Televizoriai ir kiti įrenginiai su ekranais tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.
Jie praturtina ir paįvairina kasdienybę, tarnauja kaip darbo ir mokymosi įrankiai, taip pat atlieka daugybę svarbių užduočių, tačiau kartu kenkia sveikatai.
Dažnai galima išgirsti pokštą, kad „spoksadėžė“ padaro žmogų kvailesnį.
Neseniai atliktas mokslininkų tyrimas parodė, kad šiame pokšte yra dalis tiesos.
Gautų duomenų analizė parodė aiškų ryšį tarp ilgo žiūrėjimo į ekraną ir smegenų psichinių (kognityvinių) gebėjimų, tokių kaip atmintis ir mąstymas, gebėjimas priimti sprendimus, kalba ir kt., sumažėjimo. Pasak mokslininkų, tai rodo, kad žmonėms reikia apriboti laiką, kurį praleidžiame prie išmaniųjų įtaisų ekranų ir televizoriaus.
Ekranai ir protiniai sugebėjimai
Smegenų sveikatai įtakos turi įvairūs veiksniai. Panašu, kad tam tikrą indėlį įneša ir ekranais aprūpinta elektronika – staliniai, nešiojamieji kompiuteriai, planšetės, išmanieji telefonai ir kt.
Ne paslaptis, kad pastaruoju metu žmonės daug daugiau laiko praleidžia prie ekranų – važiuodami į darbą žiūri į išmaniojo telefono ar automobilio informacinį ekraną, darbe sėdi priešais monitorių, o vakarą leidžia prie televizoriaus.
Ekranų įtaka žmonių sveikatai, įskaitant pažinimo funkcijas, pastaruoju metu sukėlė daug ginčų. Viena vertus, kai kurie mokslininkai ir gydytojai teigia, kad per didelis ekranų naudojimas gali turėti blogų pasekmių. Kita vertus, programėlės planšetėse bei telefonuose pradedamos naudoti ne tik institutuose, bet ir mokyklose, mokymosi procesas keliasi į virtualią erdvę. O tai skatina dar didesnę priklausomybę nuo įrenginių, kuriuose vaizdus formuoja šviečiantys LED taškeliai.
Ekranų žalos sveikatai problema daugeliui specialistų jau seniai kelia nerimą. Todėl per pastaruosius dešimtmečius buvo atlikta daug įvairių tyrimų.
Naujajame darbe pateikiama 34 panašių tyrimų analizė. Jie susiję su įvairiais ekranų naudojimo būdais – kompiuteriniais žaidimais, turinio
peržiūra internete, socialiniais tinklais ir kt.
Rezultatai, švelniai tariant, nuvilia. Ir verčia pradėti galvoti, ką daryti.
Kas ką: TV prieš pažinimo funkcijas
Tyrimas parodė, kad daug laiko prie ekrano praleidžiančių žmonių pažintiniai gebėjimai yra gerokai mažesni nei tų, kurie retai į jį žiūri.
Labiausiai nuo „spoksojimo“ kenčia ilgalaikio dėmesio funkcija – sumažėja gebėjimas ilgą laiką sutelkti dėmesį į vieną užduotį ar informacijos šaltinį.
Be to, nukenčia vadinamosios
vykdomosios funkcijos, kitaip tariant, gebėjimas kontroliuoti ir reguliuoti savo elgesį. Tyrėjai tvirtina, kad žmonėms, kurie daug laiko praleidžia prie ekranų, sunku kontroliuoti savo automatines psichologines reakcijas, kurios visada vyksta vienodai reaguojant į įvykį. Pavyzdžiui, kai žmogaus šeimoje kyla kivirčas, jis jaučiasi įskaudintas ir susierzinęs – tai automatinė reakcija.
Tačiau esant sutrikimui, automatinių reakcijų intensyvumas dažnai neatitinka įvykio. Pavyzdžiui, kritiką darbe ar kivirčą šeimoje žmogus suvokia ne kaip smulkmeną, o kaip „pasaulinio masto“ katastrofą.
Įdomu tai, kad ekrano veiklos tipas rezultatams įtakos neturėjo. Nesvarbu, ar žmogus žiūri televizorių, ar naudojasi socialiniais tinklais – rezultatas bus toks pat. Be to, psichikos sveikatos pažeidimų nustatyta visose amžiaus grupėse.
Hipotezės – dvi
Kodėl ekranai silpnina protinę veiklą? Tikslaus atsakymo į šį klausimą dar nėra, tačiau yra keletas versijų. Pasak vienos iš jų, žiūrėdamas televizorių, naršydamas internete ar, pavyzdžiui, žaisdamas kompiuterinius žaidimus, žmogus yra bombarduojamas įvairiausių algoritmų, skirtų jo dėmesiui patraukti, lavinos. Jie nuolat atitraukia dėmesį nuo aplinkos.
Laikui bėgant pradedama prarasti gebėjimą susikaupti. Atsiradus dėmesio sutelkimo sutrikimams, žmogui darosi vis sunkiau pripažinti, kad jis per daug laiko praleidžia žiūrėdamas į ekraną, todėl situacija dar labiau pablogėja – ydingas ratas užsidaro.
Tačiau yra ir kita teorija, pagal kurią daugiau laiko prie ekrano praleidžia žmonės, kurių kognityvinės funkcijos jau yra sutrikusios. Jiems gali būti sutrikusi veiksmo slopinimo funkcija – atitinkamai tokie žmonės jau iš pradžių negali kontroliuoti laiko, praleisto prie ekrano.
Nors dauguma mokslininkų linkę laikytis pirmos hipotezės, tai nekeičia pačio fakto – ryšys tarp smegenų sveikatos ir laiko, praleisto prie ekranų, egzistuoja.
Ir dabar mums visiems reikės rasti aukso vidurį tarp technologijų, be kurių nebeįsivaizduojame gyvenimo, naudojimo ir svarbiausios žmogaus savybės – mąstymo.