-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žydų tragedija atėmė iš Lietuvos žmonių ateitį, kurioje būtų užtekę vietos visų tautinių grupių nariams. Beprasmiškas Holokausto nusikaltimas, kurio aukomis tapo šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių žydų, yra neatšaukiamas ir nepataisomas.
„Tačiau šiandien prisiminsime tuos, kurie didžios neteisybės akivaizdoje neliko abejingi. Tuos, kurie ne nusisuko, o ištiesė ranką artimui savo, rizikuodami tiek savo pačių, tiek ir artimųjų gyvybėmis“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas teigė, kad kiekvienas, kas ryžosi gelbėti ir ginti mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus, dėl vilties teikiančio žmoniškumo metė iššūkį okupaciniam režimui ir rizikavo tiek savo, tiek ir artimųjų gyvybėmis. Jiems įteikiami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai atspindi unikalų žmogišką gelbėtojų ir išgelbėtųjų ryšį.
„Šie valstybės apdovanojimai – tai labai konkreti išraiška šviesių prisiminimų ir dėkingumo, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, kad palaikytų neblėstantį tikėjimą žmoniškumu“, – sakė Prezidentas.
Dvasininkui po mirties teikiamą apdovanojimą atsiimti pakviesti trys kunigo giminaičiai, tarp jų – Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė.
Apdovanojimas už žūvančiųjų gelbėjimą kunigui Alfonsui Lipniūnui įteikiamas jau antrą kartą.
Kartu su D. Kriščiūnienę jo atsiimti vyko kunigo sūnėnai: Pasvalio rajono ūkininkas Algimantas Jankevičius ir vilnietis gydytojas Vytautas Lipnickas.
„Tikslių duomenų galbūt ir nėra išlikę, tačiau neabejojama, kad net ir į Štuthofo koncentracijos stovyklą kunigas Alfonsas Lipniūnas pateko už tai, kad kunigaudamas Vilniuje rūpinosi ne tik lietuviais, bet ir žydais. O kad koncentracijos stovykloje jis buvo kunigas visiems, nežiūrint tautybės, ir kad kėlė kiekvieno dvasią, dalijosi tuo, ką turi, yra gerai žinoma, apie tai išliko daug istorinės medžiagos“, – teigė D. Kriščiūnienė.
Su kun. A. Lipniūnu pedagogę sieja netolima giminystė. Dvasininkas buvo jos močiutės brolis.
Rinkdami kandidatūras apdovanojimams, prezidentūros atstovai nemažai bendravo su Panevėžio vyskupijos kunigu Vitalijumi Kodžiu. Šis kunigas paskirtas kun. A. Lipniūno bylos postulatoriumi.
Dar 2006 m. kovo 28-ąją iškilmingomis apeigomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas.
D. Kriščiūnienės žiniomis, byla šiuo metu tiriama, tad tikėtina, kad neilgai teks laukti iki kunigas A. Lipniūnas bus paskelbtas palaimintuoju.
Įvertinus jo pasišventimą ir šventumą, šiuo metu dvasininkui suteiktas Dievo tarno titulas.
A. Lipniūnas – Panevėžio krašto žmogus. Būsimasis kunigas gimė 1905 metų kovo 12-ąją Talkonių kaime, Pumpėnų parapijoje, krikštytas Pumpėnų bažnyčioje.
Augo žemdirbių šeimoje drauge su kitais 8 broliais ir seserimis. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Kadangi šeima nebuvo turtinga, o už mokslą gimnazijoje buvo privalu mokėti, gimnazistas Alfonsas dirbo korepetitoriumi.
Yra likę A. Lipniūno užrašų, kad mokant kitus jam nebelikdavo laiko pasilinksminimams, nebuvo kada sueiti į kompanijas, o tai savotiškai formavo charakterį.
Baigęs gimnaziją A. Lipniūnas rinkosi kunigystės studijas.
Yra žinoma, kad Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis jau įšventintą į kunigus A. Lipniūną apibūdino kaip švelnaus, sugyvenamo būdo, turintį organizacinių gabumų, geros sveikatos, gerą pamokslininką. Tiesa, rektorius atkreipė dėmesį į silpnokas kunigo Alfonso akis.
Vikaru A. Lipniūnas tarnavo Panevėžio katedroje. Iš tų laikų yra išlikęs toks jo dienoraščio įrašas.
„Vyrai gali būti šventi. Kodėl gi ne tu, Alfonsai?“ – taip tuomet pats į save kreipėsi šis kunigas.
Kaip gabus mokslams, iš Panevėžio kunigas buvo išsiųstas į Prancūzijos aukštąsias mokyklas semtis daugiau katalikiškų mokslų žinių.
Grįžęs po studijų, be darbo kunigu, paskirtas dėstyti tuomet Panevėžyje veikusiame valstybiniame pedagoginiame institute. Tačiau ši mokslo įstaiga netrukus buvo iškelta į Vilnių. Į sostinę tuomet išvyko ir kunigas Alfonsas.
Kunigavo ir pamokslus Vilniuje jis sakydavo Aušros Vartų bei Šv. Jonų bažnyčiose. Pasakojama, jog pamokslai būdavo tokie įtaigūs, kad klausytis jų rinkdavosi ne tik pilnos šventovės tikinčiųjų, bet ir mažai ką bendro turinčiųjų su Bažnyčia.
Vilniuje kunigą Alfonsą užklupo karas.
Tarnaudamas Vilniuje, kunigas A. Lipniūnas įkūrė šalpos maistu fondą alkstantiesiems. O tokia veikla nacių režimo metu buvo vertinama kaip nusikalstama pasipriešinimo valdžiai forma. Tad ir dėl šio fondo veiklos, ir dėl darbo su jaunimu, ateitininkais, ir dėl pamokslų, kuriais mokė netarnauti okupantams, kunigas susilaukė persekiojimų ir bausmės.
A. Lipniūno veikla susidomėjo gestapas. Ypač aštriais jo pamokslais. Nors dvasininkai jį įspėjo, kad gestapas rengiasi suimti, į tai A. Lipniūnas atsakė: „Man jau pranešė. Rytoj ryte aukoju Mišias Aušros Vartuose. Esu kunigas, negaliu pavesti.“
Nacių suimtas dvasininkas 1943 m. kovą išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Nors buvo kankinamas, kunigas Alfonsas neišdavė tikėjimo. Dargi atvirkščiai: tikėjimą liudijo darbais, koncentracijos stovykloje aukojo mišias, nors už jas grėsė mirtis, kėlė kankinamųjų dvasią.
1945 metų sausio 25-ąją, karui einant į pabaigą, jį pralaimintys naciai nutarė evakuoti Štuthofo stovyklą. A. Lipniūnas drauge kitais kaliniais buvo išvestas į vadinamąjį mirties kelią.
Evakuojami kaliniai buvo varomi per didžiausią speigą, brovėsi per sniego pusnis, miegojo apleistose šaltose sodybose, o valgyti beveik neturėjo.
Tokios sąlygos pražudė daugelį šiuo keliu ėjusiųjų.
Mirties kelias nusidriekė iki Pucko Lenkijoje.
Eidamas mirties keliu išsekęs kunigas užsikrėtė šiltine, tad Pucke, dar spėjęs paaukoti paskutines savo gyvenime mišias, 1945 metų kovo 28-ąją, būdamas vos 40-ies, mirė. Ten ir buvo palaidotas.
Panevėžiečio kunigo Juozapo Antanavičiaus rūpesčiu 1989 metais A. Lipniūno kūnas iš Pucko kapinių pervežtas ir palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
„Šis Dievo tarnas – didelė dovana Panevėžio vyskupijai, iš kurios jis yra kilęs ir ne vienus metus tarnavęs Bažnyčiai“, – taip Stasio Ylos knygos „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ įžangoje teigia Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žydų tragedija atėmė iš Lietuvos žmonių ateitį, kurioje būtų užtekę vietos visų tautinių grupių nariams. Beprasmiškas Holokausto nusikaltimas, kurio aukomis tapo šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių žydų, yra neatšaukiamas ir nepataisomas.
„Tačiau šiandien prisiminsime tuos, kurie didžios neteisybės akivaizdoje neliko abejingi. Tuos, kurie ne nusisuko, o ištiesė ranką artimui savo, rizikuodami tiek savo pačių, tiek ir artimųjų gyvybėmis“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad kiekvienas, kas ryžosi gelbėti ir ginti mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus, dėl vilties teikiančio žmoniškumo metė iššūkį okupaciniam režimui ir rizikavo tiek savo, tiek ir artimųjų gyvybėmis. Jiems įteikiami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai atspindi unikalų žmogišką gelbėtojų ir išgelbėtųjų ryšį.
„Šie valstybės apdovanojimai – tai labai konkreti išraiška šviesių prisiminimų ir dėkingumo, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, kad palaikytų neblėstantį tikėjimą žmoniškumu“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas paragino ir toliau puoselėti bei saugoti gyvą istorinę atmintį, daugiau ir dažniau stengtis dėl kito žmogaus, auginti savyje amžinąsias atjautos ir pasiaukojimo vertybes.
Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 37 Lietuvos žydų gelbėtojai, iš jų 35 – po mirties.
Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima kiekvienų metų rugsėjo 23 d.
Komentarai
-
- Indiana Grigienė
- 17:09 2022.11.15
Rodyti visus komentarus (1)„Apdovanojimas už žūvančiųjų gelbėjimą kunigui Alfonsui Lipniūnui įteikiamas jau antrą kartą“.
PATIKSLINIMAS
2005 m. kun. Alfonsas Lipniūnas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.
Ne vienas iškilus Lietuvos Valstybės pilietis yra apdovanotas, pagerbtas keletu valstybinių apdovanojimų,
tačiau nežinau tokio asmens, kuris bent 2 kartus būtų gavęs tą patį apdovanojimą.
Šiais metais kunigui Lipniūnui skirtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimas akcentuojant jo pagalbą žydams per Holokaustą.