Dabartinis Sausio 13-osios skveras tarpukariu ir dar sovietmečiu vadintas miesto sodu ir buvo kur kas populiaresnė traukos vieta nei parkai.

Miesto sodo prisiminimai

Miesto sodo prisiminimai

 

Ne vienas panevėžietis pamena smagiai leistą laiką miesto sode ar tebeturi jame fotografuotas nuotraukas. Visgi daugelis nežino, jog ši itin mėgta miestiečių laisvalaikio vieta buvo dabartiniame Sausio 13-osios skvere, savo populiarumu gerokai lenkusiame net miesto parkus.

Būtent čia dar XX a. pradžioje buvo suformuotas traukos centras, toks likęs net ir dalį sovietmečio. Dabar ši vieta paprastai tik praeinama, čia nebegroja orkestrai, nepoilsiauja miestiečiai. Nelikę ir tarpukariu įrengto fontano, pirmųjų skulptūrų. Kada ši vieta prarado susidomėjimą, tiksliai nežinoma, tačiau Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Juzėnas sako, kad šeštajame dešimtmetyje čia dar būdavo smagu. Jis spėja, kad miesto sodo reikšmė sunyko maždaug septintame–aštuntame dešimtmetyje.

Istoriko teigimu, nėra išlikusios daug miesto sodo istorijos ir dalis faktų nebežinomi.

Pasak D. Juzėno, Respublikos gatvė dar cariniais laikais buvo viena svarbiausių Panevėžio gatvių ir iš esmės – miesto centras. Joje stovėjo daug svarbių pastatų: apygardos teismas (dabartinė Dailės galerija), Lietuvos banko Panevėžio skyrius (dar neseniai šiame pastate veikė „Luminor“ bankas), paštas. Pastarojo senasis, dar carinės Rusijos laikais statytas, pastatas stovėjo maždaug dabartinio Lietuvos pašto vietoje. Tad nenuostabu, kad tokia vieta tapo žmonių traukos centru.

Sklypas priklausė mokyklai

„Miesto sodo erdvė formavosi Panevėžiui plečiantis į šiaurės vakarų pusę link geležinkelio“, – pasakoja D. Juzėnas.
Jo teigimu, 1884 metais pastatytas realinės mokyklos – dabartinės J. Balčikonio gimnazijos – pastatas. Beveik šalia 1892 metais iškilo ir Panevėžio kalėjimas. Šalia minėtų pastatų buvo laisva erdvė – sklypas 1901 metais buvo skirtas realinei mokyklai, kad mokiniai galėtų užsiimti gimnastika, sportiniais žaidimais. Visgi juo nelabai naudotasi. Būtent šiame sklype vėliau ir kilo mintis įkurti poilsio vietą, kurios labai reikėjo augant miestui.

Pasak D. Juzėno, dar pagal 1872 metų generalinį miesto vystymo planą erdvė tokiam sodui buvo numatyta tarp Švč. Trejybės bažnyčios ir tuometės mokytojų seminarijos. Dabar šią teritoriją pusiau kerta Vilniaus gatvė, nutiesta septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ši vieta priklausė stačiatikių cerkvei. Ji nesutiko su tokiais planais, tad miesto dūmai teko bylinėtis. Deja, nesėkmingai. Tad miesto valdžia, nujausdama bylos baigtį, galvojo apie kitą variantą.

„Aktyvus visuomenininkas, miesto dūmos narys Naftalis Fridmanas pasiūlė kitą variantą. Kadangi realinė mokykla jai skirtu sklypu nelabai naudojosi, pasiūlė jame įrengti miesto sodą – apsodinti medžiais, įrengti gėlynus, takelius ir panašiai“, – apie dabartinio Sausio 13-osios skvero pradžių pradžią pasakoja D. Juzėnas.

Taigi Panevėžio miesto sodas žinomas nuo 1903 metų. Tuo metu miesto valdžia skyrė 500 rublių ir Sodininkystės draugijai pavedė prižiūrėti sodą, o kartu ir alėją. Pasak D. Juzėno, alėja tebėra ir dabar, tik medžiai kiti – viduryje Respublikos gatvės, priešais pašto pastatą.

„Ši alėja įrengta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai miestas plėtėsi į šiaurės rytus“, – sako D. Juzėnas.

Sodą nuomodavo

Po Nepriklausomybės kovų tarpukariu miesto sodas buvo itin mėgstama panevėžiečių poilsio vieta.
1923 metais jis perduotas prižiūrėti ugniagesiams. Vėliau – Darbo federacijai – Katalikų darbininkų profesinei sąjungai. Vėliau buvo dar ne vienas miesto sodo nuomininkas. Jiems buvo keliami tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui, turėjo leisti miesto Savivaldybei vasarą surengti penkis nemokamus renginius, palaikyti švarą, saugoti medžius, prižiūrėti gėlynus ir pan. Taip pat prižiūrėti šalia esančias Respublikos ir P. Puzino gatves. Sodo nuomininkais tarpukariu yra buvę ir privatūs asmenys. Pasak istoriko, vienas jų ne visada norėjo mokėti nuomą ir kartais tekdavo įsikišti policijai. Miesto sode vyko įvairūs renginiai, o nuo 1930 metų vasaros kurį laiką veikė net vasaros kino teatras. Tačiau būta ir kritikos. Apie populiarią vietą to meto spauda rašė: „sodas tai – katinų ir šunų susirinkimo vieta“.

Pramuštgalviai „ponavojasi“

Tarpukario spaudoje išlikusi ne viena žinia ar gyventojų pastebėjimai apie miesto sodą. Pasak D. Juzėno, kamavo tos pačios problemos kaip ir dabar, tik posakiai vartoti kiti. Pavyzdžiui, 1934-aisiais apie netvarkingus tualetus rašyta: „Šiemet miesto sodnelis pasidarė kur kas žmoniškesnis. Išvaizda viliojanti: fontanas, krūmai, tvarka ir gėlių lysės įdomios. Bet eidamas dešinėn, prieini tokį, taip sakant, pastatą, kuris paskirtas vyrams ir moterims, o neturi durų. Kai prieini arčiau, reikia nosine susiimti uoslę“. (Citatų kalba netaisyta.)

Po metų skųstasi ir chuliganais: „Panevėžyje atsirado visokių „pramuštgalvių“, kurie vakarais sėdi vadinamoje „brachalkoje“ (prieš Lietuvos banką sodelis) ir duoda praeiviams replikas. Bendrai ir Respublikos gatvėje jie jau per daug „ponavojasi“.

Kino teatras „Raketa“. F. Jodikaitienės nuotrauka. Atvirukas, iš komplekto „Panevėžys“. Išleista „Minties“ leidyklos 1967 m. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotraukų rinkinio

Mažame plote – gausu pramogų

D. Juzėno teigimu, nereikia pamiršti, kad miesto sodas nebuvo tokio dydžio kaip dabartinis Sausio 13-osios skveras – maždaug perpus mažesnis. Likusioje dalyje stovėjo gyvenamieji namai. 1934-asiais miesto Savivaldybė nusprendė atnaujinti šią traukos vietą. Pasodinta naujų medžių, dekoratyvinių krūmų, tvarkomi gėlynai, tais metais įrengtas ir fontanas.

Miesto sode veikė paviljonas, kuriame tiek tarpukariu, tiek ir sovietmečiu, šeštajame dešimtmetyje, buvo pardavinėjami vaisvandeniai, ledai, vaisiai. Grodavo ir įvairūs orkestrai.

Populiari poilsio vieta čia buvo ir kelis dešimtmečius pokariu, dar kurį laiką veikė ir fontanas.

„Žmonės pamena, kad pokariu nuo 1947 metų, tik neaišku, kiek laiko vasaros metu buvo pastatoma karuselė. Maždaug toje vietoje, kur dabar tualetai“, – pasakoja D. Juzėnas.

Nikitos Chruščiovo valdymo laiku, kai buvo raginama auginti kuo daugiau kukurūzų, miesto sode surengta kukurūzų paroda.

Duoklė sovietų propagandai

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje sodą papuošė elnių, vaikų skulptūros. D. Juzėnas neabejoja: ne vienas panevėžietis savo albumuose turi jų nuotraukų. Deja, skulptūros iki šių dienų neišliko ir nėra žinomas jų likimas. Istorikas mano, kad buvo nukeltos vykstant dar vienai miesto sodo rekonstrukcijai. Istoriko manymu, ją reikėtų sieti su šalia pastatytais pastatais: 1962 metais iškilo 650 vietų plačiaekranis kino teatras „Raketa“, kitoje Respublikos gatvės pusėje vietoje senojo, karo metais subombarduoto, pašto pastato iškilo naujas.

„Tuo laiku skulptūros turbūt buvo iškeltos į kitą vietą – pačiame sode keitėsi jų išsidėstymas, o vėliau, matyt, visai pašalintos“, – svarsto istorikas.

Įdomu tai, kad statant „Raketos“ kino teatrą, buvo numatyta jį pavadinti „Nevėžio“.
„Matyt, po pirmojo žmogaus – Jurijaus Gagarino – skrydžio į kosmosą sovietų propaganda tuo labai didžiavosi ir tai turėjo įtakos kino teatro pavadinimui „Raketa“, – pasakoja D. Juzėnas.

Garsino pica ir „Trabantas“

Aštuntajame dešimtmetyje miesto sodas Respublikos gatvėje pasipuošė naujomis skulptūromis, tebestovinčiomis iki šiol. 1971 metais pastatyta Broniaus Zalenso „Svajonė“, o 1974 metais – Roberto Antinio vyresniojo „Dūdorius“. Dar daugiau skulptūrų atsirado 2011-aisiais po Panevėžyje surengto ketvirtojo akmens skulptūrų simpoziumo.

Su šia vieta susijusi ir kavinė-baras „Žalioji“, pastatyta 1969 metais. Pasak D. Juzėno, septintame ir aštuntame dešimtmetyje Panevėžys labai plėtėsi, augo gyventojų skaičius, tad viena po kitos kūrėsi maitinimo įmonės. Kiekviena jų turėjo firminį patiekalą. „Žalioji“ garsėjo savo kepsniu, o 1983 m. pradėjo gaminti anų laikų visišką naujieną – picą. XX a. pabaigoje vykstant privatizacijai, ekonomikos transformacijai, keitėsi ir kavinės savininkai. Vienu metu čia noriai rinkosi jaunimas, o spalvų šiai vietai suteikė ant kavinės-baro stogo užkeltas Vokietijos Demokratinės Respublikos automobilis „Trabant“.

„Dėl to kavinę jaunimas vadino „Trabine“. Ten daugiau buvo neformalaus jaunimo susibūrimo vieta“, – sako D. Juzėnas.

Ši miesto vieta tapo panevėžiečių drąsos ir pasiryžimo liudininke.1991-ųjų sausį sodas neištuštėdavo – Respublikos gatvėje budėjo žmonės, saugodami paštą, tuometę telefono ir telegrafo stotį, gana ilgą laiką stovėjo barikados.
2007 m., minint tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius, miesto sodas pavadintas Sausio 13-osios skveru.

Galerija

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų