Žydų tauta Panevėžyje apsigyveno palyginti vėlai. Istorikų svarstymų, greičiausiai tai buvo susiję su silpnomis ekonominėmis miesto perspektyvomis – beveik iki XIX amžiaus vidurio jame vyravo smulki prekyba ir amatai. Tik amžių sandūroje Panevėžys iškilo jau kaip pramonės miestas (fotografijoje – dabartinė Vasario 16-osios, o tuomet Šeduvos gatvė 1913-aisiais). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Miestus rinkosi bendruomenėms kurti

Miestus rinkosi bendruomenėms kurti

Lietuvoje amžius gyvenanti žydų tauta Panevėžyje apsistojo gana vėlai, tačiau jau netrukus įsitvirtino ir kūrė miesto veidą.

2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos metais – tautos, kuri jau ilgus šimtmečius yra neatsiejama mūsų visuomenės dalis, reikšmingai prisidėjusi prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos.

Sparčiai gausėjo

Lietuvos žydų istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos, taigi ir Panevėžio, istorijos. Ši tauta gyveno visoje Rytų Europoje – ir Lenkijoje, ir Čekijoje, ir Vengrijoje, ir Ukrainoje, ir kitur.

Kada Panevėžyje apsigyveno pirmieji žydai, duomenų nėra. Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaras Arūnas Astramskas sako, kad tikrai žinoma, jog XVIII amžiaus antroje pusėje gyveno žydų tautybės asmenys ir XVIII amžiaus pabaigoje mieste jau buvo religinė žydų bendruomenė.

Jo teigimu, tam, kad susikurtų religinė žydų bendruomenė, yra kelios būtinos sąlygos. Visų pirma, reikia, kad būtų dešimt vyriškių, kurie galėtų atlikti ritualinę maldą, taip pat reikalingi maldos namai, kapinės. Tad galima numanyti, kad visa tai mieste buvo.

Tiesa, pradžioje bendruomenė nebuvo didelė.

„Panevėžyje ji apsigyveno kiek vėliau negu kituose Lietuvos miestuose, bet paskui žydų bendruomenė gana greitai augo ir jau XIX amžiaus vidury sudarė apie 50–60 procentų miesto gyventojų“, – sako istorikas.

Jo teigimu, sunku būtų tiksliai įvardyti, kodėl mūsų mieste žydų tauta apsigyveno gana vėlai, palyginti su kitais miestais. A. Astramskas svarsto, kad tai galbūt susiję su faktu, kad anksčiau miestas ekonomiškai nebuvo labai perspektyvus. Čia vyravo smulki prekyba, tam tikri amatai, tačiau nuo XIX amžiaus antrojo trečdalio, net nuo amžiaus vidurio, mieste pradėjo kurtis daugiau didelių, stambių prekybos įmonių. Nuo antrosios XIX amžiaus pusės atsirado pramonės įmonių. Kitaip tariant, pagausėjo pragyvenimo šaltinių.

Pasak A. Astramsko, norint perprasti šios tautos bendruomenės gyvenseną, reikia neužmiršti, kad žydams buvo draudžiama nuosavybės teise turėti žemės.

„Jie negalėjo pasirinkti kitų pragyvenimo šaltinių – tik tuos, kurie buvo mieste. Žydai kartais būdavo kokių smuklių ar kitų objektų nuomininkai, bet tik nuomininkai. Be to, kartkartėmis caro valdžia vykdė žydų iškėlimo iš kaimų kampanijas, tad jų gyvenamoji erdvė buvo labai apribota“, – pasakoja, kodėl šios tautos atstovų daugiausia susitelkdavo miestuose ir miesteliuose, jis.

Daktaro Arūno Astramsko teigimu, faktiškai visose miesto gatvėse gyveno ir žydų, ir ne žydų. PB ARCHYVO nuotr..

Daktaro Arūno Astramsko teigimu, faktiškai visose miesto gatvėse gyveno ir žydų, ir ne žydų. PB ARCHYVO nuotr..

Taikyti ribojimai

Draudimas žydams turėti savo žemės buvo ne vienintelis. Pasak A. Astramsko, buvo taikomas ir gyvenamosios vietos apribojimas.

„Buvo vadinamoji sėslumo riba, kuri sutapo su buvusios Abiejų Tautų Respublikos siena su Rusija. Žydai negalėjo gyventi, sakykime, tikrosios Rusijos miestuose. Tam, kad juose gyventų, jie turėjo būti arba aukštos kvalifikacijos specialistai, arba stambūs pirkliai, arba gamybininkai“, – pasakoja istorikas.

Pasak jo, Rusijoje buvo didelių žydų religinių bendruomenių, bet ten jos buvo truputį kitokios nei Lietuvoje.

„Jie ten nematė žydų su nacionaliniais drabužiais, šukuosenomis“, – kalba apie Rusiją istorikas.

Pasak jo, ten vyravo kitokia samprata. Žydai negalėjo dirbti valstybinėje tarnyboje. A. Astramsko teigimu, tik išskirtiniais atvejais ir tik tose srityse, kur trūko specialistų, galėjo išimties tvarka dirbti ir žydai valstybės tarnyboje.

Žydų bendruomenė Panevėžyje greitai augo ir jau XIX amžiaus vidury sudarė apie 50–60 proc. miesto gyventojų.

Pati žydų bendruomenė tais laikais buvo gana uždara. Istorikas pasakoja, kad ilgą laiką Lietuvos žydai blogai mokėjo kitas kalbas ir labai paviršutiniškai kontaktavo su apylinkių gyventojais.

„Tik XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjo emancipacija, kai jie pradėjo eiti į valstybines mokyklas, mokytis rusų kalbos ir tapo atviresni“, – sako jis.

Muziejaus direktorius pasakoja, kad neretai ir prisiminimuose galima aptikti šios bendruomenės uždarumo įrodymų. Kaip pavyzdys gali būti vienas epizodas, nutikęs Vilniuje. Istoriko teigimu, rašoma, kad vienas garbus rabinas ėjo užsisvajojęs ir išklydęs iš savo tradicinio maršruto pateko į tuometinį Šv. Jurgio prospektą (dabar – Gedimino prospektas).

„Jis labai nustebo, kad yra visai kitas pasaulis ir kad žmonės labai keistai į jį žiūrėjo – toks gana aiškus atsiribojimas“, – mano jis.

Nepaisant teritorinių ribojimų, pačiame mieste žydai galėjo gyventi laisvai. Pasak A. Astramsko, žydai gyvenamąją vietą mieste galėjo pasirinkti laisvai – nebuvo jokių specialių getų ar nurodymų gyventi konkrečioje nurodytoje vietoje. Tiesiog buvo tradicinės vietos, kur žydų koncentracija buvo didesnė.

„Kažkada esu analizavęs Panevėžio gyventojus pagal gatves, tai faktiškai visose miesto gatvėse gyveno ir žydų, ir ne žydų, bet didžioji jų koncentracija buvo apie Laisvės aikštę ir „Slobodkę“ – dabartinę Savanorių aikštę, autobusų stoties teritoriją“, – pasakoja A. Astramskas.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Ne vien prekybininkai

Vyrauja stereotipas, kad jei žmogus žydų tautybės, bus prekybininkas. Iš tikrųjų šios tautybės žmonės dirbo įvairius darbus. Pasak A. Astramsko, yra tam tikra žydų piramidė – profesinė hierarchija. Pati garbingiausia profesija buvo Talmudo studijos.

„Galėjo žydų šeimos narys, pavyzdžiui, tėvas, visą gyvenimą studijuoti Talmudą ir būti labai vertinamu, garbingu žmogumi“, – sako, kad tai buvusi pati garbingiausia profesija, jis.

Tokiu atveju šeimai pinigus daugiausia uždirbdavo žmona.

Žemiau rikiavosi finansai, prekyba. Tarp žydų buvo ir stambių finansininkų, stambių prekybininkų, tačiau didžioji jų dalis buvo smulkieji ir užsiėmė išnešiojamąja prekyba, pavyzdžiui, prekiavo bandelėmis ir pan.

Dar žemiau piramidėje rikiavosi įvairūs amatai. Pasak A. Astramsko, labai daug žydų buvo amatininkai. Jų profesijos buvo pačios įvairiausios – siuvėjai, batsiuviai, statybininkai, staliai ir kt. Pati žemiausia grandis hierarchijoje, pati gausiausia, buvo padieniai darbininkai ir neturintys profesijos asmenys.

Istorikas svarsto, kad turbūt iš čia yra kilę ir tam tikri psichologiniai dalykai. Juk gyvenimas mieste buvo intensyvus.

„Jeigu dieną kitą nieko neparduosi, tai galėjai neturėti ką valgyti, nes užsidirbti turėjai labai intensyviai. Tarkime, valstietis paprastai turėjo kažkokių atsargų, o čia dažnai – neturėjo“, – sako jis.

Panevėžio žydams, pasak A. Astramsko, galima pritaikyti tą pačią piramidę. Čia gyveno ir amatininkų, ir padienių darbininkų, atsiradus pramonės įmonėms – ir kitokių darbininkų, prekybininkų bei kt. Istorikas pasakoja, kad su nedidelėmis išimtimis smulkios prekybos srityje dominavo žydai. Tiesa, taip buvo tik iki Pirmojo pasaulinio karo.

„Po Pirmojo pasaulinio karo situacija keitėsi. Į miestą kėlėsi daug lietuvių ir jie ėmė konkuruoti, ypač besiverčiantys prekyba. Pradėjo konkuruoti valstybinės akcinės bendrovės – Pieno centras, valstybinė skerdykla ir kitos panašios stambios įmonės. Iš dalies tai atėmė žydų pragyvenimo šaltinį“, – sako jis.

Keitėsi struktūra

Pasak A. Astramsko, tiek tarpukariu, tiek XX amžiaus pradžioje daug žydų emigravo. Populiariausios emigracijos šalys buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Afrikos Respublika. Pastarojoje, Johanesburge,  ilgą laiką net veikė pagalbos ir labdaros bendrija „Panevėžys“. Grupė žydų emigrantų šioje šalyje jautė visuomeninės veiklos poreikį ir siekė sau ir kitiems atvykėliams iš Panevėžio sukurti palankias sąlygas toli nuo tėvynės. Kiek žinoma, ši bendrija žydų visuomenės gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį – padėjo daugeliui žmonių išgyventi sunkius laikus ir susikurti finansiškai stabilų gyvenimą. Emigrantai iš Panevėžio dalyvavo ir visos PAR žydų veikloje.

Lietuvoje žydai, kaip minėta, daugiausia koncentravosi miestuose ir miesteliuose. Tokios tendencijos stebėtos tiek iki Pirmojo pasaulinio karo, tiek tarpukariu. Tiesa, pasak A. Astramsko, nuo XX amžiaus pradžios miestuose daugėjo ir lietuvių, nes užaugo karta po baudžiavos panaikinimo ir šie žmonės tapo mobilesni ne tik geografiškai, bet ir socialine prasme.

„Atsirado lietuvių ne tik valstiečių, bet ir verslininkų, ir prekybininkų, kurie savo gyvenamąją vietą natūraliai pasirinko mieste“, – sako jis.

Lietuviams plūstant gyventi į miestus, esant kitiems veiksniams, keitėsi ir gyventojų struktūra. Štai XIX amžiaus viduryje žydai mieste sudarė iki 60 procentų gyventojų, o trečio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje – 35 procentus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų