Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastate išlikęs originalus Naftalio Feigenzono spaustuvės, kurioje gimė pirmieji miesto spaudos leidiniai, sienos fragmentas. P. ŽIDONIO nuotr.

Miesto spaudos pradžia – ir su Vasario 16-osios atgarsiais

Miesto spaudos pradžia – ir su Vasario 16-osios atgarsiais

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Pirmųjų Panevėžio laikraščių istorija dar gali atskleisti netikėtų naujienų.

97-ąjį gimtadienį vasario 16 dieną pasitinkantis „Panevėžio balsas“ nebuvo pirmasis XX amžiaus pirmoje pusėje leistas miesto laikraštis, tačiau pirmasis, į skaitytoją prabilęs lietuviškai.

Pamiršti galėjo ir specialiai

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis sako, kad sovietmečiu pirmuoju Panevėžio laikraščiu laikytas 1919 metų kovo–gegužės mėnesiais leistas komunistinis laikraštis „Izvestija Ponevežskogo rajonnavo sovdepa“ („Panevėžio rajono deputatų tarybos žinios“).

Tuo metu Panevėžį buvo užėmę bolševikai, kuriems reikėjo skelbti savo žinias. Tad leidinį ėmėsi redaguoti Naftalio Feigenzono spaustuvės raidžių rinkėjas komunistas Faivušas Abramavičius. Tačiau „Izvestija“ (pagal sovietines enciklopedijas, išėjęs 5 numeriais, iš kurių du – 4-ąjį ir 5-ąjį – pavyko rasti Panevėžio kraštotyros muziejuje, išsaugotus žymaus miesto kultūros veikėjo Mykolo Karkos) irgi nebuvo ta pirmąja kregžde.

L. Kaziukonio žiniomis, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą 1914 metais Panevėžyje rusų kalba ėjo net du laikraščiai – „Naš kraj“ („Mūsų kraštas“) ir „Ponevežskij listok“ („Panevėžio lapelis“).

„Vėliau jie buvo užmiršti ir Panevėžio „Izvestijos“ tapo pirmuoju miesto laikraščiu. Ko gero, taip buvo padaryta specialiai ir ideologiniais sumetimais“, – archyvaras svarsto, kodėl F. Abramavičius savo straipsniuose apie komunistinę spaudą jų nė neminėjo.

Abu leidiniai (tiesa, vienas jų kitu, „Ponevežskij vestnik“ pavadinimu) buvo prisiminti tik prasidėjus pertvarkai ir tautiniam atgimimui.

„Kraštotyrininkas ir pedagogas Vytautas Baliūnas, 1989 metais „Panevėžio tiesoje“ apžvelgęs Panevėžio periodinės spaudos istoriją, nurodė prieš Pirmąjį pasaulinį karą Panevėžyje ėjusius „Ponevežskij listok“ ir „Ponevežskij vestnik“ – „Panevėžio šauklys“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Proga pačiam įsigilinti į miesto periodinės spaudos istoriją, anot jo, pasitaikė 2000 metais, kai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos organizuojamai mokslinei konferencijai „Panevėžio krašto spauda: leidyba ir sklaida“ sutiko parengti pranešimą apie vietos laikraščių redakcijų archyvus.

Nuo 1914 metų Panevėžyje laikraščiai leisti rusų kalba – „Naš kraj“ ir „Ponevežskij listok“ pirmieji numeriai. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

Nuo 1914 metų Panevėžyje laikraščiai leisti rusų kalba – „Naš kraj“ ir „Ponevežskij listok“ pirmieji numeriai. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

Ankstesni už sovietinį

„Man buvo žinoma, kur jie saugomi. Beliko labiau patyrinėti Panevėžio periodinės spaudos pradžią. Panevėžio „Izvestijų“ nepavyko rasti jokioje Lietuvos bibliotekoje“, – prisimena L. Kaziukonis.

Pasak archyvaro, domintis pirmaisiais Panevėžio laikraščiais, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos senosios periodikos skyriuje pavyko užtikti 1914 metais Panevėžyje leistą „Naš kraj“.

„Miesto periodinės spaudos istoriografijoje šis laikraštis nebuvo minimas ir apie jį nieko nebuvo žinoma. Už sovietmečiu pirmuoju Panevėžio laikraščiu laikytas „Izvestijas“ „Naš kraj“ pradėtas leisti penkeriais metais anksčiau“, – pasakoja buvęs nustebintas atradimo.

L. Kaziukonio teigimu, pirmasis „Naš kraj“ numeris išėjo 1914-ųjų liepos 2 dieną ir buvo 4 puslapių. Kaip laikraščio redaktorius pasirašė Panevėžyje gyvenęs žymus žydų visuomenės veikėjas Urija Kacenelenbogenas, o leidėju – spaustuvės savininkas Naftalis Feigenzonas.

Redakcija buvo Maskvos gatvėje – dabartinėje Panevėžio bataliono. Nėra žinoma, kiek išleista laikraščio numerių, tačiau Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi trys pirmieji.

„Ponevežskij listok“ leidyba, pradėta tų pačių 1914 metų rugpjūčio 2 dieną, sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pradžia.

„Rugpjūčio 1-ąją prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iš Kauno į Panevėžį buvo atkeltos Kauno gubernatoriaus valdžios įstaigos ir veikė gubernijos valdybos spaustuvė“, – aiškina L. Kaziukonis.

Tuo metu Panevėžyje pradėtas leisti „Ponevežskij listok“, kurio redaktoriumi-leidėju pasirašė Lanas, publikavo Peterburgo telegramų agentūros pranešimus iš frontų, kitas vidaus ir užsienio naujienas

Išleistos XX amžiaus pradžios Rusijos periodinių leidinių bibliografijos ir katalogai liudijo, kad Rusijos bibliotekose Maskvoje ir Sankt Peterburge saugomi 17 „Ponevežskij listok“ numerių.

„Šio laikraščio paieškos Lietuvos bibliotekose ir muziejuose buvo bevaisės, – sako archyvaras. – Tik po dvejus metus trukusio susirašinėjimo su Rusijos mokslų akademijos biblioteka Sankt Peterburge 2005 metais pavyko gauti ten esančio „Ponevežskij listok“ visų 17 numerių skaitmenines kopijas.“

2005-aisiais Panevėžiui švenčiant Kraštotyros muziejaus 80 metų jubiliejų kompaktinį diską su „Panevežskij listok“ kopijomis pirmieji dovanų gavo muziejininkai.

Dabar su pirmaisiais Panevėžio laikraščiais „Naš kraj“ ir „Ponevežskij listok“ galima susipažinti muziejaus interneto svetainėje publikuojamoje Panevėžio istorijos skaitmeninėje bibliotekoje.

Pirmieji Panevėžio laikraščiai „Naš kraj“ ir „Panevėžio balsas“ buvo spausdinami Naftalio Feigenzono spaustuvėje – dabartiniame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastate. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

Pirmieji Panevėžio laikraščiai „Naš kraj“ ir „Panevėžio balsas“ buvo spausdinami Naftalio Feigenzono spaustuvėje – dabartiniame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastate. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

Staigmenų dar laukiama

Panašu, kad išvardytieji laikraščiai taip pat nėra seniausia miesto spauda.

L. Kaziukonio teigimu, XX amžiaus pradžios Rusijos periodinės spaudos bibliografijos šaltiniuose teigiama, neva 1913-aisiais mieste galėjo būti leidžiama „Ponevežskaja kopeika“ („Panevėžio kapeika“). Nors bibliotekose tokio leidinio nėra. O ir faktas, jog 1913 metais Vyriausioji spaudos reikalų valdyba išdavė leidimą leisti šį laikraštį dar nereiškia, kad juo pasinaudota.

Buvo ar nebuvo „Panevėžio kapeika“ galima būtų nustatyti nebent gerai išnagrinėjus Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge saugomus minėtos valdybos dokumentus. Bet šiandien tai būtų sudėtinga.

Vis dėlto manoma, kad laikraštis egzistavo – tą, pasak L. Kaziukonio, liudija vėlesnė, jau tarpukario Panevėžio spauda.

„1932 metų vasario 28 dienos „Panevėžio balse“ rašoma: „Mirė ir Katedros kapinėse palaidotas buv. rusų laikraščio „Kapeika“ redakt. a. a. Narvila. Pastaruoju laiku jis gyveno sodžiuje“, – cituoja archyvaras.

Anot jo, periodinių leidinių bibliografijos žinynuose dar pateikiama duomenų ir apie „Ponevežskij listok objavlenij“ („Panevėžio skelbimų lapelis“). Leidimas jį spausdinti 4–8 kartus per mėnesį duotas 1904 metais. Tačiau paties skelbimų laikraščio bibliotekose taip pat nėra ir apie jį daugiau nieko nežinoma.

1922 metais įkurtas mėnesinis leidinys „Meilės takais“ tapo pirmuoju lietuviškuoju Panevėžyje. Jo viršelį piešė pats skulptorius Juozas Zikaras. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

1922 metais įkurtas mėnesinis leidinys „Meilės takais“ tapo pirmuoju lietuviškuoju Panevėžyje. Jo viršelį piešė pats skulptorius Juozas Zikaras. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

„Lietuvoje rusų kalba ėję laikraščiai mažai tyrinėti, – pripažįsta L. Kaziukonis. – Nėra išnagrinėta ir su jais susijusi Panevėžio periodinės spaudos pradžia. Todėl seniausias Panevėžio laikraštis dar nenustatytas ir nesurastas.“

Archyvarui tai teikia viltį. Juk ir „Naš kraj“ pavyko rasti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje tik 2000 metais, nors XX amžiaus pradžios periodinių leidinių sąrašuose laikraštis neminimas.

„Įžengęs jau į XXI amžių ir vėl tapęs savaitraščiu, „Panevėžio balsas“, kiek pakoregavęs savo uždavinius, „vietos apsireiškimų“ neužmiršta ir dabar.“

L. Kaziukonis, archyvaras

Pasigendama platesnės istorijos

L. Kaziukonis pasakoja, kad po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir 1919 metais nuo bolševikų išvadavus Panevėžį, lietuviškas laikraštis miestui tapo būtinybe.

„Kol apie tokį laikraštį dar tik buvo galvojama, mokytojas Balys Dūda 1922 metais Panevėžyje įkūrė ir kovo–rugpjūčio mėnesiais leido žurnalo tipo mėnesinį laikraštį „Meilės keliais“, propaguojantį rusų rašytojo L. Tolstojaus etines idėjas. Tai yra pirmasis Panevėžio lietuviškos periodinės spaudos leidinys“, – sako jis.

Noras turėti lietuvišką Panevėžio laikraštį buvo įgyvendintas tik po penkerių metų, kai artimiausi kaimynai jau leido savuosius: „Biržiečių žodis“ pasirodė 1922 metais, „Šiaulių naujienos“ – 1923-iųjų pabaigoje. O Panevėžyje pirmasis lietuviškas laikraštis pradėtas leisti 1924 metų vasario 16 dieną pažymint Lietuvos valstybės atkūrimo 6-ąsias metines.

„Tai buvo savaitinis Panevėžio krašto laikraštis „Panevėžio balsas“. Kaip rašoma redakcijos įvadiniame žodyje, turėjęs „rūpintis visais vietos reikalais“. Įžengęs jau į XXI amžių ir vėl tapęs savaitraščiu, „Panevėžio balsas“, kiek pakoregavęs savo uždavinius, „vietos apsireiškimų“ neužmiršta ir dabar“, – šypsosi L. Kaziukonis.

Archyvaro apgailestavimu, iki šiol nėra platesnės laikraščio istorijos – atskiruose leidiniuose, spaudoje ji apžvelgiama tik bendrais bruožais.

„Tikėtis platesnių tyrinėjimų labai sunku, nes to meto „Panevėžio balso“ archyvas neišlikęs. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma vienintelė 1929 metų „Panevėžio balso“ susirašinėjimo su bendradarbiais ir skaitytojais byla. Yra žinių, kad kunigo Augustino Liepinio 1941 metais į Panemunį Rokiškio rajone atgabentas laikraščio archyvas prasidėjus karui sudegė“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Minėtoje byloje Lietuvos centriniame valstybės archyve galima išvysti kunigo marijono P. Bučo raštą dėl straipsnių apie eucharistinį kongresą, Kazio Inčiūros laišką dėl Julijono Lindės-Dobilo užrašų apie Kristijoną Donelaitį išsiuntimo, Biržų gimnazijos direktoriaus Mato Krikščiūno, gydytojo J. Masiūno ir kitų korespondencijas, 1929 metų korespondentų sąrašą.

1924 metų vasario 16-ąją pagaliau pradėto leisti lietuviško laikraščio – „Panevėžio balso“ – pirmasis numeris. Jo įkūrėju ir pirmuoju redaktoriumi dažnai laikomas rašytojas Konstantinas Jasiukaitis, nors greičiausiai buvo ne visiškai taip. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

1924 metų vasario 16-ąją pagaliau pradėto leisti lietuviško laikraščio – „Panevėžio balso“ – pirmasis numeris. Jo įkūrėju ir pirmuoju redaktoriumi dažnai laikomas rašytojas Konstantinas Jasiukaitis, nors greičiausiai buvo ne visiškai taip. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

Keitėsi savininkai

Bibliotekų fonduose saugomi senieji „Panevėžio balsas“ suskaitmenintas ir jį galima skaityti, tyrinėti interneto portale epaveldas.lt.

„Paprastai naudingos informacijos apie pradėtą leisti laikraštį galima rasti pirmojo numerio redakcijos įvadiniame žodyje, – aiškina L. Kaziukonis. – Deja, jame apie „Panevėžio balso“ įsikūrimą tepaminėta: keli panevėžiečiai laikraštį norėjo leisti dar 1919 metais. Ir apie jo įkūrimą daugiau nieko konkretaus.“

Trūkstant tokių svarbių žinių, pirmojo „Panevėžio balso“ numerio leidėju-redaktoriumi nurodomą Stasį Liutkevičių, pasak archyvaro, galima spėti buvus ir laikraščio steigėju.

„Pastarojo meto spaudoje įsigalėjo nuomonė, kad „Panevėžio balso“ įkūrėjas ir pirmasis jo redaktorius buvo rašytojas Konstantinas Jasiukaitis. Bet Stasys Liutkevičius, be pirmojo, pasirašė dar ir kitų trijų „Panevėžio balso“ numerių leidėju-redaktoriumi. Ir tik 1924 metų kovo 15 dienos numeryje randame parašyta, kad tų metų kovo 8 dieną laikraštis perėjo į S. Liutkevičiaus ir K. Jasiukaičio rankas. Nuo šios dienos jie abu yra vieninteliai laikraščio savininkai“, – pasakoja pašnekovas.

L. Kaziukonis mano, kad tai truko neilgai, nes balandžio 3-iąją „Panevėžio balso“ 5 numerio leidėju-redaktoriumi pasirašė jau Konstantinas Jasiukaitis. O netrukus iš jo laikraštį išpirko tuo metu Panevėžyje įsikūrusi kooperacinė bendrovė „Žodis“. Jau gegužės pradžioje ji nurodoma kaip leidėja, nors K. Jasiukaitis laikraščio redaktoriumi buvo iki 1926 metų sausio 28 dienos.

„Tą dieną išleidus 100-ąjį laikraščio numerį, jis buvo atstatydintas“, – sako L. Kaziukonis.

Pastatas Vasario 16-osios gatvėje 20, kur 1924–1928 metais buvo įsikūrusi „Panevėžio balso“ redakcija. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

Pastatas Vasario 16-osios gatvėje 20, kur 1924–1928 metais buvo įsikūrusi „Panevėžio balso“ redakcija. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.

Paslaptį įminė tik dabar

Ilgą laiką miesto laikraštis buvo nepartinis, tai yra toks, kokiu save pristatė pirmame numeryje: partijų ir tautiniams ginčams, rietenoms ir neapykantai laikraštyje vietos nebus.

„Dar prieš K. Jasiukaičio atstatydinimą „Lietuvos žinios“ 1926 metų sausio 27 dieną pranešė, kad ligi šiol neutralios pakraipos laikęsis „Panevėžio balsas“ pereina į klerikalų rankas. Tuo metu bendrovės „Žodis“ valdyba šią žinią paneigė. Kaip rodo tolesnė įvykių eiga, 1928 metais laikraštis galutinai perėjo į katalikų rankas ir tapo faktiniu Panevėžio vyskupijos organu, leidžiamu Panevėžio katalikų veikimo centro“, – pasakoja archyvaras.

Oficialia redaktore-leidėja buvo nurodoma S. Kiršinskaitė, vėliau – P. Zalatorius. Visgi faktiškai nuo 1928 metų laikraštį redagavo kunigas Augustinas Liepinis.

O 1935 metų vasario 16-ąją vietoje „Panevėžio balso“ išėjo „Panevėžio garsas“. Archyvaro duomenimis, to priežasčių niekas niekur taip ir nepaaiškino: paslaptį, kodėl buvo pakeistas pavadinimas, pavyko įminti tik dabar.

„Tarp 1934–1935 metų Panevėžio apylinkės teismo dokumentų pavyko rasti duomenų, kad „Panevėžio balsas“ buvo pakeistas į „Panevėžio garsą“ tam, kad laikraščio redakcija išvengtų 3 420 litų skolos. Dėl jos už nesumokėtas spaustuvės paslaugas į teismą kreipėsi Naftalis Feigenzonas“, – pasakoja jis.

Laikraštis ėjo iki pirmosios sovietų okupacijos. Sovietmečiu vietoje jo leista „Panevėžio tiesa“. Senąjį pavadinimą leidinys redakcijos ir skaitytojų pageidavimu susigrąžino 1990 metų liepos 4-ąją.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų