekvieną sutiktą mokytoją – eidavome mergaitės koridoriumi, susikabindavome ir nusilenkdavome sutartinai“, – dabar šypsosi Smetonos laikų gimnazistė ir priduria, kad, matyt, rimto sporto išvengusi ji ir nugyveno tokį ilgą gyvenimą.

Pamokos tarpukario mokykloje, pasak pašnekovės, visada buvo santūrios, be triukšmo, nors klasėje mokėsi trisdešimt vaikų. Mokiniai dėvėjo kuklias uniformas. Nieku gyvu mergaitėms nebuvo galima garbanotis plaukų.

Taip norėjosi tų garbanų, kad ir aš, pirmūnė, vieną kartą plaukus susisukau ant popieriaus skiautelių. Taip pasipuošusi tuoj pat buvau pasiųsta pas direktoriaus pavaduotoją pasiaiškinti. Mūsų laikais net natūralios garbanės stengėsi išsitiesinti plaukus“, – dabar absurdiškai atrodančias taisykles vardijo G. Ramūnienė.

Panevėžietės G. Ramūnienės kursui dėstė tikros to meto garsenybės. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmoji medalininkė

Mokslus gimnazijoje nutraukė karas ir paskutines klases mergina baigė jau tarybinėje mokykloje. Iš tų metų G. Ramūnienė didžiuojasi pirmuoju aukso medaliu Panevėžyje už puikų mokymąsi. Šį apdovanojimą laimingas Genovaitės tėvas net nešė patikrinti, ar iš tikro aukso pagamintas.

Tėvai norėjo, kad toliau mokyčiausi mediciną, bet mane traukė filologija ir jie neprieštaravo šiam pasirinkimui. Svarbiausia šeimai buvo mane išmokslinti“, – sako G. Ramūnienė.

Nors tėvai nebuvo Panevėžio elito atstovai, labai norėjo savo dukrai visaverčio ir kultūringo gyvenimo.

Tėtis mane mažą visur vedžiodavo, buvau labai mylima. Teatrų, koncertų tuomet Panevėžyje tiek daug nebuvo, bet į kiną dažnai vaikščiodavome. Bent du kartus per metus traukiniu važiuodavome į kelionę“, – pasakoja moteris.

Jos tėvas, kaip ir kiti geležinkelio stoties darbuotojai, galėdavo porą kartų per metus nemokamai su kitu šeimos nariu kur nori važiuoti traukiniu.

Taip Genovaitė dar vaikystėje buvo pasiekusi net ir tuometinį Leningradą. Rodos, kas čia ypatingo, tačiau žmonės tada važiuodavo sausakimšais prekybiniais vagonais.

Kartais visą kelią reikėdavo prastovėti, o išlipti tekdavo per vagono langus – traukiniai būdavo pilnutėliai keleivių“, – pamena ponia Genovaitė.

Studijos tarp įžymybių

Traukiniu panevėžietė pirmą kartą prieš pat II pasaulinį karą pasiekė ir išsvajotąjį Vilnių. Antrą kartą sostinę aplankė tik įstojusi į universitetą, bet svajonių miestu jis nebesivadino.

Dabar studentai veržiasi į Vilnių, o tada jis skendėjo griuvėsiuose. Studentai kiekvieną savaitgalį su kastuvais eidavo stumdyti jų ir šiuos darbus žymėdavosi specialiose knygelėse“, – pasakojo G. Ramūnienė.

Mokytis jai buvo gera – panevėžietės kursui dėstė tikros to meto garsenybės: rašytojai Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, filosofijos profesorius Levas Karsavinas.

Labai patiko B. Sruogos vokiečių romantizmo paskaitos, Mykolaitis-Putinas buvo nuobodus ir niūrus. Tikra žvaigždė tada universitete buvo L. Karsavinas, tik labai trumpai jis mums dėstė – profesorių suėmė. Mes, kaip ir visi jauni žmonės, tik pasidžiaugdavome, kad nėra paskaitų, o realybė buvo labai baisi – dėstytojai išgyvendavo žiaurias represijas“, – pasakoja buvusi VU studentė.

93-ejų prancūzų kalbos mokytoja Genovaitė Ramūnienė – paskutiniosios tarpukario Panevėžio gimnazijos laidos pirmūnė ir pirmoji savo gimtojo miesto tarybinės mokyklos medalininkė.

Atvežė antrą Donatą

O jaunimas, aišku, ir tais laikais mokėjo studentauti. G. Ramūnienės kurse mokėsi tik penkios merginos ir vienas vaikinas Donatas. Jis ir atiteko žavingai juodaplaukei iš Panevėžio.

Panevėžyje iki tol tebuvo vienas Banionis Donato vardu“, – savo išrinktuoju didžiavosi Genovaitė.

Gavusi diplomus mokytojų pora grįžo susituokti ir gyventi į Panevėžį. Tiesa, pašnekovės išrinktajam baigti universitetą nebuvo taip paprasta – iš ūkininkų kilęs studentas kliuvo savo šeimos turtais sovietinei valdžiai. Vaikinas nuolat buvo pasiruošęs bėgti nuo gresiančios tremties ar kalėjimo.

Man taip nebuvo – mano biografija gera. Tėtis – paprastas geležinkelininkas, mama – namų šeimininkė. Mano jaunystėje moterys Panevėžyje nedirbo, nors ir norėjo. Norėjo ir mama, tad ji ir namuose rado gerą būdą pasitarnauti šeimai. Būdama gera šeimininkė, ji rusų karininkams ir besikuriančių gamyklų vadovams gamindavo pietus. Pas mus į Pušaloto gatvę pietauti ateidavo svarbūs žmonės“, – kalbėjo G. Ramūnienė.

Grįžo į Panevėžį

Kokia laimė versliai mamai buvo, kai savo vietą gimtajame mieste surado jos dukra. Genovaitė įsidarbino tuometinėje 2-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar V. Žemkalnio gimnazijoje, prancūzų kalbos mokytoja. Buvo tepraėję pora metų, kai šią mokyklą paliko poetė Salomėja Nėris.

Naujokei dar teko sutikti kitą šios vietos įžymybę – pirmąją Lietuvoje prancūzų kalbos vadovėlio autorę pedagogę Sofiją Žemaitienę. Jau tada ši moteris, pasak pašnekovės, buvo tikra senučiukė, bet jos indėlis prancūzų kalbos mokymui, G. Ramūnienės teigimu, itin svarus net ir šiandien. Vieną seno vadovėlio egzempliorių kalbinta mokytoja po daug metų atsitiktinai aptiko tvarkydama savo namus ir šią relikviją nusprendė padovanoti G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.

Dabar prancūziškai panevėžietė pasikalba ar paskaito labai retai – šią elegantišką kalbą, anot jos, užgožė anglų kalba. Prancūzai, moters nuomone, Smetonos laikais lietuvių kultūrai davė labai daug naudos.

O ką duoda tie amerikonai – hamburgerius, makdonaldus“, – svarsto Genovaitė.

Mokiniai – ir du miesto merai

Stebina G. Ramūnienę ir šiuolaikiniai vaikai. Keturis dešimtmečius ji dirbo V. Žemkalnio gimnazijoje, kurį laiką mokė Vakarinėje mokykloje, po pensijos dėstė Panevėžio rajono mokiniams. Bet tokių skandalų, kaip neseniai nuskambėjęs Žiežmarių mokykloje, kur mokytoja užgaulioja mokinius, ji esą niekada nematė. Ir pedagogai, ir vaikai vieni kitus gerbė.

O mano mokiniai buvo ir du Panevėžio miesto merai. Dešimt metų anglų kalbos (ją išmoko savarankiškai) mokiau „Ekrano“ darbuotojus, tarp jų buvo Vitalijus Satkevičius. Šitas vyras gabus kalboms. Privačiai mokiau Povilą Vadopolą“, – pasakojo, rodos, visą Panevėžio šimtmetį persijojusi moteris.

Tokių šviesuolių pasakojimų galima būtų klausyti ištisas paras. Tačiau moteris patikina, kad girti, juo labiau demonstruoti viešai senų žmonių nereikia. Jų veidai esą jau seniai nebepuošia nei televizorių ekranų, nei laikraščių viršelių. Tad ir paklausta, ar nenorėtų parašyti prisiminimų knygos, ponia Genovaitė tik šypteli, kad jai geriau skaityti, nei rašyti kitiems.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų