P. Židonio nuotr.

Miesto žaizdai – naujas gelbėjimo planas

Jau kurį laiką Panevėžio istorinį konservų fabriką pardavinėjantys verslininkai, nesulaukę pirkėjų, žada per šiuos metus parengti naują jo gaivinimo projektą ir stebisi, kad su jais nesuderinę menininkai paskelbė planuojantys šioje vietoje muzikinį pasirodymą.

Centro kontrastai

Verslininkai tvirtina, kad planuojamas renginys su jais iki šiol nėra suderintas, o pats pastatas tokios būklės, kad į jo teritoriją įsileisti lankytojus gali būti rizikinga.

Jau kurį laiką konservų fabriką pardavinėjantys jo šeimininkai, nesulaukę pirkėjų, žada per šiuos metus parengti naują jo gaivinimo projektą, o dar po metų galėtų pradėti realius darbus.

Rekonstruojama Kranto gatvelė jau įgauna senamiesčio pavidalą. Jos baisusis kontrastas – trupančios buvusio konservų fabriko sienų plytos, vietomis neuždengtos langų akiduobės ir savotišku statybinių medžiagų sandėliu tapęs kiemas. Po nepriklausomybės atgavimo konservų fabrikas keliavo iš vienų rankų į kitas. Šiam kultūros paveldui daug kartų buvo žadamas įspūdingas atgimimas – norėta čia įkurti viešbutį, pramogų ir poilsio oazę, naują kultūros meką, tačiau ir toliau šimtametis raudonplytis kaip vaiduoklis gąsdina praeivius.

Vietą nusižiūrėjo performansui

Šiuo metu Aukštaitijos sostinėje reziduojanti menininkė ir teatro režisierė Agnė Nemanytė bando ieškoti atsakymų, kokią estetinę ir etinę reikšmę industrinės gamyklos ir fabrikai turi Panevėžio gyventojams, miestui ir istorijai. Menininkei gimė idėja sukurti šiuolaikinės muzikos performansą avarinės būklės konservų fabriko kieme. Jos vizija – kad įvairių žanrų menininkai, kompozitoriai ir dramaturgai sukurtų trumpą muzikinį kūrinį, kurį atliktų 15–25 žmonių choras. Planuojama, kad repeticijos galėtų prasidėti jau vasario pabaigoje, o kovo paskutinę savaitę ir žiūrovai išvystų galutinį menininkų kūrybos rezultatą. Kuo konservų fabrikas patraukė kūrėją, taip ir nepavyko sužinoti – menininkė šiuo metu per daug užimta ir pokalbiui nerado laiko.

„Mes palaikysime visas kūrybines idėjas, bet svarbiausia žmonių saugumas. Kad paskui atsakomybė nekristų mums.“

D. Davidonis

Šio projekto kuratorius Justinas Brikys teigė, kad šiuo metu Aukštaitijos sostinėje dvi reziduojančios menininkės į Panevėžį bandė pažvelgti industrinio miesto atžvilgiu. Buvo aplankyta legendinė „Ekrano“ gamykla, cukraus fabrikas bei kiti panašūs objektai. Konservų fabriko kiemelis joms pasirodė tinkamiausia vieta kūrybai.

„Dar reikės pasirašyti sutartį su pastato savininkais, kurią ruošia teisininkai. Į pastato vidų neplanuojame eiti. Pats fabrikas taps tik renginio fonu. Tai bus vienkartinis nedidelio masto renginys, kurio galutinė vizija dar dėliojama“, – aiškino J. Brikys.

Nebegamins žirnelių

Tai nebe pirmas jaunų menininkų bandymas šiam kultūros paveldo objektui įpūsti gyvybės. Dar 2017-ųjų vasarą panevėžietė Ieva Zieniūtė atvertė netolimos istorijos puslapius – konservų fabriko langų nišose atidarė galeriją po atviru dangumi. Fabriko languose įkomponuotos iš Centrinio valstybinio archyvo ir M. Mažvydo bibliotekos gautos nuotraukos. Parodai „Konservų fabrikas niekada nebegamins žirnelių“ pavadinimą menininkė buvo pasiskolinusi iš prieš kelis dešimtmečius leisto Panevėžio „Tiesos“ laikraščio. Taip buvo pranešta apie konservų fabriko uždarymą.

Istorinio fabriko savininkai palaiko menininkų norą buvusio fabriko kieme surengti muzikinį performansą, tačiau teigia tam sutikimo nėra davę, o pastatas avarinės būklės. P. Židonio nuotr.

Į svečius nesiprašė

Žirnelių konservų fabrike tikriausiai niekas nebegamins, tačiau planų atgaivinti ir paversti traukos vieta neatsisakoma. Vienas iš bendrovės „Litforina“, kuriai ir priklauso šimtametis raudonplytis, savininkų Dainius Davidonis teigė, kad visos kūrybinės idėjos, kaip įveiklinti pastatų kompleksą, yra sveikintinos. Tačiau jį stebina, kad šįkart jaunieji menininkai planuoja renginį, nors su pastato savininkais nieko nederino.

„Kol kas buvo tik vieno iš mūsų darbuotojų paklausta apie galimybę čia surengti renginį. Bet daugiau niekas nederinta. Pastatas itin blogos būklės, į vidų tikrai niekas nieko neleis. O ir labai arti jo žmonių negali būti, bent metrą iki statinio reikia išlaikyti. Pastatas yra avarinės būklės. Mes palaikysime visas kūrybines idėjas, bet svarbiausia žmonių saugumas. Kad paskui atsakomybė nekristų mums“, – teigė D. Davidonis.

Projektą keičia

Verslininko teigimu, ir patys daug dirba ta linkme, kad istorinis ir miestui itin svarbus statinys vėl atgimtų naujam gyvenimui. Jiems įsigijus šį pastatų kompleksą visos viltys buvo dedamos į Europos Sąjungos fondus, tačiau paaiškėjus, kad iš čia finansinių gaivinimo injekcijų nebus, ambicingi planai sustojo. Jau kurį laiką ieškoma naujo savininko – už 4 300 kv. m. pastatų kompleksą kartu su 70 arų sklypu prašoma 750 tūkst. eurų.

„Bandėme pastatų kompleksą parduoti, tikėdamiesi, kad kažkas greičiau už mus galės jį sutvarkyti. Galvojome, jeigu atsiras rimtas statytojas, būtume fabriką jam perleidę patrauklia kaina. Bet visi supranta, kiek reikia investicijų, norint jį prikelti“, – kalbėjo D. Davidonis.

Anot jo, nesulaukus investuotojų, dabar planuoja patys gaivinti istorinį pastatą. Tačiau, D. Davidonio teigimu, senasis projektas su požemine automobilių stovėjimo aikštele ir didžiulėmis koncertų salėmis finansiškai per brangus, tad per šiuos metus tikimasi parengti naują projektą. Pasak verslininko, su įmone „Panprojektas“ jau pasirašyta sutartis, kad panevėžiečiai kartu su Vilniaus architektais rastų geriausias idėjas, kaip įveiklinti didžiulį pastatų kompleksą.

„Patys jau baigėme kitus didžiulius investicinius projektus, tad grįžtame prie konservų fabriko. Kadangi europinės paramos negavome, dabar tenka mąstyti, kaip šį pastatų kompleksą atgaivinti mažesniais resursais“, – pasakojo D. Davidonis.

Ne vienerius metus buvusį konservų fabriką pardavinėjantys verslininkai, nesulaukę pirkėjų, planuoja naują šio pastato viziją: jame įrengti verslo patalpas ir būstus. P. Židonio nuotr.

Nauja vizija

Pagal pirminį projektą buvo numatyta, kad vietoj buvusio fabriko atsiras erdvės renginiams, parodoms, meninių instaliacijų zonoms. Taip pat numatyta vieta kavinėms ir restoranui su terasa, iš kurios atsivertų panoraminis vaizdas į Senvagę. O automobiliams buvo suprojektuota požeminė aikštelė. Jau dabar aišku, kad jos bus atsisakyta, nebeliks ir koncertų salės. Pasak D. Davidonio, numatyta kiek kitokia pastato koncepcija, tačiau apie ją kalbėti dar per anksti.

„Kol kas teikiami tik priešprojektiniai pasiūlymai. Kai viską susiderinsime, tuomet bus galima plačiau pakomentuoti. Koncepcija keičiasi, bet kultūrinei veiklai tikrai bus palikta vietos“, – tvirtino verslininkas.

Anot jo, buvusiame fabrike daugiau vietos bus numatyta verslo patalpoms, taip pat suplanuoti ir gyvenamieji būstai. Jo teigimu, iš šio projekto jie, kaip verslas, nesitiki jokio uždarbio, bet veiklos vykdyti nuostolingai taip pat nenorėtų.

„Kažkiek bus gyvenamųjų, kažkiek verslo patalpų. Norisi, kad šis pastatas būtų gyvas. Žinoma, įrengti butus būtų paprasčiausia ir finansiškai naudingiausia, bet norime, kad šis istorinis pastatas tarnautų miestui. Patys suprantame, kad tai bus iššūkis, altruistinis darbas. Mes jaučiame pareigą ir atsakomybę sutvarkyti šią vietą“, – tikino D. Davidonis.

Kada galėtų prasidėti realūs darbai, verslininkas visgi neprognozuoja. Jo teigimu, realu, kad per metus bus parengtas naujasis atnaujinimo projektas.

Istorijos pėdsakais

Antrą šimtmetį skaičiuojantis Senvagės pašonėje stūksantis buvęs konservų fabrikas dar 1990-aisiais pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Tai itin retas Lietuvoje vadinamojo plytų stiliaus statinys. Raudonų plytų mūro pastatų komplekso Kranto gatvėje pirmieji statiniai iškilo apie 1880 metus pagal tipinį caro laikų projektą. Iki šių dienų išlikę to meto architektūros elementai – sienoje matyti puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiantys karnizai. Pirminė komplekso paskirtis – alkoholio gamyba. Iš S. Montvilos spirito varykloje pagaminto spirito Kranto gatvėje stūksojusi gamykla gamino degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus. XIX amžiaus pabaigoje įvedus valstybės monopolį degtinei, ši Panevėžyje veikusi valstybinė gamykla produkcija aprūpino visą Kauno guberniją. Tą patį darbą gamykla dirbo ir tarpukariu. Tai buvo viena didžiausių miesto įmonių. Ir tik Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją pritaikė vaisių ir daržovių konservams gaminti. Ši veikla buvo tęsiama ir visą sovietmetį. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, kultūros paveldo objektas atiteko į privačias rankas. Žlugusio fabriko statinius 1998-aisiais įsigijo bendra JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“. Tuometis savininkas, verslininkas Benas Gudelis buvusiame fabrike žadėjo įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, sporto ir relaksacijos kambarius, baseiną. Tačiau statinys miesto centre liko vaiduokliu ir galiausiai parduotas kitai įmonei – Jungtiniam duonos centrui. Šio akcininkai taip pat svajojo apie paveldo objekto renesansą, bet ir jiems nepavyko Panevėžiui padovanoti naujo laisvalaikio ir pramogų centro istorinėje aplinkoje. Verslininkai ne kartą kaltino paveldosaugininkus ir miesto Savivaldybę kliudant jų planams. Galiausiai įmonė pastatą apleido ir pati bankrutavo. Fabrikas perėjo „Swedbanko lizingui“, iš kurio nekilnojamąjį turtą įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė, dabartinė kultūros paveldo objekto šeimininkė „Litforina“.