Dvi jų žuvo kartu su bendražygiais, vienai teko ilgi nelaisvės metai Kolymoje ypač sunkiomis darbo ir gyvenimo sąlygomis.
Panašią lemtį pokariu patyrė daugelis moterų, pasirinkusių ne nuolankaus susitaikymo, o pasipriešinimo sovietų okupantams kelią.
Dalijosi bendru likimu
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, apie 13 procentų – maždaug 4 600 – antisovietinio pasipriešinimo dalyvių buvo moterys.
Visgi šie skaičiai nėra galutiniai.
Moterys šioje kovoje už Lietuvos laisvę atliko itin svarbų vaidmenį – dažniausiai buvo partizanų rėmėjos, ryšininkės, o neretai ir partizanės, kartu su vyrais besidalijusios sunkiu gyvenimu bunkeriuose ir tragišku likimu.
Ne vienos žinomos miško sesės gyvenimas ir kova siejasi su Panevėžio kraštu.
Izabelė Vilimaitė-Stirna, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Rožė Teresė Jankevičiūtė-Žalnieriūnienė-Migla – tai tik keletas pavardžių, įrašytų į mūsų laisvės istoriją.
Izabelė ir Joana Panevėžio mieste ir rajone dirbo, netoliese partizanavo, Rožė po tremties ilgus metus gyveno Panevėžyje.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas dr. Darius Juodis pasakoja, jog visos trys iš pradžių buvo ryšininkės, partizanų rėmėjos.
I. Vilimaitė ir J. Railaitė vėliau įsijungė į partizaninį pasipriešinimą – pačios tapo partizanėmis ir kartu su kitais dalinosi gyvenimo bunkeriuose sunkumais.
Abi vėliau kartu su kitais tragiškai žuvo.
R. T. Jankevičiūtė buvo aktyvi partizanų ryšininkė, ją vėliau saugumas suėmė ir nuteisė ilgus metus kalėti.
Visos merginos žinojo, kad yra sekamos.
Sumėtyti pėdas taip, kad saugumas nieko nesužinotų apie pogrindinę veiklą, laisvės kovotojams buvo neįmanoma.
Dr. D. Juodžio teigimu, dabar sunku atsakyti, kas skatino jaunas merginas išeiti į mišką, pasirinkti be galo sudėtingą ir pavojingą kelią.
Kartais, jo manymu, galima tik svarstyti pažvelgus į jų šeimas. Tarkime, J. Railaitės sesuo Zuzana irgi buvo partizanė, žuvusi už Lietuvą, o kita sesuo – suimta.
„Partizanus remdavo šeimomis ir nukentėdavo šeimomis. Manau, ir šių merginų pasirinkimuose ne paskutinę vietą užėmė šeima, kurioje augo, išsilavinimas“, – svarsto istorikas.
Izabelė Vilimaitė-Stirna. OKUPACIJOS IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Slėpėsi ir po vyrų vardais
Nagrinėjant šių trijų moterų gyvenimus matyti daug bendro.
I. Vilimaitė ir R. T. Jankevičiūtė studijavo mediciną. Pirmoji baigė medicinos mokyklą Kaune, antroji studijavo Vilniaus universitete ir rengėsi tapti gydytoja.
Deja, likimas šioms drąsioms merginoms buvo parengęs kitą planą.
„Jos buvo itin reikalingos partizanams, nes turėjo medicininių žinių, galėjo tiekti vaistus, tvarsliavą“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Garsiajame Minaičių kaimo partizanų bunkeryje (Radviliškio rajonas), kuriame pasirašyta 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, tų pačių metų vasarą I. Vilimaitė-Stirna gydė Užpelkių kautynėse sunkiai sužeistą partizaną Lauryną Mingilą-Džiugą.
Tiek I. Vilimaitė, tiek R. T. Jankevičiūtė buvo ryšininkės tarp kelių apygardų.
I. Vilimaitė – tarp Prisikėlimo apygardos (kovojusios Vidurio Lietuvoje) ir Algimanto apygardos (vienijusios Panevėžio ir Rokiškio apskričių partizanus), R. T. Jankevičiūtė – tarp Kęstučio, vėliau įkurtos Prisikėlimo apygardos ir Tauro apygardos (vienijusios Suvalkijos partizanus).
Ryšininke iš pradžių buvo ir J. Railaitė.
Moterims, perduodavusioms žinias iš vienos partizanų apygardos į kitą, tekdavo sukarti nemenkus atstumus. Kartais per dieną dviračiu joms tekdavo įveikti ir 100 kilometrų.
Visos turėjo ne po vieną slapyvardį, o dėl konspiracijos – net ir vyriškus. J. Railaitė kartais prisistatydavo Vincuku, I. Vilimaitė – Juozapėliu, o R. T. Jankevičiūtė – Jurgiu.
„Ši moteris prisiminė, kad partizanai jai sakė: nebijokite, mes žūsime, bet jūsų į Sibirą jau nesuspės išvežti. Jau girdėjome, kad tas karas greitai bus.“
Dr. D. Juodis
Saviems įrodinėjo nekaltumą
Itin sudėtinga I. Vilimaitės gyvenimo istorija.
Izabelė gimė 1925 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Mirus tėvui jos mama grįžo iš emigracijos kurti gyvenimo Lietuvoje.
Kai prasidėjo pirmoji sovietų okupacija, I. Vilimaitei tebuvo penkiolika.
Pasak dr. D. Juodžio, JAV ar kitose šalyse gimę partizanai nebuvo itin dažnas reiškinys, bet ir ne retas.
Lietuvių emigrantų šeimoje JAV buvo gimęs ir pats partizanų vadas, kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
I. Vilimaitei, svajojusiai apie gydytojos profesiją, kaip JAV pilietei, buvo užtrenktos durys į universitetą. Tad rinkosi medicinos mokyklą Kaune ir tapo vaistininke.
Po studijų Izabelė įsidarbino vaistinėje Panevėžyje, vėliau persikėlė dirbti į Anykščių rajoną.
Įsitraukusiai į partizaninį pasipriešinimą jai, kaip ryšininkei, partizanų vadai patikėdavo itin svarbią informaciją. I. Vilimaitė dalyvavo ir pasirengime visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui. Tačiau 1949 metais iki suvažiavimo likus nedaug laiko mergina buvo areštuota. Inscenizavus pabėgimą paleista tik po kelių mėnesių, jau kaip užverbuota agentė.
„Ji buvo suimta, užverbuota, bet neteikė sovietams jokių duomenų. Grįžusi viską apie tai prisipažino partizanams“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Suimtų rėmėjų, ryšininkų paprastai laukdavo du keliai – teismas ir ilgi nelaisvės metai arba verbavimas ir darbas prieš partizanus.
Tačiau nemaža ir istorijų, kai tardymus atlaikiusios moterys ryždavosi dar aktyviau įsitraukti į pasipriešinimą.
Nors, pasak dr. D. Juodžio, susigrąžinti partizanų pasitikėjimą buvo itin sudėtinga.
I. Vilimaitei net buvo paskelbtas karo lauko teismo mirties nuosprendis, tačiau atsiradus užtariančių partizanų, ji išsigelbėjo.
„Žmogaus biografija kartais būna labai sudėtinga“, – sako dr. D. Juodis.
Izabelės likimas tragiškas. 1952 metų rudenį Vilkiškių kaime, dabartiniame Raseinių rajone kartu su dar dviem partizanais susisprogdino – jų bunkerį išdavė suimtas partizanas. Merginai tebuvo 27-eri. Kur ji palaidota, iki šiol nežinoma.
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas (pirmas iš kairės) su žmona Joana Railaite-Slučkiene-Neringa ir adjutantu Baliu Žukausku-Princu. OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Mirtis pasitiko bunkeryje
Tragiška ir J. Railaitės-Neringos gyvenimo istorija.
Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centras skelbia, kad ji gimė 1920-aisias Čerelių kaime, dabartiniame Kėdainių rajone.
Tėvai buvo Lietuvos patriotai, darbštūs ūkininkai, stengęsi išmokslinti vaikus.
J. Railaitė mokėsi Veprių žemė sūkio mokykloje Ukmergės rajone, vėliau baigė buhalterių kursus Kaune.
Kurį laiką po mokslų dirbo smulkaus kredito draugijos banke Ukmergės rajone, o Antrojo pasaulinio karo metais – Krekenavos kooperatyve.
Čia ir ištekėjo už Stasio Varčiūno – policijos pareigūno, Kuršėnų policijos nuovados viršininko. Vyrą 1943 metais nušovus sovietų desantininkams, J. Railaitė liko viena su mažu sūneliu. Gyvendama Ukmergėje, Joana padėdavo Vyčio apygardos partizanams gauti įvairių reikalingų daiktų – vaistų, popieriaus ir pan.
Sovietams suėmus jos brolį, visai šeimai teko slapstytis, tačiau moteris ir toliau palaikė ryšius su laisvės gynėjais.
Galiausiai saugumo sekama J. Railaitė, gelbėdamasi nuo suėmimo, išėjo į mišką pas partizanus, tapo Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo sekretorė.
Miške ji ištekėjo dar kartą. Jos vyru tapo Algimanto apygardos vadas, vėliau tapęs srities vadu Antanas Slučka-Šarūnas.
J. Railaitę-Slučkienę-Neringą mirtis pasitiko kartu su vyru ir dar vienu bendražygiu Juozu Jovaiša-Lokiu. Visi trys žuvo štabo bunkeryje 1949 metų spalį.
Tragiška viltis
Sovietams apsupus Jovaišų sodyboje Butkiškio vienkiemyje, Anykščių valsčiuje buvusį bunkerį, partizanai dar buvo raginami pasiduoti. Sovietai į bunkerį su jais derėtis buvo įstūmę sodybos šeimininkų dukrą Bronę, kuri pati buvo partizanų ryšininkė.
Nepriklausomybės metais istorikams ji pasakojo turėjusi įkalbėti partizanus pasiduoti, tačiau šie nesirengė paklausyti saugumo ir skubėdami naikino dokumentus. Visi tikėjo nauju karu ir greita sovietų okupacijos pabaiga.
„Ši moteris prisiminė, kad partizanai jai sakė: nebijokite, mes žūsime, bet jūsų į Sibirą jau nesuspės išvežti. Jau girdėjome, kad tas karas greitai bus“, – pasakoja istorikas.
Dr. D. Juodis svarsto, kad toks partizanų tvirtas tikėjimas, jog netrukus Lietuva vėl bus laisva, šiai istorijai suteikia dar daugiau tragiškumo.
Sodybos šeimininkų vaikai – dvi dukros ir sūnus po šių įvykių atsidūrė Sibire. Juos suimant pačių tėvų namuose nebuvo.
Skaudi ir pačios J. Railaitės šeimos istorija.
Vienas jos brolis buvo suimtas ir po kalinimo Sibire grįžo namo, sesuo Zuzana tapo partizane ir žuvo Šimonių girioje. Kita sesuo buvo partizanų ryšininkė ir taip pat galiausiai atsidūrė Sibire.
Politinės kalinės (iš kairės): Leokadija Ališauskaitė, Rožė Jankevičiūtė-Migla, Elvyra Pliupelytė-Zita, Salomėja Ivanauskienė ir neatpažinta moteris. Magadanas, 1956 m. R. ŽALNIERIŪNIENĖS ŠEIMOS ALBUMO nuotr.
Kraštutinio plano neįvykdė
Iš trijų miško sesių gyvybę išsaugojo tik Rožė Teresė Jankevičiūtė, turėjusi Miglos slapyvardį.
Mirtis ją aplenkė, tačiau ilgus metus teko praleisti lageriuose.
R. T. Jankevičiūtė į mišką pasitraukė nebaigusi medicinos studijų universitete.
Jai teko aukščiausios partizanų vadovybės – Jono Žemaičio-Vytauto, kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovo, ryšininkės vaidmuo.
R. T. Jankevičiūtė net minima viename J. Žemaičio-Vytauto rašte – įvardijama tuo metu naudotu slapyvardžiu Ziga.
Itin vertingi jos palikti prisiminimai apie tuos Lietuvai kruvinus laikus.
Yra pasakojimų, kad bijodama per tardymus ką nors išduoti, visur su savimi nešiojosi nuodų kapsulę. Likimo ironija, kad suėmimo dieną vilkėjo kitais rūbais. Buvo sugalvojusi ir kitų būdų, kaip užbaigti gyvenimą, tačiau suimtai nepavyko.
Sostinėje nebeištvėrė
R. T. Jankevičiūtės gimtinė – Kupiškio rajonas. Šeimoje augo iš viso penki broliai ir dvi seserys. Rožės brolis Vytautas 1942 metais nacių areštuotas ir išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Brolį Leoną 1945 metais nušovė sovietų okupantai. Tuo metu R. Jankevičiūtė studijavo Vilniaus universitete mediciną.
„Saugumiečiai bandė ją verbuoti, klausinėjo apie namo šeimininkus, pas kuriuos Rožė gyveno, vėliau prašė sudaryti kurso studentų sąrašą. Tačiau R. T. Jankevičiūtei vis pavykdavo išsisukti ir saugumiečiams ji nieko neatskleidė“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas.
1946 metų vasario 16-ąją R. T. Jankevičiūtė su draugais Rasų kapinėse prie J. Basanavičiaus kapo padėjo gėlių ir po akimirkos visi buvo suimti. Visgi po kelių dienų saugumas visus paleido. Aplinkoje buvo ir kitų areštų. Galiausiai nebegalėdama būti sostinėje, R. T. Jankevičiūtė paliko paskutinį medicinos studijų kursą.
Donato Juzėno teigimu, nebegalėdama likti sostinėje Rožė Teresė Jankevičiūtė metė studijas ir galiausiai tapo partizanų ryšininke. P. ŽIDONIO nuotrauka
Bausmė – ketvirtis amžiaus
Iš sostinės grįžusi į tėviškę, Rožė susirgo depresija, tačiau pasveikusi paprašė pažįstamų nuvesti pas partizanus. Su jais susitiko netoli Svėdasų, tačiau kartu nepasiliko.
Pabuvusi pas tėvus iki rudens, mergina niekam nieko nesakiusi vėl išvyko į sostinę, o iš čia – į Raseinių rajoną pas artimą draugę Danutę Mikšytę. Padedama jos sesers susisiekė su partizanais ir tapo Jungtinės Kęstučio apygardos (vėliau – Kęstučio apygarda) ryšininke.
„Apygardos vado Jono Žemaičio įgaliota 1947 metų rudenį surengė jo susitikimą su sūnumi Jonu Laimučiu, perduodavo jam tėvo laiškus. Įkūrus Prisikėlimo apygardą, nuo 1948 metų buvo jos ryšių įgaliotinė. Per R. T. Jankevičiūtę buvo palaikomas ryšys su Tauro apygarda ir Aukštaitijos partizanais“, – pasakoja D. Juzėnas.
Vykdydama partizanų pavedimus, Rožė lankydavosi Kaune, Šiauliuose, kituose šalies miestuose. Tiek metų mokiusis medicinos R. T. Jankevičiūtė partizanams parengė pirmosios medicinos pagalbos teikimo instrukciją.
Partizanų ryšininkės šeimos likimas tragiškas.
Jos tėvas ir brolis 1948 metais ištremti į Krasnojarsko kraštą ir mirė toli nuo tėvynės. Tais pačiais metais Zoknių aerodromo geležinkelio stotyje ir pačią Rožę suėmė sovietų kariškiai ir nuvežė į Šiaulių saugumą.
Vėliau ji buvo tardoma ir kalinama Vilniuje.
Po metų su kitais sovietų suimtais Prisikėlimo apygardos ryšininkais, partizanų spaudos platintojais (iš viso apie 19 žmonių) R. T. Jankevičiūtė nuteista 25 metams lagerio.
Laisvės kovotoja kalėjo Magadano srities Kolymos lageriuose. 1956 metais iš lagerio buvo paleista. Grįžusi į Lietuvą 1958 metais vis dėlto baigė Vilniaus universitete medicinos studijas.
Partizanų ryšininkė mirė 2014 metais. Amžino poilsio ji atgulusi Panevėžio Šilaičių kapinėse.