Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Miesto virsmų liudininkė

Miesto virsmų liudininkė

Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.

Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.

Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.

Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.

„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.

Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.

Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.

Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…

Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.

XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.

XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.

Ant nusavintos žemės

Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.

D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.

Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.

Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.

„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.

Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.

D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.

Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.

Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.

Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.

Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų

Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.

Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.

O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę. Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui.

Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.

„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“

Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.

Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Sinagoga buvusiam žydų kvartalui

Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą. Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą.

Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.

Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.

Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.

Progreso vieta

Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.

D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.

Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.

Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.

Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.

„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Vežikai pasiekė savo

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.

Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…

1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.

Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.

„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.

Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų