Donato Pelenio patikinimu, Panevėžyje mokslininkų bendruomenė yra vieningas kolektyvas, dirbantis išvien, kad gautų pasaulinio lygio mokslinius rezultatus. Asmeninio albumo nuotr.

Mokslininkas D. Pelenis: protingas algoritmas tėra šiuolaikinis plaktukas

Mokslininkas D. Pelenis: protingas algoritmas tėra šiuolaikinis plaktukas

Iš Smilgių kilęs mokslų daktaras, dėstytojas Donatas Pelenis sėkmingai darbuojasi Panevėžio mechatronikos centre, kuriame įgyvendinamos pačios netikėčiausios ir inovatyviausios panevėžiečių mokslininkų idėjos bei sumanymai. Jis neabejoja, kad Vakaruose ar už Atlanto toks centras su gabių mokslininkų komanda jau būtų tapęs Silicio slėnio dalimi.

Mokslinis atradimas negali gimti staiga ar per vieną dieną. Tai – ilgas, kasdienis ir kryptingas procesas, susidedantis iš atskirų smiltelių, tarsi mozaika suplaukiančių į bendrą paveikslą.

Kaip tvirtina s Donatas Pelenis, tikriausiai vienas iš sunkiausių dalykų jam yra kalbėti apie savo pasiekimus ir jais didžiuotis.

„Dėmesys turi būti skirtas ne man, o žmonėms, kurie atrado metodus, turi tikėjimą ir kantrybę geležį paversti naudingu visuomenei įrankiu“, – kuklinasi mokslininkas.

Donatas augo Panevėžio rajone, Smilgių miestelyje. Jis sako, kad jau tuomet šeimoje buvo ugdomas visuomeniškumo, meno ir darbo atmosferoje. Prie asmenybės formavimo labai prisidėjo ir Smilgių miestelio kultūros centro kolektyvas. Nors D. Pelenis sakosi mokykloje nebuvęs moksliukas, sugebėjo susikurti sėkmingą karjerą. Šiuo metu jis su mokslininkų komanda dirba inovatyviais sprendimais garsėjančiame Panevėžio mechatronikos centre, dėstytojauja, kuria miestui ir jo žmonėms.

Mąsto kitaip

D. Peleniui nuo mažumės rūpėjo judančių, šviečiančių ar grojančių prietaisų sandara. Tėvai ne kartą jam pasakojo, kad tokio tipo žaislai namuose užsibūdavo ne ilgiau kaip tris dienas. Paskui pavirsdavo detalėmis.

„Tikriausiai taip nutinka kas dešimtam vaikui. Prisidėjo ir tai, kad tėtis namuose nesipyko su plaktuku ar lituokliu. Viskas, kas buvo daroma, buvo prasminga“,– pabrėžia Donatas.

Jau būdamas 6-erių D. Pelenis suprato, kad plaktukas gali būti panaudotas tiek statyti, tiek griauti – rezultatas priklausys tik nuo to, kaip įrankį naudosi.

„Man niekada netiko tradiciniai mokymosi metodai. Tikriausiai dėl Zodiako ženklo – esu Vėžys, – juokiasi pašnekovas. – Kas kitiems būdavo aišku, man dažniausiai atrodydavo visiškai nelogiška. Tam, kad suprasčiau taip, kaip supranta kiti, turėdavau susikurti savo metodą, o tai užtrukdavo.“

Pradžia – braškių lysvėje

D. Pelenis juokauja, kad technologijos jam asocijuojasi su žodžiu „braškės“. Mokslininkas puikiai prisimena istoriją, kai paprašė tėvų nupirkti kompiuterį, nes bene vienintelis jo dar neturėjo. Tačiau, užuot gavęs taip trokštamą daiktą, D. Peleniui su broliu buvo parodytas 7–10 arų braškių laukelis, kurį kasdien turėjo laistyti, ravėti, prižiūrėti. Tik po metų kitų galėjo džiaugti pirmomis uogomis, jos buvo parduotos turguje. Iš savo jėgomis uždirbtų pinigų įsigijo išsvajotąjį kompiuterį.

„Ši pamoka, išmokta per patirtį ir tėvų užsispyrimą, mumyse išugdė gebėjimą kantriai siekti užsibrėžto tikslo, vertinti rezultatus, kad ir kokie jie būtų. Kai visi bendraamžiai kompiuterį laikė žaidimų objektu, aš į jį žiūrėjau kaip į įrankį, kuriuo galėsiu siekti didingesnių rezultatų“, – palygina Donatas.

Ambicijų vedamas

Rinkdamasis, ką studijuoti, D. Pelenis norėjo išmokti amato. Tada manė, kad per energiją ir veržlumą sugebės susikurti sau darbo vietą ir ramiai bei patogiai gyventi. Pasirinko elektros ir automatikos įrenginių studijas Panevėžio kolegijoje.

„Taip pat svarsčiau apie IT specialisto karjerą, nes jau mokyklos laikais neblogai programavau, turėjau kompiuterinės įrangos darbo patirties. Bet ambicijos paskatino pasirinkti elektros srities programą“, – pasakoja mokslininkas.

Į kolegiją D. Pelenis atėjo jau žinodamas, ko nori. Tačiau realią situaciją apie tokių studijų poreikį ir darbo rinką suprato tik per praktiką. Anot jo, elektros ir automatikos specialistas Panevėžyje dabar ypač vertinamas, juolab įvairiose gamyklose, kuriomis miestas ir garsėja.

„Minusas, kad tampi priklausomas nuo darbdavio, be to, atlyginimas turi vadinamąsias lubas. O jei planuoji savarankišką verslą, konkurencija tiek automatikos srityje, tiek diegiant elektros tinklus didžiulė“, – teigia mokslų daktaras.

Panevėžio mechatronikos centro mokslininkas įsitikinęs, jog ne už kalnų laikas, kai reikės pasukti galvą, kaip sudominti studentus, nes dabartiniai vaikai, tapę studentais, jau mokės visa tai, kas dabar mokoma. Asmeninio albumo nuotr.

Fizinis darbas išėjo į naudą

Profesijos minusai privertė Donatą pasijusti tam tikroje duobėje, tad per vasaros atostogas nusprendė save išbandyti užsienio rinkoje. Ir vėlgi, kaip vaikystėje, pakvipo braškėmis.

Agentūroje gavo pasiūlymą dirbti braškių rinkėju Didžiojoje Britanijoje ir susikrovęs lagaminą tiesiog emigravo. Tačiau vos nuvykęs D. Pelenis suprato, kad laimės svetur stebuklingai irgi neras, ją reikės „nusikalti“ pačiam. Fizinis darbas gryname ore leido susikurti karjeros strategiją. Vos grįžęs namo D. Pelenis pateikė dokumentus Kauno technologijos universitete studijuoti papildomai. Mokslininkas nė neslepia, kad treji metai kolegijoje buvo sunkūs, nes reikėjo mokytis ir universitete.

„Krūvis buvo milžiniškas, daug mokiausi, savarankiškai pradėjau vykdyti įvairius automatizacijos, elektronikos projektus. Per tuos metus viršijau visus savo limitus, dabar net pačiam sunku patikėti“, – prisipažįsta Donatas.

Baigęs kolegiją ir universitetą, D. Pelenis įstojo į valdymo technologijų magistrantūros studijas. Pradėjo darbuotis Panevėžio mechatronikos centre, Panevėžio kolegijoje, be to, aptarnavo automatikos įrenginius įvairiose Aukštaitijos regiono įmonėse.

Kitas karjeros lūžis įvyko gavus pasiūlymą stoti prie Panevėžio mechatronikos centro vairo.

Jau tada D. Pelenis suprato, kad magistro studijų nebepakaks. Keičiantis darbo specifikai ir augant vidinėms ambicijoms, teko stoti į doktorantūrą.

D. Pelenis sėkmingai apgynė elektros ir elektronikos inžinerijos mokslų daktaro disertaciją.

Panevėžyje apstu talentų

Anot D. Pelenio, nors Panevėžys nėra didelis miestas, bet turi tvirtą mokslininkų bendruomenę ir dar tvirtesnį lyderį – dr. Darių Viržonį. Jis ir buvo Donato mokslo vadovas, kai studijavo doktorantūroje.

„Praktiškai esu pardavęs visų ketverių metų savaitgalius ir darbo dienų vakarus tam, kad sukurčiau kokybišką ir naudingą pasauliui mokslą. Bet tai būtų buvęs tik rezultatas, jeigu ne dr. D. Viržonio talentas sudėtingus sprendimus ir idėjas perteikti taip, jog suprastų visi“, – gražių žodžių negaili D. Pelenis.

Anot Donato, Panevėžyje mokslininkų bendruomenė yra vieningas kolektyvas, niekas nekonkuruoja tarpusavyje, dirba išvien, kad gautų pasaulinio lygio mokslinius rezultatus. Tai labai sėkmingai ir daro – D. Pelenis su komanda yra sukūręs unikalų droną, matuojantį oro taršą, šilumos duomenų analizavimo sistemą, leidžiančią nestandartiniu būdu taupyti šilumą.

Pasak Donato, Panevėžys išties gali pasigirti talentais, tik gaila, kad nemažai jų emigruoja. O grįžta tik vienetai.

„Pagalvokite, kokio lygio būtų Panevėžys, jei visi mūsų abiturientai, įgiję diplomą, grįžtų į gimtąjį miestą? Reikia dėkoti pedagogams, talentų tėvams, aplinkai, kad sugebėjo įpūsti noro ir parodyti, kaip reikia siekti aukštumų“, – sako mokslininkas.

Kadangi D. Pelenio šeimoje visuomet buvo vertinamos žinios, tai jį itin motyvavo drąsiai eiti į priekį.

„Žinojau, kad giminėje buvo talentų, visuomeniškų asmenybių, taip pat ir mokslo žmonių. Pamaniau, kad sveika būtų atnaujinti šias šaknis. Galiu pasakyti: jei nebūčiau gavęs laisvės ir daręs tai, kas man nebūtų tikę, tokių rezultatų nebūčiau pasiekęs. Kažin ar išvis būčiau baigęs doktorantūrą“, – šypteli pašnekovas. Savo disertacijoje jis nuodugniai nagrinėjo dirbtinių neuroninių tinklų taikymą biojutiklių signalų diagnostikai.

Darbo valandų neskaičiuoja

Pasak Donato, ambicijos jį visuomet vedė kurti savivertę technologijų srityje. Žinoma, jaunuoliui rūpėjo ir finansinė nepriklausomybė. Buvo įvairių bandymų realizuoti save tiek pramonės įrangos aptarnavimo, tiek technologinių sprendimų kūrimo ir mokslo srityse.

„Dirbdavau daug ir tikrai neskaičiuodavau valandų, nes kūrybinis darbas mane pakeri“, – prisipažino mokslų daktaras.

D. Pelenis prisimena, kad kai buvo moksleivis ir artinosi etapas, kada reikėjo rinktis kelią į profesinę ateitį, jo kaimynė prancūzų kalbos mokytoja paklausė, kur stosiantis. Nieko per daug negalvodamas ir tarsi juokaudamas D. Pelenis atšovė, kad stos į nanotechnologijas, nors tuo metu net neturėjo supratimo, kas tai yra.

„Likimas iš manęs pasišaipė. Universitete sutikau dr. D. Viržonį ir jo komandą, tie žmonės manyje pastebėjo mokslininko potencialą. Nepatikėsit, kolegijos vaikį priėmė darbuotis su nanotechnologijomis!“ – prisimena D. Pelenis.

Nors tiesioginio sąlyčio su nanotechnologijomis ir neturėjo, dirbo programuotoju, tuo metu Donatas jautėsi lyg būtų įsidarbinęs milžiniškoje „Google“ korporacijoje.

„D. Viržonio komanda Lietuvoje yra viena kiečiausių nanotechnologijų srityje. Buvau vienas ekstravertas tarp intravertų. Tikriausiai tai ir atvėrė man kelią prie Panevėžio mechatronikos centro vairo“, – svarsto Donatas, kurį laiką vadovavęs centrui.

Paprašytas įvertinti, kodėl Lietuvoje technologijų mokslas nėra toks populiarus kaip kitose šalyse, panevėžietis sako manantis, kad nemažai priklauso nuo autoritetų ir herojų.

„Auginkim jaunimą technologijų srities autoritetų pavyzdžiu, ir jau turėsime kritinę masę tam tikros srities specialistų. Pavyzdžiui, Ilja Laursas. Tai žmogus, kuris atvėrė populiarumą visam IT sektoriui“, – pažymi Donatas.

Mokytojas ir dėstytojas, anot jo, taip pat gali būti autoritetai ir įkvėpti jaunąją kartą.

„Aš stengiausi daug ką perimti iš autoritetų – savo tėvų, vyresnio brolio Audriaus, Algirdo Lukšio, atskleidusio technologijų grožį ir galimybes, profesoriaus. D. Viržonio, kuris parodė, kaip siekti aukštumų“, – vardija D. Pelenis.

Pretendentai į Silicio slėnį

D. Pelenio tvirtinimu, dabar jau visi aiškiai suprantame, kad šiais laikais žinios yra viso ko pagrindas. Tik mokėdami jas taikyti galime sukurti daug pasauliui naudingų dalykų. Būtent tuo ir užsiima Panevėžio mechatronikos centras.

„Su bendraminčiais daug padarėme, pademonstravome nemažai technologinių prototipų. Net kelioms įmonėms padėjome gaminti aukšto lygio produktus. Kabinomės į realius rezultatus, į tai, kas iš tiesų neša naudą“, – vardija mokslininkas.

Jis nė neabejoja: su tokiu potencialu Vakaruose jų komanda jau būtų tarp pirmaujančių novatorių.

„Vakaruose ar už Atlanto Mechatronikos centras su mūsų nerealia mokslininkų komanda jau būtų tapęs Silicio slėnio dalimi. Jei Panevėžyje būtų sukurta startuolių ekosistema, manau, jau būtume pademonstravę pasauliui unikalių dalykų“, – įsitikinęs mokslininkas.

Spartus progresas

D. Pelenis ne tik kuria miestui, bet ir dėstytojauja. Mokslininkas sako taip norintis palaikyti ryšį su jaunąja karta, kad nenutoltų nuo jų žiniomis ir mąstysena.

„Jaunimo tiesioginis sąlytis su robotais, skaitmeniniais įrankiais, dirbtiniu intelektu sukuria didžiulį momentinį susidomėjimą technologijomis ir, svarbiausia, kad tai vyksta Panevėžyje. Vaikai be galo imlūs ir praktiškai per kelerius metus gali pasiekti tokį technologinį supratimą, kokį turi bakalaurą baigę asmenys“, – įsitikinęs Donatas.

Būtent tai D. Pelenį iš dalies šiek tiek gąsdina.

„Ateis laikas, kai reikės galvoti, kaip iš naujo sudominti studentus, nes dabartiniai vaikai, tapę studentais, jau mokės visa tai, kas dabar mokoma. Manau, kad ateityje studentus mokysime ne techninių dalykų, o technologinės filosofijos, analizuoti technologinę rinką“, – mintimis dalijasi mokslų daktaras.

Ryšys kaip šeimininko ir šuns

Paklaustas, ar sudėtingų algoritmų rinkinys ateityje, galėtų pakeisti emocinio, žmogiškojo ryšio poreikį, D. Pelenis prisipažįsta neturintis vieno atsakymo.

„Norėčiau į šį klausimą atsakyti ir taip, ir ne. Juk gali skirtis emocinis supratimas, pavyzdžiui, skirtingų tautų žmonės kitaip supranta išreiškiamą emociją. Emocinis ryšys tarp žmogaus ir kompiuterio algoritmų rinkinio gali būti panašus į ryšį, kuris yra tarp šeimininko ir šuns“, – svarsto mokslininkas.

Pasak jo, algoritmas iš pasakytų sakinių struktūros, tono ir veido raumenų mimikos gali interpretuoti žmogaus emociją, bet suteikti teigiamą grįžtamąjį ryšį – ne. Pasak jo, žmogus iškart atpažintų dirbtinumą. Sukurti veikiantį dirbtinį intelektą, kuris gebėtų spręsti šią užduotį, galima taikant žinomų dirbtinių neuroninių tinklų sistemas ir išmokyti juos atpažinti bei imituoti emocinę išraišką.

„Pagrindinė problema, kad nemokame atkurti tikroviškos emocijos. Vis dar neturime tinkamų įrankių, kad galėtume nustatyti žmogaus realią emociją ir kiek jos yra. Todėl negalime sukurti tiksliai veikiančio emocijų emuliatoriaus. Mano žiniomis, pasaulio mokslininkai tuo klausimu rimtai dirba“, – sako D. Pelenis.

Revoliucijos vaisių teks palaukti

Kalbėdamas apie 4-ąją pramonės revoliuciją ir Pramonės 4.0 strateginę kryptį, kurią pasirinko Aukštaitijos sostinė, D. Pelenis atkreipia dėmesį, jog revoliucija šiame kontekste – tai tik skambus pavadinimas, kuris jungia tiesiog daug kompiuterizuotų pasiekimų.

„Inžineriškai žiūrint, tai tik internetinio ryšio diegimas į pramonės šaką. Idealiu atveju, kaip aš matau 4.0 gamyklą – tai naujai pastatyta gamykla, kurioje dirba 80 proc. mažiau personalo nei įprastoje, o darbuotojų atlyginimas bent du kartus didesnis, nei šalies vidutinis atlygis“, – samprotauja pašnekovas.

Visgi mokslininkas siūlo pasvarstyti, ar mums išties reikia būti pirmiems, ar esame ir finansiškai, ir fiziškai pajėgūs tapti lyderiais Baltijos šalyse žengdami į 4.0 kryptį.

„Žinoma, šis revoliucinis etapas neišvengiamas, nes bet kokiu atveju naujos kartos pramonės įranga būtina šiam revoliucijos standartui. Jei pas mus yra investuojama į naujas gamyklas, tai tik dėl pigesnės darbo jėgos, šalyje esančių lengvatų, gerų specialistų. Vadinasi, teks palaukti tikrųjų šios revoliucijos vaisių dar mažiausiai dešimtmetį“, – prognozuoja D. Pelenis.

Spragos pasekmės jau matomos

Pasauliui sparčiai automatizuojantis, D. Pelenis visiškai ramus dėl žmonijos ateities. Anot jo, net jeigu ir atsitiktų taip, kad robotai atimtų iš žmonių darbus, mes tikrai rasime, kaip save realizuoti. Juk kam nors teks tiems patiems robotams galvoti užduotis.

„Netikiu, kad bus taip, kaip filme „Terminatorius“. Šiuo metu robotas gali būti toks protingas ar pavojingas, kokie protingi ar pavojingi yra jo kūrėjai“, – pabrėžia mokslininkas.

Anot D. Pelenio, robotas ar protingas algoritmas yra tik šiuolaikinis plaktukas – įrankis, kuris suteikia procesams greitį, tikslumą, interpretacinę rekomendaciją.

„90 procentai mūsų turi išmanųjį telefoną, o šis – protingų algoritmų. Šių laikų mobiliajame telefone realiu laiku veikia apie150 protingų algoritmų, kurie atsakingi už įrenginio veiksnumą ir stabilumą. Šie algoritmai taip pat gali būti priskiriami prie dirbtinio intelekto. Ir visai neblogai su jais sutariame“, – šypteli Donatas ir siūlo į robotizaciją žvelgti paprasčiau, be išankstinio nusistatymo.

D. Pelenis pripažįsta, kad jį patį šiek tiek gąsdina žmonių nemokėjimas atsakingai naudotis technologijomis, suprasti jų duodamą naudą ir pasekmes.

„Buvo laikas, kai žmonės mokėsi kompiuterinio raštingumo, manau, dabar turi būti mokama technologinio raštingumo. Dėl šios spragos jau matomos pasekmės žmonių psichologinėje ir fizinėje sveikatoje, ypač tarp jaunimo“, – pabrėžia mokslų daktaras.

Komentarai

  • Kai skaitau „Sekundę“ negaliu nesižavėti, kiek Panevėžy talentingų ir gabių jaunų žmonių. Miestas su milžinišku potencialu.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų