Atvykęs į Panevėžį garsus aktorius Vytautas Anužis prisipažino parvažiavęs į namus. P. ŽIDONIO nuotr.

Miltinio mokinys sugrįžo į namus

Miltinio mokinys sugrįžo į namus

Garsus Lietuvos aktorius, režisierių kviečiamas vaidinti keturiuose Vilniaus teatruose bei viename Kauno teatre ir dėl to kolegų pramintas nomadu – klajokliu, Vytautas Anužis šią savaitę pusdieniui sugrįžo namo.

Gimęs Linkuvoje, augęs Panevėžyje, studijavęs Maskvoje, gyvenęs Klaipėdoje, o dabar Vilniuje, aktorius namais vadina Panevėžį.

Prakalbinti neišdrįstų

Į Aukštaitijos sostinę, lydimas vilnietės teatrologės Daivos Šabasevičienės, V. Anužis atvyko pristatyti knygos apie jį „Tiesos vertikalė“.

Pati autorė – 30-metė kaunietė rašytoja Elvina Baužaitė, sunkios ligos prikaustyta prie lovos, knygos pristatyme negalėjo dalyvauti.

Susitikimas su V. Anužiu prasidėjo teatrologės D. Šabasevičienės klausimu, ką jis, V. Anužis, norėtų pasakyti savo mokytojui Juozui Miltiniui.

Pasak aktoriaus, Juozui Miltiniui turbūt neišdrįstų nieko pasakyti – vien pagalvojus apie šią asmenybę jį apima jaudulys. Prisiminęs garsųjį režisierių, V. Anužis teigė pajuntantis pirmiausia pagarbą, bet taip pat prisimenantis patirtus įžeidimus.

„Tik dvejus metus Miltinis mane mokė“, – sakė V. Anužis, paskaičiavęs tai buvus 1972–1974 metais.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Nuo scenelių iki panelių

Prisiminęs dvejus mokslo metus J. Miltinio vadovaujamoje studijoje, V. Anužis susirinkusiesiems suvaidino monospektaklį.

Tas spektaklis – pasakojimas, kaip garbusis režisierius, vesdamasis savo šunį Arielį ir žengdamas teatro fojė parketu, pamatė Anužį ir žemaitiškai ėmęs klausinėti, ką šis čia veikiantis.

J. Miltinis nelabai aiškiai tardavo kai kuriuos garsus. Gali būti, kad įpusėjęs septintą dešimtį režisierius nebe visai gerai ir girdėjo.

Tad jaunajam aktoriui puolus aiškinti, kad jis su kitais būsimaisiais aktoriais vaidinantis sceneles, J. Miltinis išsišaipė, neva išgirdęs, kad šie vaidina paneles.

V. Anužiui bandant aiškiau artikuliuoti žodžius, režisieriui ar pasigirdo, ar jis suvaidino, kad išgirdo jaunuolį kalbant apie sieneles.

Žodžiu, reikėjo ne tik išgirsti, bet ir pamatyti V. Anužio pasakojimą apie pokalbį, tiksliau, nesusikalbėjimą, su maestro. Nuo tokio monospektaklio susirinkusiesiems iš juoko pilvai plyšo.

Pasak Vytauto Anužio, savo mokytojui J. Miltiniui turbūt neišdrįstų nieko pasakyti – vien pagalvojus apie šią asmenybę jį apima jaudulys. P. ŽIDONIO nuotr.

Pasak Vytauto Anužio, savo mokytojui J. Miltiniui turbūt neišdrįstų nieko pasakyti – vien pagalvojus apie šią asmenybę jį apima jaudulys. P. ŽIDONIO nuotr.

Maestro pranašystės pildėsi

Papasakojo V. Anužis ir kaip jis, J. Miltinio jau pamokytas vaidinti ir įstojęs Maskvoje studijuoti vaidybos, atėjo pas režisierių atsisveikinti.

J. Miltinis su bičiuliu aktoriumi V. Blėdžiu tuomet virė burokėlius, nerimavo, kad šie nepervirtų, o tuo pačiu metu bendravo su V. Anužiu.

„Gailėsiesi, labai gailėsiesi nuvažiavęs į tą Maskvą“, – gerai mena V. Anužis tuomet J. Miltinio jam pasakytus žodžius.

Ir dar režisierius išpranašavo, kad Maskvoje šiam teks ir verkti.

V. Anužis neslėpė, kad mokydamasis Maskvoje ir tikrai gailėjęsis, ir tikrai verkęs, nulindęs kaži kur į scenos užkulisius. Pravirkdė būsimąjį aktorių jam neįprastos aktorinės technikos pratybos.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Aktorystė – dar ir amatas

„J. Miltinio studijoje niekas apie jokią techniką mums nekalbėjo. Kurdavom, improvizuodavom, bandydami perteikti tai, ką mums išaiškindavo Miltinis. Teatras mums buvo kūryba. Maskvoje išgirdome, kad teatras – dar ir amatas, kurio išmokstama“, – pasakojo V. Anužis.

Keliais žodžiais jis paaiškino, kaip mokomasi vadinamosios teatro technikos: išgirsti apie įvykį – bandai jį suvokti – ieškai išeities.

„Taip aiškinamas teatro menas man pasirodė šventvagystė“, – neslėpė menininkas.

„Maskvoje išgirdome, kad teatras – dar ir amatas, kurio išmokstama. Taip aiškinamas teatro menas man pasirodė šventvagystė.“

V. Anužis

Studijuodamas Maskvoje, o įstoti į tenykštes teatro mokyklas būdavo daugiau nei stebuklas, parvažiavęs namo į Panevėžį panoro pamatyti J. Miltinio statomą Sofoklio „Karalių Edipą“.

„Neišdrįsau paties J. Miltinio paprašyti, kad įsileistų į repeticiją, paprašiau, kad už mane tai padarytų bičiulė aktorė“, – pasakojo V. Anužis.

J. Miltinis tokio prašymo tenkinti šiukštu nepanoro, o jį išsakiusiai aktorei dargi paliepė ir teatro budėtoją perspėti, kad V. Anužio, išvažiavusio mokytis į Maskvą, apskritai neįleistų į Panevėžio teatrą.

„Jau vėliau, kai grįžęs po studijų dirbau teatre Klaipėdoje ir kai su teatru atvykdavome gastrolių į Panevėžį, su maestro J. Miltiniu pasijuokdavome iš to, kaip jis neleido man žiūrėti „Edipo“, – prisiminė V. Anužis.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kam reikėjo dirbtinių ūsų

D. Šabasevičienei paklausus, ar vaikystėje būta apraiškų, iš kurių būtų galima nuspėti tolesnį jo – aktoriaus – kelią, V. Anužis svarstė, kad ir būdamas vaikas turėjo savybę pernelyg įsijausti į įvykį ar situaciją.

Kaip vieną to pavyzdžių jis prisiminė, kaip būdamas bene šešerių metų, konduktorei leidus, visą dieną iki pat išnaktų važinėjosi maršrutiniu autobusu po Panevėžį. Kai sutemus autobuso vairuotojas baigė darbą, mažasis Vytukas nebežinojo, kaip sugrįžti į namus.

Dabar, būdamas 66-erių, aktorius teigia suvokiantis, kaip jam, vaikui, įsijautus į tai, kas malonu, buvo dingęs laiko suvokimas.

Papasakojo V. Anužis turėjęs dvi religingas tetas, namuose laikyta mašinėle perspausdindavusias platinamą religinę literatūrą.

Aktorius svarstė, kad tetų religingumas lėmė, kad ir jis, tuomet paauglys, užsiklijavęs dirbtinius ūsus, eidavo į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Ūsų reikėję konspiracijai, nes už tai, kad sūnus lanko bažnyčią, netekti darbo grėsė pedagogais dirbusiems jo tėvams.

„Kai išsižiodavau priimti šventąją Komuniją, vienas ūsų galas nuo panosės atlipdavo ir pridarydavo man nepatogumų. Bet Komuniją dalijantys kunigai, matyt, manąją konspiraciją suprato“, – šypsosi V. Anužis.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Jaunuolio išdaigos

Vaikystėje V. Anužis ir gebėjęs, ir mėgęs mėgdžioti mokytojus. Mėgdžiodavo ne tik jų kalbą, eiseną, manieras, bet ir rašyseną. Puikiausiai jam pavykdavę suraityti ir mokytojų parašus.

Įsivertinęs šiuos savo gabumus, moksleivis V. Anužis knygyne įsigijo žurnalą, į kokius sovietmečiu būdavo rašomi pažymiai. Jame surašė visų klasės draugų pavardes, įsirašė, žinoma, ir save. Žurnale buvo įrašyti ir mokytojai, tarsi būtų rašoma kiekvieno jų ranka, būsimasis aktorius specialiose skiltyse surašydavo pamokų temas, dėdavo mokytojų parašus. O kas turbūt visų įdomiausia – ir sau, ir klasės draugams žurnale jis rašydavo pažymius.

Visa tai atlikdavo tarsi žaisdamas namuose. Bet sykį, nespėjęs namie užpildyti žurnalo, nusinešė į mokyklą, o ten juo susidomėjo mokytoja. Žurnalas su tariamais mokytojų parašais buvo nuneštas į mokytojų kambarį (mokėsi V. Anužis tuometėje 2-ojoje Panevėžio vidurinėje mokykloje), ten pedagogų kolektyvas jį demaskavo, į mokyklą buvo iškviestas tėvas.

„Nenustoji tu durnystėm užsiimti“, – mena aktorius tėvo jam mestus žodžius.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Tauta ir partija – viena

Į „Sekundės“ užduotą klausimą, kaip jis, gyvenęs ir mokęsis Maskvoje, pažįstantis Rusijos intelektualus, bendraujantis su jais, galėtų paaiškinti, kodėl nemažai išsilavinusių šios šalies žmonių remia agresoriaus V. Putino politiką, V. Anužis atsakė rusišku sovietiniu šūkiu, kuris lietuviškai reikštų „tauta ir partija – tai viena“.

Pasak aktoriaus, rusams partija – tai valdžia, kuriai reikia besąlygiškai paklusti, nes ji – nuo Dievo. Tai ir klauso visuomenė V. Putino, be to, gyventi nesipriešinant vadui patogu, naudinga, o už nepaklusnumą gresia labai greitai sulaukti daugybės nemalonumų.

„O kas nori blogiau gyventi, nei gyvena?“ – rusų požiūrį apibendrino menininkas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų