Mokytojo profesija – ilgo gyvenimo garantas

Mokytojo profesija – ilgo gyvenimo garantas

 

Nors mes visi norėtume šviesios, gražios, sveikos ir orios senatvės, deja, ji duodama ne kiekvienam. Yra toks posakis: jaunystė duodama kiekvienam, o senatvė – tik išrinktiesiems. Buvusi ilgametė mokytoja Laima Guobienė yra tarp tų, išrinktųjų.

Stovėdama prie pat savo 90-ojo gimtadienio slenksčio (minės lapkričio 8 dieną), mokytoja vis dar labai guvi, puikios atminties, domisi politiniu ir visuomeniniu Lietuvos gyvenimu, du kartus per savaitę apsilanko bibliotekoje, kad perskaitytų visą naujausią spaudą, ir niekuomet nepraleidžia televizijos laidų „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ bei „Mokytojų kambarys“.

„Man tiesiog smagu palyginti, pasidžiaugti dabartiniais vaikais ir jų pasiekimais, – sako mokytoja, – negaliu atsistebėti kokie jie protingi, išmintingi, tiek daug žino“.

Poniai Laimai energijos, sveikatos ir optimizmo galima tik pavydėti. Ji neturi didelių sveikatos problemų, nors vieną operaciją tekę patirti. Dažniau negu pas gydytojus ji lankosi pas drauges, bibliotekose, miesto renginiuose. Laima sako, kad ir valgo viską. Labai mėgsta saldumynus, nors, pasak jos, jų kiekį jau reikėtų riboti, mat gerokai papilnėjusi.

„Gyvenau be didelių stresų. Šeiminis gyvenimas nusisekė. Labai geros mano dukros. Visą gyvenimą labai saikingai vartojau alkoholį, niekada nerūkiau, savo sveikata rūpinausi“, sako mokytoja, paklausta, kurgi tokio gražaus, ilgo ir sėkmingo gyvenimo paslaptis.

Nedideliame savo butuke Laisvės aikštėje ji laukia ir mielai priima visus, pageidaujančius pas ją užsukti.

Mokytoja L. Guobienė jaunystėje.

Visų pirma, žinoma, savo drauges, bendraamžes Henriką, Jadvygą, Vandą ir Salomėją.

„Tai mūsų penketukas, – sako ponia Laima, – su jomis susiskambiname ir susitinkame įvairiomis progomis. Tai pas vieną, tai pas kitą. Kiek anksčiau pas mane dar ir poezijos vakarai vykdavo“.

Mokytoja mano, kad šeštadienį, per Tarptautinę Mokytojo dieną, visos draugės rinksis pas ją, nors ne kiekvienais metais taip būna. Mokytojo diena draugių, kurios, beje, nėra mokytojos, įtraukta į paminėti vertų dienų sąrašą.

Mokytojo profesija puikus pasirinkimas

Laima Guobienė sako, kad jeigu atsukus gyvenimo ratą reikėtų iš naujo rinktis profesiją, jokios kitos ji tikrai nesirinktų. Lietuvių kalbos mokytojos profesija buvo būtent ta, kuri jai užtikrino pilnavertį, prasmingą ir laimingą gyvenimą. Nors mokytoja kuklinasi, kad kažkokių didelių nuopelnų dirbant įvairiose mokyklose nepasiekė, vis dėl to yra kai kas, ką ji norėtų prisiminti ir priminti. Iš 38-erių pedagoginio darbo metų tik 13 metų poniai Laimai teko dirbti vidurinėse mokyklose (1-ojoje ir 6-ojoje), visus kitus – pedagogus rengusiose Panevėžio įstaigose, kurių pavadinimai ir statusai vis keisdavosi.

Pedagoginę veiklą L. Guobienė pradėjo 1952-aisiais Panevėžio pedagoginėje mokykloje, kuri tęsė veiklą uždarytos pokarinės buvusios Panevėžio mokytojų seminarijos (1944-1952) bazėje Kranto g. 1957-aisiais likvidavus ir pedagoginę mokyklą, teko padirbėti 1-ojoje, paskui 6-ojoje vidurinėse mokyklose ir šiek tiek palūkėti, kol mieste vėl atsiras pedagogų rengimo kalvė.

Ilgai laukti nereikėjo. Uždarius Panevėžio pedagoginę mokyklą, greitai paaiškėjo, kad po karo atsigaunančiai šaliai vėl reikia daugiau mokytojų. Iš pradžių pedagogines klases buvo leista steigti 6-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri turėjo tam tinkamų mokytojų (viena iš jų buvo ir Laima). Tačiau ten pedagoginės klasės gyvavo neilgai, nes greitai mieste atsirado nauja pedagogų rengimo kalvė – Panevėžio pedagoginė muzikos mokykla (1973 m. pavadinta muziko Jono Švedo vardu).

Naujas pastatas šiai mokyklai pastatytas Nemuno g. 8 ir duris atvėrė 1969-aisiais. Taigi, šiemet sukanka 50 metų nuo šios mokyklos įkūrimo mieste. Gaila tik, kad šiandien Panevėžyje nebeliko nei pačios mokyklos nei jos vardo. Dabar pastate veikia Panevėžio Juozo Mikalausko menų gimnazija, o prisiminimus apie kadaise čia veikusią pedagogų rengimo įstaigą saugo nedidelis mokyklos muziejėlis. Nepaisant to, kad mokyklos tokiu pavadinimu nebėra, būtent čia prabėgo bene daugiausiai Laimos Guobienės pedagoginio darbo metų.

Jono Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje

Mokytoja pasakoja, kad greta tiesioginio lietuvių kalbos mokytojos darbo šioje mokykloje ji turėjusi ir kitokių įpareigojimų. Jai buvo pavesta protokoluoti pedagogų tarybos posėdžius, vadovauti lietuvių kalbos ir literatūros kabinetui, kuris kadaise analogiškų mokyklų tarpe laimėjo 1 vietą.

Mokykloje dirbti darbai pasimiršta, vienus pakeičia kiti, o atmintin įsirėžia vis dėlto žmonės, kuriuos teko mokyti ir išleisti į gyvenimą. Poniai Laimai norėtųsi minėti daugybę savo buvusių moksleivių pavardžių, bet jų vis tiek visų neišvardysi ir nesurašysi, o ir ne apie kiekvieną buvusį moksleivį papasakosi. Juk jų buvo šimtai, pasklidusių po visą Lietuvą. Su kai kuriais dar ir dabar mokytoja susitinka, bendrauja, žino jų gyvenimų peripetijas. Su kitais ryšys jau seniai nutrūkęs.

L. Guobienė saugo atvirlaiškį, jos tėčiui Antanui Pupieniui siųstą pusbrolio Vlado Lašo (1892–1966 m.), vėliau nusipelniusio Lietuvos medicinos ir visuomenės veikėjo, o tuomet tarnavusio kariuomenėje.

Nors Laima Guobienė, atkūrus Nepriklausomybę ir reorganizavus J.Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, pedagoginio darbo jau nebedirbo, daugelis tos mokyklos jos mokinių ir auklėtinių dar ir šiandien dirba įvairiose miesto ugdymo įstaigose ir paklaustas apie buvusią mokytoją turi ką pasakyti. Pirmos laidos (1970-1972 m.) auklėtinė, buvusi ilgametė Panevėžio konservatorijos, paskui Panevėžio kolegijos dėstytoja Marija Tamošiūnaitė-Tonkuvienė sako, kad kaip dėstytoja Laima Guobienė buvo reikli, griežta, gerai išmanė savo dalyką, per paskaitas su mokytoja pajuokauti nelabai galėdavai, skirtingai nei su jos vyru Stanislovu Guobiu.

M. Tamošiūnaitei-Tonkuvienei antrina ir vėlesnių laikų jos mokinė, panevėžiečiams gerai žinoma pedagogė ir režisierė, Panevėžio kolegijos dėstytoja ir studentų teatro įkūrėja Daiva Andrašūnienė. Pasak jos, pro mokytojos akis nepraslysdavo nė vienas.

„Ji jautė savo pareigą mus išmokyti ir to sėkmingai pasiekdavo, – sako D. Andrašūnienė. – Mokė mus kruopštumo, atidumo, iki galo atlikti pavestas užduotis, nes jautė didžiulę atsakomybę, kad mes, būsimieji pradinių klasių mokytojai ar darželių auklėtojos, neišeitume iš mokyklos beraščiais“.

Pirmosiose darbovietėse

Labai ryškūs Laimos prisiminimai ir iš pirmųjų savo darboviečių. Iš darbo Panevėžio pedagoginėje mokykloje, o vėliau 1-ojoje ir 6-ojoje vidurinėse mokyklose atmintin labiausiai įsirėžė gyvenimo kelyje sutiktų garsių žmonių pavardės, visų pirma lituanistų, literatų, kurie vienaip ar kitaip jau įėjo į Panevėžio ir Lietuvos švietimo, kultūros istoriją.

Daugelį jų poniai Laimai teko sutikti ilgą laiką vadovaujant miesto lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų metodiniam rateliui. Pasak jos, tai buvo puikūs specialistai ir literatai. Mokytoja negali nepaminėti pedagogo ir rašytojo Motiejaus Lukšio, Vlado Baleišio, kalbininko ir poeto Leono Kuodžio, vertėjo Benedikto Puodžiukaičio, aktyviai tarpukarinėje spaudoje besireiškusių Aleksandros Šilgalytės ir Elenos Gabulaitės, geografės Mortos Jaskytės, kuri su Salomėja Nėrimi dirbo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, ir daugelio kitų. Su jais visais vienu ar kitu laikotarpiu būta, bendrauta, iš jų mokytasi. Prisiminimai apie juos sugulė ir į knygą „Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“, kurią rengiant Panevėžio kolegijoje mokytoja ypač daug padėjo parašiusi savo prisiminimus, konsultuodama knygos sudarytojas, atpažindama žmones nuotraukose.

Nepraleidžia susitikimų

Per 38-erius pedagoginio darbo metus L. Guobienei teko mokyti ir į gyvenimą palydėti šimtus, o gal ir tūkstančius būsimų pedagogų. Visi jie pasklido po Lietuvą, daugelis pabaigė aukštesnius mokslus ir įgijo nemenką svorį Lietuvos švietimo, kultūros sektoriuose, vėliau įėjo į šalies istoriją kaip puikūs pedagogai, vadybininkai, kultūros ir mokslo veikėjai. Kalbantis su Laima ant balto popieriau lapo gulasi viena už kitą mokytojai svarbių buvusių mokinių pavardės.

Guobių šeima. 1968 m.

Profesorės O. Budraitytė-Pakėnienė ir R. Repečkaitė-Koženiauskienė, kalbininkas J. Šukys, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas J. Žilys, dailininkė scenografė S. Kanaverskytė, buvusi Mokytojų tobulinimosi instituto direktoriaus pavaduotoja, nusipelniusi mokytoja P. Katilevičiūtė-Trečiokienė, Panevėžio pedagogų švietimo centro įkūrėja L. Pocienė, švietimo profsąjungai vadovavusi G. Vilimienė, buvęs Panevėžio miesto švietimo skyriaus vadovas S. Jurgaitis, žurnalistė V. Bielskytė ir daugelis kitų – tai vis buvę Laimos Guobienė mokiniai. Jai ir dabar svarbu žinoti, kuo jie gyvena, kaip laikosi, todėl mokytoja nepraleidžia nė vienos progos su buvusiais savo mokiniais susitikti, pabendrauti. L.Guobienės prisiminimuose – daugybė buvusių kolegų mokytojų ir auklėtinių pavardžių, o namuose garbingai laikomi nuotraukų albumai ir per gyvenimą gauti padėkos raštai.

Bene paskutinis gautas prieš gerus metus, 2018 m. gegužės 15-ąją nuo Panevėžio pedagoginės mokyklos 1954 m. laidos auklėtinių, susitikusių po 64 metų. Mokytoja sako, kad šiemet irgi buvo planuota susitikti, jau po 65-erių metų, bet susitikimas neįvyko. Tačiau mokytoja nusiteikusi optimistiškai ir mano, kad kitais metais susitikimas bus organizuotas ir ji jame dalyvaus. Kažin ar mokytoja yra praleidusi bent vieną buvusių mokinių susitikimą, į kuriuos ji visuomet kviečiama.

Pirmiesiems Laimos auklėtiniams ir mokiniams jau gerokai per 80 metų ir laikas sparčiai retina jų gretas, o iš tų laikų mokytojų, dar menančių Panevėžio pokarinę pedagoginę mokyklą, pasak L. Guobienės, Panevėžyje belikę tik dviese: ji ir mokytoja Veronika Aulosaitė-Trapikienė. Abi jos visuomet dalyvauja ir pokario metų Panevėžio pedagoginės mokyklos absolventų susitikimuose.

L. Guobienė vis pabrėžia, kad didžiąją dalį savo pedagoginio darbo metų ji atidavė rengdama būsimuosius mokytojus ir džiaugiasi, kad nors ir kintant mokyklų pavadinimams pedagogų rengimo tradicijos Panevėžyje dar tęsiamos, jas perėmė 2002 m. Panevėžyje iš aukštesniųjų mokyklų susikūrusi Panevėžio kolegija.

Laimingą gyvenimą užtikrino puiki šeima

Bendraujant su ponia Laima netrunki suprasti, kad jos ilgą, prasmingą, pilnavertį gyvenimą užtikrina labai paprasti dalykai. O svarbiausi – tinkamai pasirinkta profesija ir laiminga santuoka. Su savo vyru Stanislovu Guobiu, gimusiu Vyžuonose (Utenos r.) Laima Pupienytė susipažino studijuojant Vilniaus pedagoginiame institute (1948-1952 m.). Laima mena, kad draugauti pradėjo gal tik trečiame kurse, bet tuomet susikirtę keliai jau niekuomet neišsiskyrė.

Kartu Guobiai (susituokė 1956 m.) nugyveno 47-erius metus. Ir namuose, ir darbe jie visuomet buvo vienas šalia kito. Mokytoja mena, kad per visą jų bendrą šeiminį gyvenimą gal tik penkerius metus juodu kartu nedirbo. Buvimas šalia ir namuose, ir darbe Guobių laimei tikrai nepakenkė. L. Guobienė sako, kad dėl savo pasirinkimo ji niekada nesigailėjusi.

„Turėjau nuostabų vyrą, – sako pašnekovė. – Jis labai geras tėvas buvo ir savo dukroms Daliai ir Aidai“.

Buvęs gerai panevėžiečiams žinomas pedagogas Stanislovas Guobis Anapilin iškeliavo 2003 m. Našle likusiai L. Guobienei stiprybės suteikia ne tik gražūs šeiminio gyvenimo prisiminimai. Ji anaiptol nėra apleista ar užmiršta artimųjų. Dukros Dalia ir Aida, trys anūkai Markus, Justas ir Adomas, keturi proanūkiai Stela, Susana, Ignas ir Vilius dovanoja jai daug įsimintinų dienų ir akimirkų. Vyresnioji dukra Dalia gyvena Taline, bet, pasak Laimos, du kartus per metus po dešimt dienų ji būtinai praleidžianti Panevėžyje. O ir ji pati dukrą Taline aplankydavusi, tik pastaruosius dvejus metus ten nebuvusi. Jaunesnioji dukra Aida gyvena čia pat, Panevėžyje, todėl mokytoja sako besijaučianti labai saugi. Abi dukros baigė aukštuosius mokslus, sukūrė savo verslus, todėl mokytojai tai irgi teikia ramybę ir užtikrina gražų gyvenimo saulėlydį.

Rašė vienas kitam diplomus

Kalbantis su mokytoja labai norėjosi išgirsti kokių pikantiškų detalių ar prisiminimų apie judviejų su Stanislovu draugystę, bet išpešti ko nors intriguojančio taip ir nepavyko. Gal įsimintiniausia poniai Laimai tik tai, kad jie baigę Vilniaus pedagoginį institutą vienas kitam išrašė diplomus. Dėl gražaus braižo būsimieji lietuvių kalbos mokytojai Laima Pupienytė ir Stanislovas Guobis buvo pasikviesti talkon išrašyti savo bendrakursiams diplomus, ir taip jau atsitiko, kad ta krūvelė diplomų, kurioje buvo Stanislovo pavardė, teko Laimai ir atvirkščiai.

Susituokė jiedu ne iš karto. Tik 1956-aisiais jau abu dirbdami Panevėžyje. Ir nežinia kaip dar būtų buvę, jeigu Laima būtų pagal paskyrimą likusi dirbti Šiaulių pedagoginiame institute. Tik ten nuvykusi ir pamačiusi, kad siūlomas darbas jai nemielas ir pasiprašiusi skirti ją į kitą mokymo įstaigą, jaunutė absolventė buvo nusiųsta į Panevėžio pedagoginę mokyklą. O būtent į šią mokyklą paskyrimą gavo ir Stanislovas Guobis.

Jaunystė alkana, bet turininga

Jeigu mūsų kalbos pakrypsta apie jaunystę , studijas Laima mielai prisimena įvykius, kurių liudininkų su metais gyvų lieka vis mažiau. Laima prisimena , kaip būdama studente, 1950-aisias su Vilniaus pedagoginio instituto šokių kolektyvu dalyvavo pirmojoje dainų šventėje, paskui pirmojoje studentų spartakiadoje. Ten ji bėgo 400 m. nuotolį. Atmintin įstrigę ir Vilniaus pedagoginio instituto rūmų statybos, kuriose, jai besimokant ketvirtame kurse, teko ne kartą talkinti.

Galbūt todėl Laimai širdį skauda dėl to, kad po susijungimo su Vytauto Didžiojo universitetu jau nebeliko ir Vilniaus pedagoginio instituto. Nors tuomet naujai pastatytame Vilniaus pedagoginio instituto pastate Laimai neteko mokytis, tos aukštosios mokyklos pavadinimas jai pats brangiausias, nes tai buvo jos Alma Mater. O jaunystė, nesvarbu, kad tai buvo pokaris, kad duoną dalijo su kortelėmis, kad mieste dar nevažinėjo autobusai, kad trūko kavalierių (daug jaunuolių buvo pražuvę karo audrose arba išėję partizanauti), buvo puikus metas.

Pastate, kuriame Laima mokėsi (netoliese Filharmonijos) buvo geriausia šokių salė tuomečiame Vilniuje, todėl mokytoja mena, kokie šokiai ten vykdavo, kokie prašmatnūs to meto kavalieriai aplinkui sukosi. Čia ji mini architektų brolių Nasvyčių pavardes.

Nors daugumos to meto studentų jaunystė buvo ganėtinai alkana Laima sako, kad ir to jai pavykę išvengti, nes jos tėtis, Juodupės audinių fabriko vyr. buhalteriu dirbęs dar ir po II-ojo pasaulinio karo, iki 1956-ųjų, dažnai su reikalais atvykdavo į sostinę ir maisto atveždavo. Suprantama, kad dėl savo tėčio užimamų pareigų audinių fabrike ne tik dėl maisto, bet ir dėl drabužių Laimai labai sukti galvos nereikėjo. „Aš visuomet būdavau pasipuošusi ir turėjau labai gražių drabužių, kuriais dažnai tekdavo dalintis su draugėmis“, – mena Laima.

Vaikystę mena šviesią

Kalbantis jaukiame Laimos Guobienės bute nepavyko gauti vieno dalyko – jos vaikystės bei jos šeimos nuotraukų. „Neseniai viską atidaviau jaunesnei savo sesutei Danutei, – sako mokytoja. –Kiek jau man beliko, o ji vis tiek gyvens ilgiau. Man mirus kažin ar kam bus įdomios tos nuotraukos, kurių ir taip dar liko daugybė. Ir iš tiesų pasidairius po kambarį iš karto pastebi, kad visa, kas gyvenime buvo svarbu, įsimintina įamžinta daugybėje kruopščiai į albumus suklijuotų nuotraukų.

Nepaisant to, kad vaikystės nuotraukomis Laima negalėjo pasidalinti, prisiminimais apie savo šeimą dalijosi gana noriai. Gimė ji 1929 m. Antano ir Erminos Pupienių šeimoje Rokiškio r. Neršionių kaime. Ji buvo antrasis vaikas šeimoje. Be jos šeimoje dar augo dvi seserys ir du broliai. Šiandien gyva likusi tik ji ir jaunesnioji sesuo. Tėvai gyveno pasiturinčiai, turėjo keletą samdinių. Būsimoji mokytoja pradžios mokyklą baigė Veduviškio pradžios mokykloje, paskui dar mokėsi Juodupės mokykloje, o 1944 m. pradėjo lankyti Rokiškio gimnaziją, kurią baigė 1948 m.

Laimos tėtis Antanas Pupienis, vėliau ilgametis Oskaro Trėjaus įsteigto Juodupės fabriko „Nemunas“ vyr. buhalteris mokėsi Neršionių kaimo pradžios mokykloje, o jo mokytojas buvo Matas Grigonis. Tai buvo ir pirmoji Mato Grigonio darbovietė. Kadangi tėčiui tas mokytojas buvo padaręs labai didelį įspūdį jis neprieštaravo ir netgi skatino dukrą rinktis garbingą pedagogo profesiją. Tačiau ne vien tai lėmė Laimos pasirinkimą. Ji mena, kad ypač daug lėmė ir pedagogų, tuomet ją mokiusių Rokiškio gimnazijoje, autoritetai. Jos pagrindinis lietuvių kalbos mokytojas buvo Alfonsas Keliuotis. Įstrigusi ir kito ypatingo jos mokytojo Bogdano Chmelevskio pavardė.

Laima pasakoja, kad jos gimtoji sodyba Neršionių kaime dar ir dabar tebestovi, o ją prižiūri ir vasaras ten leidžia jaunesnioji sesuo. Laima taip pat žino, kad jos senelis Juozapas Pupienis buvo Rokiškio apskrities staršina. Pasak jos, gal tai ir nėra apskrities viršininko atitikmuo, bet apskrityje jis esą buvęs viršiausias.

Saugo ypatingą šeimos relikviją

Kalbantis su mokytoja pro akis niekaip negali praslysti vienas labai įdomus dokumentas, kurį ji būtinai nori parodyti. Tai pageltęs nuo laiko atvirlaiškis, rašytas Laimos tėčiui Antanui Pupieniui, kuris per pirmąjį pasaulinį karą tarnavo kariuomenėje vyresniuoju raštininku. Sunkoka įskaityti ar tai 1914 ar 1917 metų dokumentas, bet viena aišku, kad jis Laimos tėčiui buvo siųstas nuo pusbrolio Vlado Lašo (1892-1966), vėliau nusipelniusio Lietuvos medicinos ir visuomenės veikėjo, o tuomet tarnavusio kariuomenėje. Tai jau muziejinis eksponatas, kurį mielai priglaustų koks muziejus Lietuvoje. Kažkada to atvirlaiškio labai norėjo Kauno klinikos, kur V.Lašas dirbo, bet mokytoja su juo tuomet dar nenorėjo atsisveikinti. Dabar šį dokumentą ji pasirengusi padovanoti tam, kam jis gali pasirodyti svarbus ir reikalingas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų