„Sekundės“ nuotr.

Mirties įvertintas gyvenimas

Mirties įvertintas gyvenimas

„Kas yra jubiliejus? – kartą paklausė ir pats atsakė Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius. – Ogi diena, kai aplinkui daug gėlių, o tu vis dar gyvas.“

Tuomet taip pat buvo vėlyvas ruduo,  spalio pabaiga ir jis, ligoninės palatoje sulaukęs septyniasdešimtojo gimtadienio, visiškai nenorėjo jo sureikšminti.

„Dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt, kai priekyje plačios perspektyvos, puiki savijauta, daug sumanymų, šviesių vilčių, idėjų, va čia tai šventės… O septynios dešimtys – tik žvilgsnis atgal: ką padariau, ko nepadariau, kada ne ten, kada ten, kur reikia pasukau… – svarstė aktorius ir po akimirksnio  prisipažino: – Nekenčiu senatvės.“

Tačiau dabar, kai jau nebėra nei jaunystės, nei senatvės, kai už uždarų durų liko visos kryžkelės, posūkiai, pasirinkimai, pasiekimai ir viltys, pradeda vertis tikroji gyvenimo ir būties esmė. Ryškėja įspūdžiai ir spalvos, grynėja žodžiai, prisiminimai, stiprėja supratimas ir pagarba.

Mirtis – gyvenimo vertintoja. Jai tarus žodį viskas pasikeičia ir tik gyvenimo prasmės suvokimas tampa aiškesnis ir tikresnis.

Po sunkios ligos pirmadienį žemiškąjį pasaulį palikusį Algirdą Paulavičių dabar vėl galime matyti visa jo didybe, tokį, koks jis ir buvo – talentingą, šviesų, iškalbingą, protingą, gražų, darbštų, gerbiamą ir mylimą.

Nuo debesėlio

O tuomet, ligoninės palatoje, kai iki lemtingos dienos dar buvo likę septyneri metai, aktorius apgailestavo, kad dėl netikėtos ligos teko atsisakyti filmavimosi, spektaklių, jubiliejui skirtų renginių ir susitikimų.

Tačiau net palatoje, kiek leido savijauta, gydytojai ar rūpestinga žmona Irena, jis dirbo.

Ant palangės buvo sudėtos knygos, užrašai, kompaktinės plokštelės, vaizdo leistuvas.

Tuo metu A.Paulavičius sakė siekiantis sutvarkyti archyvą, kuriame daug medžiagos apie žymius Panevėžio teatralus: Gediminą Karką, Bronių Babkauską, Kazį Vitkų, Stepą Kosmauską ir daug kitų. Ir, žinoma, apie didįjį mokytoją, vieną svarbiausių žmonių A. R. Paulavičiaus  gyvenime – režisierių Juozą Miltinį.

Prisiminė jis ir kelio pradžią, stojimą į J. Miltinio teatro studiją.

„Tuo metu iš 400 jaunuolių į studiją buvo atrinkta 10 studentų ir dar 6 kandidatai.  Po dviejų mėnesių likome tik keturiese ir vėl vyko naujas priėmimas. Pagaliau iš tų abiejų grupių teatre išlikome tik dviese su Enriku Kačinsku,“ – pasakojo A. R. Paulavičius.

Jis nebuvo pamiršęs ir pirmosios Maestro paskaitos žodžių: „Niekas čia jūsų varu nevarė, niekas už jus nedirbs – savo kelią nueiti privalote patys. O vėliau aš žiūrėsiu nuo debesėlio ir galėsiu patarti, padėti, kryptį parodyti.“

Dabar ir  pats A.R.Paulavičius gal net nuo to paties debesėlio, jeigu tik galėtų, tikrai ne vienam ir patartų, ir padėtų, ir teisingą kryptį parodytų. Ir, žinoma, taip, kaip tik jis vienas mokėjo – neįtikėtiną istoriją papasakotų, pašmaikštautų ir pralinksmintų.

Išskirtinė asmenybė

Aktorius Enrikas Kačinskas, su kuriuo A.R. Paulavičius ir pradėjo savo kūrybinį kelią, ne kartą pabrėžė, jog šis žmogus buvo išskirtinė asmenybė.

„Net kai visas būrys jaunimo atėjome stoti į Juozo Miltinio studiją, Algirdas jau tada išsiskyrė iš kitų. Ir ne tik todėl, kad vyresnis, labiau subrendęs. Jis tiesiog buvo išskirtinis – gabus, draugiškas, intelektualus“, – prisimena E. Kačinskas.

Kolegos nuomone, jis visada toks ir išliko, šiltas, draugiškas, savas ir išskirtinis.

„Jo santykiai su žmonėmis visada buvo labai gražūs. Jam tiesiog reikėjo bendravimo, žmonių dėmesio. Jis niekada nieko neužgaudavo, niekam akių nedraskė,“ – pasakoja aktorius.

E. Kačinskas atkreipia dėmesį, kad A. R. Paulavičiaus intelektas buvo aukščiausio lygio, tačiau tuo pat metu jokio pasipūtimo, išdidumo tame žmoguje nebuvo.

„Šalia jo visada būdavo gera“, – pritaria ir ilgametis partneris teatre, bičiulis gyvenime Rimantas Teresas.

Paskutinį kartą scenoje  R. Teresas ir A. R. Paulavičius kartu vaidino spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ (rež. A. Atkočiūnas). Juozo Hananos vaidmuo A. R. Paulavičiui buvo ypatingas. 2011 metais Dalios Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalyje už jį nominuotas geriausiu personažo be žodžių atlikėju, o 2012 metais teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ A. R. Paulavičius už šį vaidmenį pripažintas geriausiu antrojo plano aktoriumi.

O pirmą kartą šiedu aktoriai scenoje susitiko prieš keturiasdešimt metų, kai dabartinę Muzikos ir teatro akademiją ką tik baigęs jaunas aktorius R. Teresas atvyko dirbti į Panevėžio teatrą. Jo debiutinis vaidmuo įvyko spektaklyje „Erškėtrožės rudenį“ , kuriame A. R. Paulavičius vaidino vieną iš pagrindinių veikėjų.

Vėliau, režisuodamas spektaklius, R.Teresas dažnai kviesdavo vaidinti A. R. Paulavičių.

„Didžiulė netektis visiems. Išėjo žmogus, kuris, atrodo, nė negalėjo, tiesiog neturėjo teisės sirgti ir mirti. Jis buvo aktorius nuo Dievo. O kaip žmogus – tikras eruditas, apsiskaitęs, šmaikštus, ironiškas sau ir kitiems“, – kalba aktorius, buvęs J. Miltinio dramos teatro vadovas R.Teresas.

Laimingas gyvenimas

O pats A.R.Paulavičius yra sakęs:  „Visada buvau laimingas. Be perdėto kuklumo ir pasididžiuodamas galiu pasakyti, kad mano gyvenimo žmonės – ir  artimi, ir ne tokie artimi – buvo geri ir ypatingi. Mylintys, rūpestingi, dori žmonės buvo mano tėvai, draugiški ir dėmesingi abu broliai, šaunūs ir nuostabūs mano vaikai, nepaprastos abi žmonos –  pirmoji, šviesaus atminimo didžioji meilė, mano vaikų motina Danutė Vidugirytė, mylinti ir mylima antroji žmona Irena, su kuria mes drauge jau daug metų“

Iš jo kadaise pasakytų žodžių nesunku suprasti, jog šis žmogus iš tikrųjų buvo laimingas, turėjo įdomios veiklos:  „O kiek nuostabių dalykų mano gyvenime! Turiu mėgstamą darbą, suvaidinau apie šimtą vaidmenų teatre, per trisdešimt kine. Visą gyvenimą mane lydėjo ištikimiausios bičiulės knygos, atskleidusios ištisus nežinomus pasaulius, kiek jų dar laukia neskaitytų. Kiek dar muzikos  įrašų reikia išklausyti, kino filmų pamatyti. O kur dar žvejyba – užsiėmimas, nuo kurio sąla širdis.“

Liūdniausios A. R. Paulavičiaus gyvenimo akimirkos būdavo tos, kai sužinodavo apie dar vieno pažįstamo, gerbiamo žmogaus mirtį.

„Gaila, kad daugelio iš man artimų žmonių nebėra tarp gyvųjų –  ir ne tik vyresnių, bet ir gerokai už mane jaunesnių. Lemtis daug kam buvo negailestinga“, – svarstė menininkas ir tąkart prisipažino, jog tas  liūdesys pastaruoju metu vis dažniau  aplanko.

Du vardus – Algirdas Romualdas – turėjęs aktorius dažniau būdavo vadinamas tik pirmuoju arba visiems jį pažįstantiems įprastu, šiltu ir švelniu – tiesiog „Paula“.

Taip aktorių pagal jo pavardės trumpinį  praminė šviesaus atminimo teatralas Vaclovas Blėdis.

Maestro A. R. Paulavičiaus palaikai bus kremuojami. Atsisveikinimas planuojamas J. Miltinio dramos teatre pasibaigus karantinui.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų