-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Asmeninio albumo nuotr.
Dar viena grėsminga žinia iš Ukrainos penktadienį sukrėtė pasaulį: po rusų kareivių apšaudymo Zaporožėje užsidegė didžiausia Europos atominė elektrinė. Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesys, Pajėgų valdymo skyriaus vyresnysis specialistas Raimondas Imbrasas 1987 m. buvo tas jaunas kursantas iš Lietuvos, kuris anuomet atvyko dvejiems metams į Lvovo miestą Ukrainoje studijuoti gaisrų gesinimo branduoliniuose objektuose specialybės.
Karas Ukrainoje vis labiau perlipa žmonijos suvokiamas saugumo ribas. Penktadienį paryčiais užsidegė Rusijos karinių pajėgų apšaudyta Zaporožės atominė elektrinė. Ukrainiečių pajėgos gaisrą sugebėjo numalšinti ir apsaugoti pasaulį.
Prieš keletą metų prie televizijos ekranų pritraukęs filmas „Černobylis“ pasakojo apie tragediją, kai prie Pripetės miesto sprogo vienas atominės elektrinės reaktoriaus blokas. Zaporožėje iki šiol veikia ir dirba šeši tokie blokai, Ukrainai kasmet pagaminantys penktadalį visos jos kaupiamos elektros energijos.
„Vandeniu tokių objektų neužgesinsi. Gaisro atveju jis tiesiog išgaruotų nuo karščio, todėl į ugnies židinį tiekiamos chemines ir branduolines reakcijas stabdančios ir lėtinančios medžiagos“, – pasakoja tokiems įvykiams išmokytas operacijų vadovas R. Imbrasas.
Paradoksas: būtent tada, kai jis prieš 35 metus iš Panevėžio išvyko studijuoti į Ukrainą ugniagesio profesijos Lvovo priešgaisrinėje technikos mokykloje, tuometė Sovietų Sąjunga buvo suinteresuota ne tik plėsti branduolinės energijos šaltinių tinklą sąjunginėse respublikose, bet ir rimtai apsaugoti tokias vietas nuo tragedijos.
Lvovo ugniagesiai, pasak R. Imbraso, buvo rengiami gesinti gaisrus branduoliniuose objektuose. Po studijų jie gaudavo ir karinį laipsnį – tam, kad kilus gaisrui branduoliniame objekte, karinė prievolė neleistų atsisakyti vykdyti pavojingų įsakymų.
O dabar Rusija pati graso atomine katastrofa.
Asmeninio albumo nuotr.
„Lietuvoje 1987-aisiais dar nebuvo įstaigos, kuri ruoštų aukštesnio lygio specialistus: inspektorius, gaisrų gesinimo vadovus. Viena tokia mokyklų, be Lvovo, tais laikais dar veikė Leningrade (Sankt Peterburgas), kur priimdavo be armijos mokytis trejiems metams“, – pasakoja R. Imbrasas.
Jis pats kilęs iš Panevėžio rajono, Gailiūnų kaimo. Netoli esančiame Pušaloto miestelyje baigė vidurinę ir norėjo studijuoti žemės ūkio mechanizaciją tuometėje Žemės ūkio akademijoje, bet nepavyko įstoti.
Tuomet rinkosi sotesnį duonos kąsnį Panevėžio autokompresorių gamykloje. Tais laikais, anot Raimondo, joje mokėjo gerus atlyginimus. O jei dar sąžiningas darbininkas, neturintis žalingų įpročių pakliūdavo, uždirbdavo ir dvigubą algą.
„Per mėnesį gaudavau po 320 rublių, tada tai buvo pinigai. Bet darbas buvo sunkus, purvinas. Po privalomos armijos į gamyklą nebegrįžau“, – pasakoja R. Imbrasas.
Jaunuolį po karinės tarnybos patraukė ugniagesio profesija.
„Nei tarp draugų, nei tarp giminių nebuvo nė vieno ugniagesio. Mane ši tarnyba sudomino, kai trylikametis padėjau savo kaime gesinti namo gaisrą. Pačiam įvykyje tada nedalyvavau, bet padėjau ugniagesiams rasti ir paskui semti vandenį iš tinkamos vietos prie Lėvens upės. Po armijos mintis apie ugniagesius sugrįžo ir nuėjau tiesiai į kadrų skyrių 14-ajame priešgaisrinės apsaugos dalinyje Panevėžio miesto apsaugai“, – prisimena R. Imbrasas.
Panevėžio ugniagesių vadovybė jaunam vaikinui pasiūlė Lvovą, kur jau rinko studentų grupę iš Lietuvos. Mokytis išvyko 50 tautiečių, įstojo 11, bet su Raimondu baigė tik 6.
„Pirmąsias tris savaites iki studijų buvom surinkti į Lvovą pasiruošti. Buvo laisvė: barai, restoranai, šokiai. Taigi, kursantais po to likom ne visi“, – šypteli pareigūnas.
Mokytis jam nebuvo sunku. Sunkiau, anot R. Imbraso, dirbti tokį darbą.
„Mokykloje duoda knygą, dėsto, rodo. O nelaimės atveju pats turi priimti geriausią sprendimą. Tuo, regis, išsiskyriau dar bestudijuodamas, mokytojai matė mano tinkamas charakterio savybes gesinant gaisrus“, – svarsto Raimondas.
Iš studijų laikų panevėžietis labiausiai prisimena brolybę su ukrainiečiais bei kylantį nepriklausomybės troškulį ir toje šalyje.
„Besimokant Lvove labai jautėsi permainų vėjai. Pas mus, Lietuvoje, kilo Sąjūdis, o ten Narodnij Front – liaudies frontas. Manęs net nenorėjo išleisti atostogų namo, baiminosi, kad nebegrįšiu į mokslus“, – pasakoja pareigūnas.
Ukraina, kaip ir Lietuva, jau tada nebenorėjo būti Sovietų Sąjungos dalimi. Tačiau jų kelias buvo kur kas ilgesnis. Lietuva laisvę atgavo 1990 m., o ukrainiečiai – jau subyrėjus sąjungai. Net ir po to Ukraina buvo nesėkmingai įkalbinėjama stoti į liaudies respublikų sąjungą (SNG – rus.)
„Lvove mes, keli lietuvių kursantai, jau šventėme Vasario 16-ąją, aišku, slapta, bet baimės, jog mus kažkas įskųs, nebebuvo. Labai gerai sutarėme su ukrainiečiais. Netgi kai kurie dėstytojai mūsų klausdavo, ar tapę nepriklausomi jiems išduosim vizas pasisvečiuoti Lietuvoje“, – prisimena R. Imbrasas.
Asmeninio albumo nuotr.
R. Imbrasas 1989-aisiais po studijų grįžo namo ir tapo sargybos viršininku Panevėžio 14-ajame sukarintame priešgaisrinės apsaugos dalinyje.
„Mama labai bijojo mane išleisti į Ukrainą. Ji nerimavo, kad valdžia mane pasiųs dirbti į bet kurį Sovietų Sąjungos kraštą. Nors buvo nuo pat pradžių pažadėta, jog po studijų tikrai grįšiu į Lietuvą, tais laikais pažadai nebuvo tokie patikimi“, – pripažįsta Raimondas.
Panevėžiečio planas visgi nebuvo pakeistas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasak pareigūno, po truputį šalyje ir kartu jo gyvenime viskas keitėsi. Mainėsi darbovietės pavadinimai, pareigos.
„2000-aisiais tapau operacijų vadovu. Vėliau šis pareigų pavadinimas pasikeitė ir dabar esu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyresnysis specialistas. Galima teigti, kad esu vienas vyriausių mūsų kolektyve – paskaičiuokite“, – nusišypso tris dešimtmečius kovai su ugnimi atidavęs pareigūnas.
Jo bendrakursiai Ukrainoje – jau pensininkai. Tokia tarnyba užtarnauto poilsio paleidžia po 25 metų.
„Mano draugai dabar laiką leidžia žvejodami“, – šypteli ir toliau dirbantis panevėžietis.
Daug R. Imbraso kolegų Ukrainoje dabar darbuojasi paraleliai su Ukrainos kovotojais. Po kulkų, po raketų lietaus jiems tenka vykdyti savo tiesioginę pareigą – vykti gesinti gaisrų į bombarduojamus miestus.
Iš savo draugų ukrainiečių Raimondas žino apie dviejų ugniagesių žūtį tarnyboje Charkovo mieste.
„Šiandien širdis srūva krauju, kai matau ir girdžiu, kas ten vyksta. Netgi nepavadinsi tai karu – totalus žmonių ir miestų naikinimas“, – jaudinasi R. Imbrasas.
Su vienu bičiuliu iš sugriauto Charkovo jo ryšiai nutrūko dar prieš šio karo pradžią. Su draugais iš kitų miestų panevėžietis toliau palaiko ryšius.
Asmeninio albumo nuotr.
„Susirašom su vyrais iš Lvovo, ten, sakė, dar ganėtinai ramu. Jeigu ne tie pabėgėlių srautai, nė neįtartum, kad vyksta tokie baisumai kitoje Ukrainos dalyje. Susirašom su draugu iš Ivano Frankovsko, su draugu iš Chmelnickio. Bendrauju su savo buvusiu mokytoju”, – vardija po studijų Ukrainoje ne kartą joje lankęsis Raimondas.
Anot jo, Rusijos prezidentas, o dabar didžiausiu pasaulio diktatoriumi vadinamas Vladimiras Putinas niekaip nesuvokia, kad jau labai seniai Ukraina – nebe jo kiemas.
„Žmogus išprotėjo visai, nebežino, kaip nukariauti, ir griebiasi bet ko. 2018 metais aplankiau Kijevą – toks gražus miestas, o dabar jis griūva. Ugniagesiai, kaip ir kareiviai, ten dirba dieną – naktį. Jiems reikia gesinti pastatus, gelbėti žmones“, – sako panevėžietis.
R. Imbrasas, kaip ir kiti Lietuvos ugniagesiai, oficialaus kvietimo prisidėti gelbėjant Ukrainą dar negavo. Kol kas Lietuva siunčia priešgaisrinę įrangą, aprangą, pagalbines priemones kolegoms karo zonoje.
„Jei kvies kaip specialistą padėti, vyksiu“, – nusiteikęs ką tik 57-ąjį gimtadienį atšventęs pareigūnas.
Apie karo baisumus jis yra girdėjęs iš pirmų lūpų – iš savo tėčio Vlado Imbraso.
Jis, pasak sūnaus, visą II pasaulinį karą kariavo kaip karys, kulkosvaidininkas 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Drąsus karys buvo sužeistas, bet nugyveno 99 metus.
„Apie karą mums, vaikams, jis vengė daug pasakoti. Dažniausiai apie karą būtas ir nebūtas istorijas garsiai porina tie, kurie jo nematė…“ – atsidūsta R. Imbrasas.
O jis pats jau prisijungė prie visuotinės akcijos „Stiprūs kartu“, organizuojančios pagalbą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Raimondas jiems mielai užleistų sodo namelį.
„Esu tikras: jei Ukraina atsilaikys, tada jau jos niekas nebenugalės. Tada nebe ji prašysis į Europos Sąjungą, o pastaroji prašys užnugario“, – mano pareigūnas.
Ugniagesys kaip niekas kitas gerai žino, kaip nelaimės užgrūdina žmogų. R. Imbrasas nesuskaičiuoja, kiek kartų jam yra tekę vykti į gaisrus. Tačiau namuose, ilsėdamasis jis išmoko įveikti įtampą.
„Jei nepatiktų tokia tarnyba, nedirbčiau. O dabar tiek metų ir vis dar čia esu“, – šypsosi pareigūnas.
Jis neneigia, kad nuolatinis adrenalinas ir stresas kenkia sveikatai, bet nelaimės atveju jo dozė gali net gyvybę išgelbėti.
Bene didžiausias gaisras, kuriame Raimondui teko dalyvauti, buvo 2002-aisiais kilęs Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. Tądien jam buvo laisvadienis, bet būdamas namuose ir pamatęs dūmus miesto gale, savanoriškai prisijungė prie plušėjusių kolegų.
„Mūsų tarnyba vietoje nestovi. Seniau budėdavome kas trečią parą, dabar kas ketvirtą. Išsiplėtė mūsų valdybos zona: Panevėžiui dabar priklauso ir Utenos apskritis su Ignalina“, – sako panevėžietis.
Ukrainos karo akivaizdoje R. Imbrasas tikina nepanikuojantis: daiktų nesikrauna, druskos neperka ir slėptuvės nesidairo. Bet slogios mintys dabar visiems ne svetimos.
Pareigūnas džiaugiasi, kad jo trys sūnūs jau užauginti. Dabar jie kuria savas šeimas Jungtinėje Karalystėje, kur karas neatrodo taip arti, kaip esantiems Lietuvoje.
„Jie – kita karta. Sūnūs nematė diktatūros, kai vienas žmogus gali daryti tokius žiaurius dalykus kitiems. O mes stebime viską nuo pirmos dienos prilipę prie masinių informavimo priemonių ir, aišku, nerimaujame“, – sako R. Imbrasas, pokalbį baigdamas šiuo metu tradiciniu vilties šūkiu „Slava Ukraini“.
Komentarai
-
- Agnė
- 22:05 2022.03.06
Rodyti visus komentarus (1)Labai didžiuojuos, kad turiu tokį šaunų dėdę – drąsų ir su puikiomis vertybėmis. Ačiū, kad padedi užtikrinti žmonių saugumą.