Pasak E. Vansytės, kiekvienas žmogus gyvenime vienokiu ar kitokiu būdu kuria. Jos nuomone, kūriniu galima vadinti ir gardų patiekalą, ir išpuoselėtą gėlyną.

Mistikos dvelksmas iš drabužių spintos

Mistikos dvelksmas iš drabužių spintos

Panevėžietė dizainerė Emilija Vansytė savo baigiamąja bakalauro kolekcija savotiškai sugrįžo į vaikystę, pripildytą magijos ir stebuklų. Ji sako norinti tos mistikos suteikti ir drabužį dėvinčio žmogaus kasdienybei pačiu paprasčiausiu būdu – tiesiog per jo spintą.

 

Šiuo metu Emilija Vansytė, kaip ir įprasta šiam metų laikui, atostogauja ir labai rimtais darbais neužsiima.

„Darau daug eskizų, kaip dienoraštyje piešinių sąsiuvinyje, daug būnu gamtoje“, – sako Emilija.

E. Vansytę kūryba lydėjo nuo mažų dienų, tik keitė formą. Emilija visada mėgo piešti, mokydamasi mokykloje išbandė galybę įvairiausių rankdarbių.

„Siuvau, vėriau karoliukus, lipdžiau iš modelino, mezgiau, vėliau vilną“, – vardija Emilija.

Ši patirtis E. Vansytei leido pajusti, kaip skirtingomis technikomis galima sukurti nauja, jas derinti tarpusavyje.

„Ir dabar mėgstu dirbti su įvairiomis medžiagomis, tačiau niekas taip ir nepralenkė mano meilės drabužių kūrimui. Kad ir ką naujo išbandau, visada lieku ištikima dizainui“, – teigia drabužių kūrėja.

Dizaineris – daugiafunkcis

Emilija dar maža vis kartodavo būsianti siuvėja. Paaugusi sužinojo apie tuomet labai nežemiškai skambėjusią drabužių dizainerio profesiją, ją ir pasirinko. E. Vansytė svarsto, jog apsispręsti padėjo ir tuo metu Panevėžio moksleivių namuose lankytas drabužių siuvimo ir dizaino būrelis. Ten ji pradėjo kurti pirmąsias kolekcijas ir artimiau susipažino su visais sunkumais bei atradimais, lydinčiais kolekcijos kūrimo procesą. Emilijos manymu, visa tai nuosekliai ir nuvedė ją iki kostiumo dizaino studijų Vilniaus dailės akademijoje.

Pasak E. Vansytės, neįtikėtini gabumai gyvenime dar niekam nėra pakenkę, tačiau be atkaklaus darbo jie praranda prasmę. Tai galioja ne tik kūryboje, bet ir visose kitose srityse.

„Stengiuosi nepamiršti, kad kiekvienas darbas kaip pamoka. Jis nebūtinai turi būti tobulas, juk naujas kūrinys visada pranoksta ankstesnįjį“, – įsitikinusi Emilija.

Kūrėja mano, jog labai sudėtinga vienareikšmiškai apibūdinti sėkmingą dizainerį. Pasak jos, drabužių dizainerio specialybė jungia labai daug skirtingų sričių, kurios nebūtinai tiesiogiai susijusios su kūryba.

„Reikia išmanyti, kaip siūti bei konstruoti drabužius, mokėti parinkti audinius. Neatsiejama darbo dalis yra eskizų piešimas ir idėjų generavimas, todėl dizaineris turi gerai piešti, domėtis aplinka, pasauline situacija, mados bei pasaulio įvykių tendencijomis, gebėti prognozuoti, kas ateityje bus aktualiausia, ir tai pritaikyti savo kūryboje“, – pabrėžia E. Vansytė.

Tačiau, anot jos, reikia nepamiršti, kad dizaineriai dažniausiai turi ir reprezentuoti savo kūrybą, mokėti ne tik vizualiai pristatyti, bet ir papasakoti apie savo darbus bei save. Tam reikia gerų viešosios kalbos įgūdžių.

E. Vansytės kolekcijoje svarbus ir kaitos motyvas, atsispindintis besikeičiančiame žmogaus požiūryje į mėnulį.

Įtraukė mitologija

Pasak E. Vansytės, kiekvienas žmogus gyvenime vienokiu ar kitokiu būdu kuria. Jos nuomone, kūriniu galima vadinti ir gardų patiekalą, ir išpuoselėtą gėlyną.

„Man kūryba yra savianalizė, kaip dalykai, kuriais domiuosi, reaguoja su išoriniu pasauliu ir mano pačios vidumi. Galimybė kurti man leidžia geriau suprasti save. Taip pat per kūrybą galiu kitiems žmonėms parodyti pasaulį, kurį matau, priminti dalykus, kuriuos jie galbūt pamiršo“, – sako Emilija.

Įkvėpimą kurti ji dažniausiai randa būdama gamtoje. Panevėžietė visada domėjosi mitologija, joje ieško įkvepiančių istorijų ir simbolių. Šiuo metu jaunoji dizainerė susidomėjo, kaip mitologija susijusi su mūsų pasąmone ir sapnais.

„Mane visada domino mistinė, atrodo, lyg žmogaus išgalvota, pasaulio ir gamtos reiškinių pusė ir kaip visa tai neatsiejama nuo žmogaus vaizduotės“, – pasakoja Emilija.

Nesikrato ekstravagancijos

Kurdama drabužius Emilija sako visada daug dėmesio skirianti konstrukcijoms. Jos dažnai būna sudėtingos ir beveik visos konstrukcinės siūlės atrodo kitaip nei įprastuose drabužiuose, kuriuos matome parduotuvėse.

„Taip sukuriu įdomius drabužių siluetus ir formas“, – aiškina dizainerė.

E. Vansytė mėgsta eksperimentuoti su audiniais. Kurti naujus audinius ar jų paviršius ir juos panaudoti drabužiuose.

„Mano kolekcijose vyrauja tamsios arba neutralios spalvos. Kadangi pati niekada nebijodavau išsiskirti savo aprangos stiliumi, mano kuriami drabužiai dažniausiai yra ekstravagantiški ir nekasdieniai“, – teigia Emilija.

Gotiško stiliaus nepamiršo

E. Vansytės požiūris į dizainą formavosi dar vaikystėje. Ji gyveno kaime, nuostabioje vietoje prie upės. Visuomet mėgo laiką leisti gamtoje, ten ieškoti įkvėpimo. Anot jos, nėra vieno teisingo būdo, kaip pagauti mūzą už rankos. Jeigu darbas turi būti atliktas tam tikru laiku, įkvėpimas ateina iš informacijos rinkimo, meninio tyrimo, ilgo domėjimosi kokia nors sritimi. Maži eskizai ir piešiniai gimsta ekspromtu, iš tam tikrų emocijų.

„Aš negaliu dirbti be muzikos. Būtinai atrandu kažką, kas tuo metu atitinka mano būseną. Ir tada medituoju prie popieriaus lapo su pieštuku ar teptuku rankoje“, – sako E. Vansytė.

Emilijos požiūrį į dizainą formavo ir jos asmeninis stilius. Nuo vaikystės mėgo skrupulingai planuoti, kaip tądien rengsis.

„Šeima niekada neprieštaravo mano ir sesės stiliaus pasirinkimui, mes galėjome rengtis taip, kaip tik išmanėme“, – prisimena dizainerė.

Paauglystėje ji labai norėjo būti gote, nešiojo juodus drabužius, korsetus ir avėjo masyvius kerzinius batus su platformomis. Daug šių drabužių E. Vansytė dėvi ir dabar, tad mano, kad tai lėmė polinkį kurti tamsesnių atspalvių, mistiškus drabužius.

„Tuo metu Panevėžyje dar vykdavo metalo muzikos koncertai, kuriuose susirinkdavo panašių pomėgių žmonės. Greičiausiai tai taip pat turėjo įtakos mano supratimui apie stilių ir dizainą“, – svarsto pašnekovė.

Emilijos vaikystė pažymėta knygų, piešimo ir kruopštaus drabužių siuvimo žaislams.

„Gerai prisimenu, kad mokykloje per dailės pamokas kažkodėl visada piešiau gvazdikus. Mano tėvai atskirdavo, kad ten mano piešinys, vien iš tų gvazdikų“, – dabar juokiasi Emilija.

E. Vansytė augo apsupta menininkų, jos tėvai yra tautodailininkai, sesuo užsiima fotografija ir dainuoja.

„Jaučiuosi dėkinga tėveliams, kad jie niekada manęs nevaržė, leido užsiimti tuo, kuo noriu, ir besąlygiškai palaikė, kad ir ką daryčiau. Manau, būtent dėl to mes su sese užaugome kūrybingomis asmenybėmis“, – sako dizainerė.

Emilija svarsto, jog kūrybiškumas niekada nebuvo tai, dėl ko jai reikėjo jaudintis ar stengtis. Idėjų stygiumi ji niekada nesiskundė.

Trūksta palaikymo

E. Vansytė įsitikinusi, jog gyvenime sėkmė, kaip ir grožis, vertinama labai subjektyviai. Kiekvienas žmogus, anot jos, sėkmę gali įsivaizduoti skirtingai.

„Man sėkmė yra dirbti svajonių darbą ir būti vertinamai, iš to sėkmingai pragyventi, neaukojant savo principų“, – teigia Emilija.

Pasak merginos, sunkiausia yra tai, kad norėdamas dirbti dizaineriu, dažniausiai darbo vietą turi susikurti pats.

„Didelis iššūkis ir tai, kad Lietuvoje žmonės mažai palaiko vietinius kūrėjus. Juk visada atrodo lengviau tiesiog nusipirkti drabužį iš prekybos centro“, – pastebi E. Vansytė.

Kolekcija iš mėnulio

Paprašyta prisiminti savo įsimintiniausią kolekciją, E. Vansytė nedvejojusi sako, jog tai jos bakalauro baigiamoji kolekcija. Tai buvo pirma kolekcija, kuriai ji skyrė tiek laiko ir kurią kurdama tiek daug išmoko. Šią Emilijos drabužių liniją įkvėpė vaikystė ir pasakomis apipintas mėnulis.

„Norėjau parodyti, kad pasakos ir realybė nebūtinai yra priešingi dalykai, o gali susijungti į darnią visumą. Taip pamatau mėnulį visokį: mistišką, mitologinį, galų gale tikrą, su krateriais, keičiantį fazes“, – vardija dizainerė.

Anot jos, kolekcijoje svarbus ir kaitos motyvas, atsispindintis besikeičiančiame žmogaus požiūryje į mėnulį. Permainingas mėnulio veidas atsiskleidžia skirtinguose mitologijoje minimuose mėnulio aprašymuose: šis dangaus kūnas lyginamas su jo formą primenančiais maisto produktais bei buities rakandais, elniu, tetervino patele, arkliu, jaučiu, kumeliuku.

Savo kolekcija E. Vansytė tarsi grįžta į ją įkvėpusią vaikystę, pilną magijos ir stebuklų.

„Remiuosi ir realistišku mėnuliu – tokiu, kokį matome plika akimi arba kosmoso zondų nuotraukose. Visus šiuos dalykus perteikiu kurdama unikalius audinius ir kirpimus. Kolekciją sudaro septyni komplektai su aksesuarais. Kiekvienas drabužis atspindi tam tikrą realų arba mitologinį mėnulio elementą. Drabužių komplektuose susipina realaus mėnulio ir mitologinių įvaizdžių motyvai“, – pasakoja E. Vansytė.

Taip ji tarsi grįžta į šią kolekciją įkvėpusią vaikystę, pilną magijos ir stebuklų.

„Noriu, kad drabužis tos mistikos ir magijos suteiktų jį dėvinčio žmogaus kasdienybei pačiu paprasčiausiu būdu – tiesiog per jo spintą“, – šypsosi kūrėja.

Kalbantys drabužiai

Emilijai drabužis yra savotiška kaukė ar kostiumas. Tam tikrame kontekste jis gali tapti ir meno kūriniu.

„Drabužiais galima save parodyti arba paslėpti, kiekvieną kartą gali tapti kitu žmogumi. Galų gale tai labai smagus žaidimas, nes savo drabužiais galima be žodžių labai daug ką pasakyti“, – įsitikinusi dizainerė.

Anksčiau E. Vansytė labai domėjosi mados tendencijomis ir sekdavo naujausias dizainerių kolekcijas. Tačiau vienu metu mados pasaulis pradėjo taip sparčiai greitėti, kad ji suprato paprasčiausiai nebespėjanti visko sekti.

„Vieną tendenciją kaipmat nustumia kita. Ir tada man pasidarė visko per daug. Tiesiog nustojau tuo domėtis, – paaiškina Emilija. – Matau ir stebiu, ką žmonės vilki gatvėse, tačiau nebeskiriu tiek daug dėmesio tam, pati nesirengiu pagal kintančias tendencijas.“

Anot jos, šiais laikais, kai greitoji mada taip teršia pasaulį, pats laikas nustoti pirkti drabužius dėl to, kad jie madingi. Verčiau galvoti apie ilgaamžiškesnius sprendimus.

„Galiu pasidžiaugti dėl jaunų žmonių. Lietuviai pasidarė laisvesni ir vis daugiau jų nebijo išsiskirti bei turi autentišką savo stilių“, – pastebi dizainerė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų