-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio savivaldybėje atidaryta G. Kartano fotografijos darbų paroda „Atsinaujinantis Panevėžys“.
Ekspoziciją sudaro trisdešimt nuotraukų, liudijančių apie Panevėžio viešąsias vietas, pakeitusias savo veidą.
G. Kartano nuotraukos – lyg dokumentai istorijai, kviečiantys įvertinti, kaip keitėsi Panevėžys bėgant metams ir tiesiog pasidžiaugti atnaujintomis miesto erdvėmis.
Paklaustas, kuri gimtojo miesto vieta pačiam gražiausia, Gediminas svarsto, jog Panevėžį mato
šiek tiek kitaip. Nuo vaikystės jam daugybę sentimentų kelia Skaistakalnio parkas, tačiau didžiausią pokytį regi ne jame.
„Išskirčiau legendinę „Ekrano“ marių pakrantę. Atsimenu, kaip dar visai paaugliukai vaikščiodavome šia pakrante. Tada ten buvo labai nejauku, baisu ir nesaugu“, – pamena panevėžietis.
Dabar ši vieta tapo viena lankomiausių mieste.
„Kiek ten žmoniųi! Vieni eina, kiti bėga, treti važiuoja paspirtukais ar dviračiais. Pėsčiųjų ir dviračių takai puikiausi! Tokia judanti, gyva pakrantė man labiausiai patinka“, – sako Gediminas.
Nors G. Kartanui Panevėžys gražiausias pavasarį, kai gamta, o kartu ir miestiečiai bunda, nuotraukose jis kviečia miestą pažinti visokį – žvilgtelėti į erdves, kai jas nukloja rudeniški margaspalviai lapai, sniegas ar kai ryškiai sužaliuoja medžiai. Tokį, kokį mato kasdien jį tyrinėdamas per objektyvą.
Parodos idėją G. Kartanui tarsi pametėjo pats likimas.
Susirgęs Covid-19, naršydamas internete rado pranešimą apie galimybę sudalyvauti konkurse meno stipendijai gauti.
Kai sveikata kiek pasitaisė, bet iš namų vis dar negalėjo kelti kojos, tarp keturių sienų pasidarė ir ankšta, ir nuobodu. Tad prisiruošė parašyti projektą.
Nors pildydamas paraišką nesitikėjo gauti stipendiją, neilgai trukus sulaukė geros žinios. Šioji stipendija ir tapo paskata fotografui sudėti darbus į parodą.
„Tiesiog nebebuvo kur trauktis, – juokiasi Gediminas. – Man visada taip nutinka, kad turiu ką parodyti, bet laiko, pinigų ar dar kažko pritrūksta. O dabar buvau savotiškai priverstas surengti parodą ir labai džiaugiuosi, jog tą padariau“.
G. Kartano ir fotografijos keliai susikirto dar vaikystėje. Jo mama epizodiškai darbuodavosi su nuotraukomis, dėdė taip pat yra fotografas, dirbo ateljė.
Vaikystėje Gediminas mėgo vaikščioti po miestą ir jį tyrinėti. Kadangi toji ateljė buvo pačiame centre, dažnai užsukdavo pas dėdę.
Ta magiška, įtraukianti fotografijos virtuvė vaikui darė didžiulį įspūdį.
„Tuomet man neatrodė, kad fotografija yra darbas. Ten nebuvo staklių, kas man, vaikui, asocijavosi su tikru darbu. O ir žmonės atrodė kur kas laisvesni“, – pamena G. Kartanas.
Savojo fotoaparato tuomet dar neturėjo, jį mielai paskolindavo draugas.
„Taip ir pradėjome fotografuoti – tai jis, tai aš, vis pasidalindami tą fotoaparatą“, – juokiasi Gediminas.
Būdamas aštuoniolikos, G. Kartanas įsidarbino fotolaboratorijoje. Ir tik tada už pirmąsias santaupas įsigijo fotoaparatą.
Fotografuodamas ir ryškindamas juosteles, Gediminas praleido bemaž du dešimtmečius. Darbą teko derinti su studijomis.
Pagal išsilavinimą G. Kartanas – aplinkos apsaugos inžinierius. Anot jo, kartais gyvenime taip nutinka, jog žmogus mokosi vieno amato, bet dirba visai ką kitą.
„Įstojau, nes tuomet ši profesija atrodė labai įdomi. Tačiau jos taip ir neišbandžiau – nė dienos neteko dirbti pagal specialybę“, – pasakoja fotografas.
Visgi Gediminas svarsto, jog nors aplinkosauga ir fotografija atrodo labai toli viena nuo kitos, šias sritis jungia vienas bendras dalykas – gamta.
Ją panevėžietis ir įamžino parodoje pristatytose fotografijose.
„Sutapimas ar ne, bet visos atnaujintos erdvės mano nuotraukose yra gamtoje“, – šypteli G. Kartanas.
