Būti miesto architektu sovietmečiu Jonui Nebilevičiui reiškė ištisą kovą su centrine valdžia. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Miesto architektą gelbėjo apsukrumas

Miesto architektą gelbėjo apsukrumas

Panevėžyje gana daug sovietinės architektūros. Pastarosios ekspertas, buvęs miesto vyriausiasis architektas 73-ejų Jonas Nebilevičius prisimena, ant kokių pamatų iš tiesų anuomet kilo Panevėžys.

Taip pat niekada nepamirš apie praeito amžiaus gudrybes, manipuliacijas, derybas dėl deficitinių statybinių medžiagų ir bent kiek originalesnių idėjų bei už tai gautų nuobaudų.

Papeikimas už tinką

Kiekvienas tikras panevėžietis žino, kuris daugiabutis mieste vadinamas „sasyska“. Prieš kelis dešimtmečius statytas pastatas tais laikais išsiskyrė ne tik savo ilga bei lenkta forma, bet ir tinkuotomis sienomis. Tokias pačias turėjo ir netoli suręstas trylikaaukštis.

Dabar tinko fasadas nieko nestebina, bet sovietinio deficito laikais vyriausiajam Panevėžio miesto architektui Jonui Nebilevičiui bei jo kolegoms tokia statyba kainavo papeikimus.

Nuobaudų iš aukštesnės valdžios kabinetų Panevėžio architektas sulaukė ir už 1976 metais pastatytus unikalius laidojimo rūmus. Pagal krikščionišką prancūziškos bažnyčios stilių su dviem šarvojimo salėmis kurto pastato projektą sugalvota papuošti dar ir žalvario detalėmis, nors ši medžiaga buvo skirta tik strategiškai svarbiems objektams, kurie pasitarnautų Sovietų Sąjungos kariniams tikslams.

Įprastoms statyboms Lietuvos miestai teturėjo silikatinę plytą, cemento ir dar akyto betono plokštes. Pastarąsias meistrai kaip išmanydavę kartais pasistengdavo originaliai padekoruoti savo priemonėmis.

„Patiesdavo po plokštėmis celofano, o po juo pripildavo smėlio. Liejant betoną jis išeidavo nelygus, lyg supiltos smėlio kopos. Net raudonos ir geltonos plytos, iki šiol primenančios sovietmetį, nebuvo lengvai gaunamas dalykas. Jas skirdavo tik fragmentams mūryti“, – apie statybas prieš pusę amžiaus „Sekundei“ pasakojo šiuo metu samdomas projektuotojas J. Nebilevičius.

Ilgiausiu pastatu mieste tapęs daugiabutis J. Basanavičaus gatvėje, panevėžiečių iškart pramintas „sasyska“, dar išsiskyrė tinkuotomis sienomis. Tokias pačias turėjo ir netoli Vilniaus gatvėje iškilęs trylikaaukštis. ARCHYVŲ nuotr.

Ilgiausiu pastatu mieste tapęs daugiabutis J. Basanavičaus gatvėje, panevėžiečių iškart pramintas „sasyska“, dar išsiskyrė tinkuotomis sienomis. Tokias pačias turėjo ir netoli Vilniaus gatvėje iškilęs trylikaaukštis. ARCHYVŲ nuotr.

Architektas nuo mokyklos

J. Nebilevičius kaip ekspertas priklauso Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriui, kurio žodis labai svarbus vystant Aukštaitijos sostinės infrastruktūrą. O apie ją pašnekovas žino viską nuo pat 1975-ųjų, kai būdamas jaunas architektas atėjo dirbti į Panevėžį.

„Esu kilęs nuo Krekenavos, užaugau ant paties Nevėžio kranto. Nuo vaikystės mane domino architektūra ir skulptūra – piešdavau, tapydavau, droždavau, kai tik rasdavau laisvo laiko“, – apie profesinį pasirinkimą kalbą pradeda J. Nebilevičius.

Jau nuo septintos klasės per atostogas jis dirbdavo statybose: padėdavo kloti pamatus, tampė akmenis. Tokia patirtis vaikiui leido suprasti, kad jo kelias – architektūra ir savo nuomonės krekenaviškis nebepakeitė iki pat paskutinių vidurinės mokyklos metų.

„Buvo tada mūsų krašte studijuojančių menus ir aš iš tų studentų eskizų, darbų mokydavausi. Pats piešdavau, analizuodavau technikas ir man lengvai pavyko įstoti į architektūrą – gavau aukščiausius stojimo įvertinimus“, – prisimena architektas.

Dabar tinko fasadas nieko nestebina, bet sovietinio deficito laikais vyriausiajam Panevėžio miesto architektui Jonui Nebilevičiui bei jo kolegoms tokia statyba kainavo papeikimus. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dabar tinko fasadas nieko nestebina, bet sovietinio deficito laikais vyriausiajam Panevėžio miesto architektui Jonui Nebilevičiui bei jo kolegoms tokia statyba kainavo papeikimus. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pramoniniai rajonai

Po studijų J. Nebilevičius iš karto buvo paskirtas į Uteną. Šiame mieste tada veikė tik trikotažo ir elektrotechnikos gamyklos. Naujai iškeptam vyriausiajam architektui pečius užgulė grandiozinis uteniškių tikslas tapti pramoniniu rajonu.

„Tie metai man davė tokią praktiką, kad daugiau jau nebereikėjo. Sparčiai kūrėsi Utenos pramonė, prie manęs buvo suprojektuotas mėsos kombinatas, alaus darykla, platusis geležinkelis per šį miestą. Turėjau įrodyti Sovietų Sąjungos valdžiai, kad siauruko čia nebeužtenka, kad tai strateginė vieta ir karo atveju itin pasitarnautų“, – pasakoja J. Nebilevičius.

Visą savo profesinį triūsą iki pat nepriklausomybės pašnekovas vadina nuolatiniu Maskvos prievartavimu dėl pinigų infrastruktūros plėtrai. Dėl kiekvieno naujai projektuojamo objekto reikėdavo gerokai pakovoti.

Kai po penkerių metų Utenoje J. Nebilevičius sulaukė pasiūlymo ateiti į vyriausiojo architekto kėdę Panevėžyje, ši taisyklę tik dar kartą pasitvirtino.

„Kai atėjau į Panevėžį, miestas buvo labiau apstatytas nei Utena. Radau naujai ištiestą Statybininkų gatvę, į pabaigą ėjo 11-osios vidurinės mokyklos statyba. Man teko imtis Klaipėdos, Pilėnų, Kniaudiškių kvartalų. Pakraščiuose tęsėsi intensyvi pramonės plėtra – kūrėsi Pramonės, Paliūniškio gatvės, nukreipiant gamybos sektorių į miesto kraštus“, – prisimena projektuotojas.

Jo teigimu, pramoninio miesto statusas tada buvo viso Panevėžio vystymosi pagrindas. Nuo gamyklų skaičiaus ir darbo vietų jose priklausė, kiek Aukštaitijos sostinei reikia daugiabučių namų, mokyklų, lopšelių-darželių.

„Kas antri metai – po mokyklą, gyvas velnias daugiabučių namų, kasmet darželis“, – tokiais tempais J. Nebilevičius praeitame amžiuje plušėjo su dviem kolegomis Panevėžio savivaldybėje.

Dabar, anot jo, Teritorijų planavimo ir architektūros skyriuje dirba 17 žmonių, jų darbą palengvino kompiuteriai. O anais laikais architektų trijulė primityviomis priemonėmis sukosi kaip voverės rate.

Jų akiratyje buvo visas miestas. J. Nebilevičiaus pareiga buvo numatyti, kas kur turi naujai išdygti, į kurią pusę Panevėžiui geriausia suktis.

Pačiam braižyti suplanuotų statinių nereikėdavo – dirbdavęs administracinį valdininko darbą.

Būti miesto architektu sovietmečiu Jonui Nebilevičiui reiškė ištisą kovą su centrine valdžia. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Būti miesto architektu sovietmečiu Jonui Nebilevičiui reiškė ištisą kovą su centrine valdžia. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pykčiai su statybininkais

Panevėžiui virstant pramonės miestui ir plečiantis, krutėjo visi kampai. O kuo patogiau ir gražiau juose įkurti naują infrastruktūrą projektuotojams labai kliudė ne tik valdžia, bet ir statybininkai.

Šiais laikais, pasak architekto, jo kolegoms dirbti gerokai paprasčiau – paduodi projektą statybininkui ir šis pastato. O sovietmečiu abi pusės būdavo lyg priešai mūšio lauke.

„Kaip statyti, sprendė statybininkai. Jie itin kišdavosi į mūsų, architektų, sumanymus. Tai dabar statybos įmonių daug ir jei viena nesiima projekto, kita – pasiims. O tada vienintelis rangovas Panevėžyje buvo statybos trestas“, – pasakoja J. Nebilevičius.

Statybininkai reikalaudavo pastatus planuoti kuo paprasčiau ir taupiau. Visus spaudė statybinių medžiagų deficitas.

„Atneši projektą – nesutinka statyti ir viskas. Statybininkų tikslas buvo industrializuoti, o mūsų dar ir gražiau, originaliau“, – pasakoja pašnekovas.

Sovietmečiu visi statiniai buvo tipiniai. Individualiam projektui reikėdavo specialaus leidimo.

„Po sovietmečio, atgavus laisvę, visus kamavo alkis. Namų taip pat norėjome kuo didesnių: su rūsiais, mansardomis, balkonais ir terasomis. Dabar turime tuos rūmus, o jų tokių nebereikia.“

J. Nebilevičius

J. Nebilevičius atsimena, kaip stengėsi Respublikos gatvėje įkurdinti dailesnį skaičiavimo centrą.

„Septynių aukštų pastatą pačiam miesto centre reikalavo statyti iš plokščių. Kariavom su visais, kad ši vieta būtų bent nutinkuota. Tas pats buvo ir su Santuokų rūmais. Visur tekdavo gudrauti, manipuliuoti ir kištis, kad miestas įgytų bent kiek įdomesnį, solidesnį veidą. Dabar žiūrint, galima buvo geriau, bet iš ko turėjome, iš to ir statėme“, – tarsi teisinasi buvęs vyriausiasis architektas.

J. Nebilevičius džiaugiasi, kad bent paties Panevėžio valdžia buvo sukalbamesnė, supratingesnė. Ji irgi prisidėjo, kad šis pramonės miestas nevirto vien pilkų plytų industriniu peizažu.

Šiaurinė gatvė per siaura

„Kai pradėjau dirbti, visos gatvės ėjo skersai Panevėžio centro. Bet atsirado Nemuno gatvė, pradėjo kurtis aplinkkeliai, kad tranzitą nugintų tolyn į pakraščius“, – pasakoja J. Nebilevičius.

Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje, anot jo, jau buvo suprojektuota šiuo metu baigiama tiesti Šiaurinė gatvė. Kaip žinoma, ji sukėlė didelį Rožyno kvartalo gyventojų pasipiktinimą dėl tokios infrastruktūros tankiai apgyvendintoje miesto dalyje.

„Ši gatvė, mano akimis, išėjo siauroka. Mano laikais tai buvo didelis projektas, jam skirta 80 metrų žemės juosta dar tada tuščioje teritorijoje. Pradėjome statyti, paklojom lietaus nuotekų tinklus. Bet prasidėjo jovalas, kai leido žmonėms ten aplink statytis namus. Viskas sustojo ir tada planuotos gatvės nebenutiesėme“, – pasakoja architektas.

Visgi Šiaurinės gatvės idėjai buvo lemta atgimti, o štai dėl Skaistakalnio parko apylinkių buvęs Panevėžio planuotojas pripažįsta palikęs didelę klaidą.

Su tuomečio Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininku Broniumi Kačkumi vyriausiasis architektas labai norėjo parke anuomet veikusias aviacijos remonto dirbtuves nustumti arčiau aerodromo, į pramoninius kvartalus, o vaizdingoje vietoje palikti tik kultūrines veiklas. Bet derybos šiuo klausimu baigėsi nesėkmingai.

„Nepasiekėme savo tikslo. Tas teritorijas su pastatais privatizavo ir vieta prie parko, upės virto pramonės rajono gabalu“, – iki šiol apgailestauja J. Nebilevičius.

Architektas pasakoja, jog Panevėžio ligoninei buvo numatęs plačias vietas pačiame Klaipėdos gatvės gale. Tačiau užsispyręs tuometis ligoninės vyriausiasis gydytojas savo darbovietę išreikalavo palikti centre. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Architektas pasakoja, jog Panevėžio ligoninei buvo numatęs plačias vietas pačiame Klaipėdos gatvės gale. Tačiau užsispyręs tuometis ligoninės vyriausiasis gydytojas savo darbovietę išreikalavo palikti centre. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Ligoninė už miesto

Kuriant Panevėžį J. Nebilevičiui teko pakovoti ir su pačiais panevėžiečiais. Sovietmečiui einant į pabaigą, regis, netrūko mitingų dėl valdžios architektūrinių planų.

„Kokias minias gyventojų teko atremti tiesiant V. Alanto gatvę nuo Beržų gatvės! Lietėme sodininkų bendrijos kampą, todėl kilo pasipriešinimas“, – mena pašnekovas.

Jo atmintyje liko ir konfliktas su gyventojais dėl požeminių garažų Kniaudiškių kvartale. Čia buvo suprojektuota apie 300 tokių statinių, bet kilus protestui pavyko įgyvendinti tik dalį šio plano.

Anuomet, kai automobilių gatvėse būta keliskart mažiau, gyventojai mūru stojo prieš garažus, o dabar J. Nebilevičius mato, kad tuomečių architektų įžvalgos išsipildė su kaupu. Daugiabučių namų aikštelės sausakimšos automobilių, į jas nebeįvažiuoja net pagalbos tarnybos.

Transporto bėdos, pasak architekto, po daug metų išlindo ir dėl Respublikinės Panevėžio ligoninės pačiame centre. Šiai įstaigai miesto projektuotojas buvo numatęs plačias vietas pačiame Klaipėdos gatvės gale. Tačiau tuometis ligoninės vyriausiasis gydytojas savo darbovietę prispyrė palikti centre.

„Tais metais Vilniuje statėsi Santariškės, Kaune – klinikos, mes irgi norėjome ligoninių miestelio toliau nuo centro, erdvioje vietoje. Bet šio sumanymo nepasiekiau, o dabar prie ligoninės žmonėms sunku rasti vietą mašinai“, – senus įvykius, pakeitusius Panevėžio infrastruktūrą, prisimena architektas.

Jis taip pat priduria, kad dabartinės ligoninės kieme buvo numatyta net 100 vietų aikštelė transportui, bet ją šeimininkai panaudojo kitiems tikslams. O dabar visi, projektuotojo teigimu, suka galvas, kaip išspręsti eismo problemas Panevėžio centre ir Smėlynės gatvėje.

Panevėžys 1980-ųjų atviruke, išleistame „Minties“ leidyklos. ARCHYVO nuotr.

Panevėžys 1980-ųjų atviruke, išleistame „Minties“ leidyklos. ARCHYVO nuotr.

Rusvasis Panevėžys

Už vieną principinį nusižengimą J. Nebilevičius išties vertas pagarbos.

„Esu gavęs papeikimą iš saugumo. Reikėjo už geležinkelio, link Rožyno suprojektuoti radijo bangas iš „Amerikos balso“ trukdančią stotį. Manyta, kad ten būta daugiausia klausiusiųjų tą užsienio radiją“, – prasitaria architektas.

Tokį sovietinio režimo objektą J. Nebilevičius siūlė nukišti prie Berčiūnų. Galiausiai, jau vėluodamas, savavališkai jį pastatė prie Pažagienių ir užsitraukė saugumiečių nemalonę. Pastatyti bokštai dabar tarnauja televizijai retransliuoti.

Architektas sako taip pasielgęs tautos labui, bet tada toks atviras prisipažinimas jam galėjo kainuoti belangę.

Statybų ekspertas pasakoja, kokios jo ir kolegų akys buvo, kai Lietuvai tapus nepriklausomai, pirmą kartą lankėsi tarptautinėje statybinių medžiagų parodoje. Tik silikatines plytas iki tol matęs architektas nė sapnuote nesapnavo, kad pasaulis visko tiek sukūręs šiam sektoriui.

„Kiek dažų, kiek spalvų! Mes sovietmečiu gaudavome tik čekiškų dažų. Nutepi visus Laisvės aikštės fasadus, po dvejų metų lietus nuplauna“, – juokiasi J. Nebilevičius.

Anot jo, sovietmečiu bent jau spalvų koloritas buvo tautos parinktas. Architektūros ir statybos mokslininkai buvo atlikę tyrimus visoje Lietuvoje ir kiekvienam regionui paskyrę tam tikras spalvas, tinkančias vietos plėtrai. Panevėžiui neva labiausiai tiko švelniai rusva.

Įspėjimas už nedažytą namą

J. Nebilevičius pamena, jog anuomet valdžia galėjo kištis ne tik į miesto viešųjų erdvių tvarkymo reikalus, bet ir privačias valdas.

Tvarką gyventojų kiemuose stebėdavo specialios penkios komisijos, prižiūrėdavusios penkias zonas mieste.

„Pamato seniai nedažytas namo sienas, įteikia savininkui įspėjimą ir siunčia į statybinių medžiagų prekybos vietas. Dažų bet kur nusipirkti nebuvo galimybės, tik pagal valdžios paskyrimą. Įdomus buvo gyvenimas“, – šypteli projektuotojas.

Apie tai, kad panevėžiečiai sovietmečiu nebuvo itin tvarkingi, architektas užsimena ir kalbėdamas apie Senvagės statybas.

„Namai ten buvo visai prie krašto į Senvagę. Žmonės be skrupulų savo atliekas mesdavo pro langus žemyn. Ten ilgus metus augo tikras sąvartynas, kol ėmėme tvarkyti. Minėtus pastatus nuo skardžio visai panaikinome“, – priduria J. Nebilevičius.

Senvagė, apie 1972-uosius. ARCHYVO nuotr.

Senvagė, apie 1972-uosius. ARCHYVO nuotr.

Rūmų nebereikia

Dabar besiveriantis naujas Senvagės veidas architektui visai mielas, tik jį stebina, kam tvenkinys perskeltas klijuotos medienos tiltu.

O centre, jo nuomone, labai reikia požeminės aikštelės automobiliams.

Stebėdamas intensyvias privačių namų statybas, ekspertas kraipo galvą dėl naujausios mados – plačių vienaukščių pastatų mažuose žemės sklypuose. Tokiuose kiemuose, jo nuomone, nelieka vietos nei šašlykui išsikepti, nei kitoms pramogoms, o namus palikus vaikams, tėvai liks tuščiuose kambariuose vieni.

Pats J. Nebilevičius sau namą projektavosi Gėlainių gatvėje. Jam kuriantis čia dygo pirmieji blokiniai namai Panevėžyje. Tokių pastatų šioje vietoje vienu metu atsirado dvi dešimtys. Visi jų šeimininkai, pasak architekto, norėjo kuo didesnių namų, o dabar to jau gailisi.

„Po sovietmečio, atgavus laisvę, visus kamavo alkis. Namų taip pat norėjome kuo didesnių: su rūsiais, mansardomis, balkonais ir terasomis. Juk anksčiau gyvenamasis plotas buvo ribojamas: 100, paskui 130 kvadratinių metrų. Dabar turime tuos rūmus, o jų tokių nebereikia“, – pripažįsta panevėžietis.

Laisvalaikiu jis labai mėgsta gamtą. Joje J. Nebilevičius realizuoja ir savo jaunystės susižavėjimą skulptūra. Radęs įdomią medžio šaknį, šaką, akmenį – viską neša namo. Pasak architekto, tai tikrų tikriausia gamtos skulptūra.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų