-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiek daugiau nei prieš dvejus metus atsiradus galimybei vaikus mokyti namuose, kai kurie tėvai nusprendė į klases jų išvis nebeleisti.
Panevėžietė fotomenininkė, arboristė Silvija Pranauskė jau antrus metus jaunėlį, dar pradinuką, sūnų moko namuose.
Mama teigia, kad priimti tokį sprendimą ją paskatino nusivylimas švietimo sistema.
Taip sutapo, kad pirmąją klasę pradėjęs lankyti sūnus dėl prasidėjusios pandemijos privalėjo mokytis nuotoliniu būdu.
Berniukas išsiskyrė ypatingais gabumais matematikai, tačiau skaityti sekėsi sunkiau. Kaip vėliau paaiškėjo, dėl disleksijos.
Nepaisant vaiko gebėjimų, mokykloje jis buvo mokomas vienodai su visa klase.
„Skaityti sūnui sekėsi sunkiau. Privalėjau su juo sėdėti ir nuotolinėse pamokose. Tačiau vaikas vis tiek nespėdavo su visa klase, netrukus prarado motyvaciją mokytis. Nors sūnaus matematikos gebėjimai aukštesni, jie nebuvo lavinami – visi vaikai privalėjo mokytis vienodai“, – prastą patirtį iš mokyklos parsinešė S. Pranauskė.
Atsiradus galimybei vaikus mokyti namuose, fotomenininkė ir keturių vaikų mama ilgai nedvejojo.
Nors ir Panevėžyje yra mokyklų, sudarančių sąlygas vaikams mokytis namuose, S. Pranauskė sūnų užrašė į Marijampolės rajone veikiančią Kardokų gamtos mokyklą.
Pasak panevėžietės, gamta jų gyvenime užima labai didelę dalį, todėl norėjo, kad ir sūnus mokytųsi pažindamas gamtą ir iš gamtos, praktiškai, o ne teoriškai tik iš knygų.
„Mokydamiesi namuose galime atsižvelgti į sūnaus silpnybes ir stiprybes. O ir mokymasis vyksta daugiau per praktiką, pažinimą. Pavyzdžiui, pieno ūkyje vaikai turėjo apskaičiuoti, kiek ūkininkas uždirba, kai yra tokios pieno supirkimo kainos kaip dabar. Vaikai su didžiuliu entuziazmu ėmėsi šios užduoties“, – pasakojo S. Pranauskė.
Antrus metus sūnų namuose mokanti fotomenininkė, arboristė Silvija Pranauskė teigia, kad priimti tokį sprendimą paskatino nusivylimas švietimo sistema. P. ŽIDONIO nuotr.
Silvija sutinka: toks mokymas – didesnė apkrova tėvams. Jie turi paruošti mokymosi planą, kurio privalu laikytis, mat kas pusmetį vaikams reikia atvykti į mokyklą išlaikyti tam tikrus patikrinimus – egzaminus. Neišlaikiusiems egzamino siūloma grįžti į įprastinę mokyklą.
„Mokytis reikia pagal bendras programas, tačiau į mokymą žiūrima daug lanksčiau. Pavyzdžiui, vieną savaitę galime mokytis tik matematikos, kitą – tik lietuvių kalbos. Būna dvejonių, kad galbūt vaikams duodame per mažai, tačiau tie patikrinimai, vykstantys du kartus per metus, viską sustato į savo vietas“, – pasakojo S. Pranauskė.
Nors psichologai tvirtina, kad šeimoje ugdomi vaikai gali patirti socializacijos sunkumų, fotomenininkė įsitikinusi, kad čia labiau mitas. Sūnus lanko daugybę įvairiausių užsiėmimų, dalyvauja ekskursijose, išvykose, lankosi renginiuose, sporto varžybose.
„Turime grupelę šeimų, kurios savo vaikus ugdo namuose, nuolat bendraujame ir susitinkame, leidžiamės į žygius. Vaikai, nepaisant skirtingo amžiaus, vienas kitą laiko klasės draugais“, – kalbėjo mama.
S. Pranauskė neabejoja, kad ateityje atsiras daugiau mažų mokyklų, orientuotų į individualų mokymą, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus, talentus, asmenybės tipą.
„Vaikas daug geriau išmoks matavimo vienetus ar kaip išmatuoti stačiakampio plotą ir tūrį kartu su tėčiu statydamas šiltnamį nei aklai kaldamas iš knygos.“
S. Rolienė
Panevėžio rajone gyvenanti Sonata Rolienė namuose moko dvi savo atžalas – antrokę dukrytę ir aštuntoką sūnų.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl šeima apsisprendė vaikus ugdyti namuose, anot mamos, pasenusi ir šiandienos realijų neatitinkanti švietimo sistema.
S. Rolienė pasakoja, kad galutinį apsisprendimą nulėmė pandemijos pasekmės. Prasidėjus karantinui, vaikai buvo priversti mokytis namuose prie kompiuterių. Toks mokymosi būdas sūnui visiškai netiko.
„Neindividualizuotas mokymas, tie patys metodai, nors vaikai labai skirtingi – vieni greitesni, imlesni, kūrybiškesni, kiti ramesni, reikia daugiau laiko įsisavinti informaciją, vieno atmintis vaizdinė, kito – girdimoji. Vaikai labai skirtingi, bet mokykla juos visus suvienodina. Be to, man nepatinka, kad mokomasi tik iš vadovėlių, kas šiai kartai jau nėra taip paveiku. Pavyzdžiui, vaikas daug geriau išmoks matavimo vienetus ar kaip išmatuoti stačiakampio plotą ir tūrį kartu su tėčiu statydamas šiltnamį nei aklai kaldamas iš knygos“, – įsitikinusi S. Rolienė.
Jos nuomone, mokyklose informacijos kiekis labai didelis, kai kurios gal niekada neprireiks, tačiau tai, kas gyvenime labai svarbu, – laiko planavimas, emocinis intelektas, finansinis raštingumas, dvasiniai dalykai tarsi nė neegzistuoja.
S. Rolienės nuomone, pirmiausia vaikus reikia mokyti gyvenimiškų dalykų.
„Reikia koncentruotis į vaiko gabumus, ugdyti vertybes, gyvenimiškus įgūdžius, tikslų siekimą. Visa kita išmoks patys gyvenime, o informacija šiais laikais pasiekiama labai lengvai“, – įsitikinusi dviejų vaikų mama.
Vaikus mokyti namuose pasirinkę tėvai tvirtina, kad tokią paslaugą teikiančios mokyklos į ugdymą žiūri lanksčiai: vieną savaitę galima mokytis tik matematikos, kitą – tik lietuvių kalbos. ASOCIATYVI „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.
S. Rolienė ir pati daug mokosi, savanoriauja alternatyviose mokyklose. Taip pat samdo papildomus mokytojus ir dukrai, ir sūnui.
„Ugdymas šeimoje nėra toks gąsdinantis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Alternatyvų mokytis ne mokykloje yra, net nespėjame pasiimti visko, kiek yra. Stengiamės daugiau dėmesio skirti ten, kur vaikai turi gabumų. Sūnus turi stiprų loginį mąstymą, o dukra labiau meniškos prigimties. Pastebiu, kad kai vaikai nėra perkrauti nereikalinga informacija, sunkiai pakeliamais krūviais ir namų darbais, ir mąstymas visai kitoks“, – pasakojo mama.
Berniukas penkias dienas per savaitę lanko futbolo treniruotes, tinklinį, mergaitė – keramikos ir tapybos būrelius, lengvąją atletiką. Abu vaikai lanko ir vaikų dienos centre vykstančius užsiėmimus. Didesnis iššūkis visur suspėti yra mamai.
S. Rolienė neslepia, kad nėra lengva suderinti darbą ir vaikų mokslus namuose, todėl darbe teko susimažinti krūvį. Nemažai šeimų, vaikus mokančių namuose, mamos išvis nedirba.
„Žinoma, ne visiems ugdymas šeimoje tinka. Yra atvejų, kai po kurio laiko grįžtama į įprastinę mokyklą. Reikia labai jausti vaiką“, – kalbėjo S. Rolienė.
„Ir aš turiu kelis pažįstamus, nusprendusius vaikus ugdyti šeimoje. Nors kiekvieno priežastys skirtingos, bet iš esmės tai yra tėvų noras apsaugoti atžalas. Kartais tėvai bando apsaugoti vaikus nuo negatyvių bendravimo aspektų, bet visuomenė nėra šiltnamis, čia taip pat bus visokių žmonių.
Vaiką nuo mažumės reikia mokyti, kaip elgtis susidūrus su netinkamu elgesiu. Tik bendruomenėje jis ugdosi bendrauti. Vaikui gali būti šokas, kai šeimoje buvo saugomas nuo visko, o visuomenėje sutiks nebūtinai gerų ir malonių žmonių.
Galbūt tėvai mano, kad mokykla nepajėgi išugdyti vaiko gebėjimų, todėl renkasi individualų mokymą šeimoje. Bet vaikui reikia visapusiško ugdymo. Daugelis mokyklų skiria pakankamai dėmesio vaiko talentams, gabumams, mokymosi sunkumams. Jeigu yra poreikis, moksleiviams skiriama specialistų pagalba, mokytojo padėjėjai. Taip pat mokyklose veikia konsultaciniai centrai. Nė vienas mokytojas nenori sužlugdyti vaiko, labai stengiasi padėti kiekvienam.
Mūsų šeimoje auga penki vaikai. Esame už tai, kad jie lankytų bendrojo ugdymo mokyklą.
Mūsų mažylis penkiametis Justukas labai prisirišęs prie mamos, bet matome, kad jam labai reikia bendravimo su bendraamžiais, socializacijos.
Visų tikslas, kad vaikas išeitų į bendruomenę, taptų savarankiškesnis. Bendravimas su bendraamžiais irgi yra viena vaiko vystymosi dalių.
Jei tėvai norės atžalas mokyti namuose, jie turės paaiškinimą, kodėl tai daro. Ir bus teisūs, nes vaikui linki visko geriausio.“
