Kasinėjimus atliekantis archeologas D. Petrulis spėja, kad šioje Nepriklausomybės aikštės vietoje rasti palaikai galėjo būti palaidoti daugiau nei prieš 150 metų. P. Židonio nuotr.

Panevėžio centre – dar vieni kapai

Ištisa statybviete virtusiame Panevėžyje dar vienoje vietoje atkasti žmonių palaikai, nors duomenų, jog čia būta kapinių, neišlikę.

Atnaujinamos Nepriklausomybės aikštės šiaurinėje dalyje, arčiau Vilniaus gatvės, maždaug 1,2–1,5 metro gylyje archeologai atidengė keturių žmonių palaikus bei pavienių kaulų. Pasak kasinėjimus atliekančio Dovilo Petrulio, kada palaikai palaidoti, konkrečiai atsakys detalesni archeologiniai tyrimai, tačiau spėjama, kad kapavietės gali siekti daugiau nei 150 metų.

„Šioje miesto dalyje būta pijorų vienuolių sodo, netoliese veikė pirmoji pijorų bažnytėlė, buvo jos šventorius. Gali būti, kad šioje vietoje būta ir kapinaičių. Panevėžys senas miestas, gal vienų didesnių kapinių nebuvo, bendruomenės turėjo savas kapinaites“, – prielaidą daro D. Petrulis.

Anot jo, matyti, kad per amžius palaikai ne kartą buvo išjudinti Nepriklausomybės aikštėje triūsiančių statybininkų ir palikti toliau gulėti nežinioje. Šįkart jie bus iškelti ir atiduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai, o Nepriklausomybės aikštės teritorija, prieš imantis jos rekonstrukcijos, detaliai ištyrinėta.

Keitė ir vardą, ir veidą

Panevėžio kraštotyros muziejaus istoriko Donato Pilkausko duomenimis, Nepriklausomybės aikštė istoriniuose šaltiniuose minima dar XVIII amžiuje. Jos istorija susijusi su vienuolių pijorų atvykimu 1727 metais. Tai buvo viena iš dviejų Panevėžio aikščių, tuo metu ši vadinta Cerkvės vardu. Aikštėje vykdavo carinės Rusijos armijos paradai, vietinių karinių dalinių pratybos. Caro laikais dalis aikštės skirta turgui, kuriame vyko prekyba arkliais. Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais čia buvo laikomi rusų karo belaisviai. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, ši aikštė pradėta vadinti Vytauto aikšte.

Panevėžyje buvo gerbiamas Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Iš pagarbos šiai istorinei asmenybei, mieste atsirado Vytauto gatvė, o 1929 m. spalio 22 d. Skaistakalnio parkui suteiktas Vytauto vardas. Sutampantys Vytauto gatvės ir Vytauto aikštės pavadinimai miesto gyventojams kėlė painiavą.

Minint Panevėžio išvadavimo nuo bolševikų 15 metų sukaktį kai kurioms gatvėms ir aikštėms suteikti su nepriklausomybe susiję simboliniai pavadinimai. 1934 m. vasario 11-ąją Panevėžio Vytauto aikštė pervadinta Nepriklausomybės aikšte. Jos teritorija ilgą laiką buvo nesutvarkyta. Kaip rašė tuometinė spauda, esant didesniam vėjui po aikštę nešiojamas smėlis. Kartais vaikai čia spardydavo kamuolį. 1939 m. Vilniaus atgavimo proga Nepriklausomybės aikštėje surengtas didelis visuomeninių organizacijų mitingas. 1948 m. vasario 20 d. Nepriklausomybės aikštė pavadinta Komjaunimo aikšte. Jos bažnyčia per karą gerokai nuniokota. Po karo rektorius kunigas Stasys Mažeika maldos namus suremontavo, sutvarkė altorius, pakabino daug paveikslų. Visgi netrukus maldos namus sovietų valdžia uždarė ir tikintiesiems jie atverti tik 1989-aisiais. Daugiau nei po keturiasdešimties metų – 1990-aisiais – ir aikštei sugrąžintas Nepriklausomybės vardas.

Metus dirbs statybininkai

Šiuo metu Nepriklausomybės aikštė prikeliama naujam gyvavimo etapui. Pagal parengtąjį projektą turėtų būti sutvarkyta visa jos erdvė tarp Muzikinio teatro ir Švč. Trejybės bažnyčios. Centrinėje dalyje vietoje avarinės būklės, neveikiančio fontano montuojamas naujas, su iš grindinio kylančiomis srovėmis ir apšvietimu, po rekonstrukcijos atsiras ir naujos želdinių zonos, suoliukai, atnaujintas apšvietimas. Projekte numatyta rekonstruoti ir aikštės prieigas iki pat Vilniaus ir Ramygalos gatvių sankirtos. Toks aikštės ir jos prieigų sutvarkymas kainuos beveik 2 mln. Eur, iš jų 847,3 tūkst. Eur – Europos Sąjungos fondų ir valstybės lėšos, likusi dalis – Savivaldybės indėlis.

Pagal Savivaldybės sutartį su rangove bendrove „Statkorpas“ aikštės atnaujinimo darbus planuojama užbaigti iki kitų metų balandžio.

Kitoks miestas

Pastaraisiais metais rekonstruojamoje, mažai tyrinėtoje Panevėžio centrinėje dalyje archeologams viena po kitos atsiveria intriguojamos senojo miesto paslaptys. Praėjusią vasarą nuardžius naujausią asfalto dangą Respublikos gatvėje, netoli sankirtos su Vasario 16-osios gatve, ir pradėjus ruošti šią vietą rekonstrukcijai, atsivėrė senovinis grindinys bei dalis namo pamatų – atkastas XVIII a. siekiantis tikro miestiečio kiemas, kuriame aptikta ir pirmoji Panevėžio pašto plomba iš švino.

O vos už poros šimtų metrų, rajono Savivaldybės prieigose Vasario 16-osios gatvėje, vasaros pradžioje atkasti du suardyti kapai – suaugusių, galimai vyresnių nei 20 metų, žmonių palaikai atidengti maždaug 1–1,40 m gylyje. Istorikų nuomone, greičiausiai tai yra bendra XVII–XVIII amžiaus kapų dalis.

Dar vienas intriguojamas radinys atsivėrė vasaros pradžioje Laisvės aikštėje, priešais miesto Savivaldybės centrinį įėjimą. Ten 1,05 m gylyje atkastas grindinys, taip pat siekiantis XVIII a. Grindinio plyšiuose dūlėjo XVII–XVIII a. siekiančių keramikos dirbinių šukės bei 1730 m. carinė moneta – viena poluška, smulkus to meto pinigas. Ši miesto dalis nuo seno buvo didžiausia traukos vieta Panevėžyje: čia šurmuliuodavo turgūs, į kuriuos suvažiuodavo ūkininkai iš visos apskrities, aplink stovėjo smuklės.